-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Žino pergalių receptą
Algimantas Balilionis gali ištisas valandas kalbėti apie pastarąsias Čempionų lygos varžybas, analizuoti žaidimą ar diskutuoti apie Panevėžio apskrities futbolo peripetijas, čia rungtyniaujančius futbolininkus. Jis turi savo favoritus, gali pasakyti, kas tikrai nelaimės čempionato, o kam fortūna galbūt bus palanki. Futbolo fanatikas, – besidomint trenerio biografija ne vienas jo auklėtinis ar bičiulis tai pabrėžė.
Tačiau puikiai žinomas Panevėžio futbolo treneris nėra pratęs kalbėti apie save. Kuklumas – vienas iš jo asmenybės bruožų. Iškalbingesni yra A. Balilionio nuopelnai šalies futbolui. Išugdytos beveik dvi dešimtys šalies čempionų ir būrys talentingų futbolininkų, garsinusių ne tik Panevėžį, bet ir visą šalį. Kai kurie iš jų vėliau tapo žinomais treneriais.
Praėjusį sekmadienį A. Balilioniui sukako 75-eri. „Kai kurie mano auklėtiniai, baigę profesionalų karjeras, kitus futbolo paslapčių moko daugiau nei 20 metų, visi jie – savo srities specialistai. Mūsų kolektyvas visada buvo ir yra labai stiprus“, – sulaukęs savo kolegų, buvusių auklėtinių sveikinimų ir linkėjimų džiaugėsi treneris.
Ta proga Elektronikos gatvėje esančioje futbolo salėje vyko šventinis vaikų turnyras. Čia treneris buvo ne tik žiūrovas – jis jauniesiems futbolininkams demonstravo baudinių mušimo techniką.
„Kas laimėjo olimpines žaidynes? Brazilija. Kas laimėjo Europos čempionatą? Portugalija. O portugalai – tai ne brazilai? Juk portugalai į Braziliją atvežė futbolą“, – juokdamasis kalbėjo A. Balilionis. Ir ne be reikalo minimos šios šalys.
Braziliškas futbolas – tai A. Balilionio treniruočių vizitinė kortelė: apgaulingi judesiai, technika, taktika, pagrįsta būtent brazilų futbolo tendencijomis. Tą patvirtins ir prieš penkis dešimtmečius futbolo treniruotes lankę A. Balilionio auklėtiniai.
„Brazilai išlaikė savo tradicijas, europiečiai bando apibėgti varžovus. Reikėtų Rūtos Meilutytės paklausti, ar įmanoma laimėti pasaulio čempionatą plaukiant viena ranka? Ko gero, ne. Tad futbole taip pat: turime vaikus išmokyti kamuolį valdyti abiem kojomis, tada ir rezultatai bus, – teigė A. Balilionis. – Mes kiekviename miestelyje, rajone turime po keletą labai gabių vaikų. Tačiau mūsų treniravimo, varžybų sistemos klaidžioja, pinasi ir todėl liekame tarsi basi.“
Svajojo apie mediciną
„Trenerio darbas – ugdyti jaunus žaidėjus – pats įdomiausias. Ateina niekam nežinomi vaikai, o vėliau, jeigu jie labai motyvuoti, turi noro, tampa garsiais futbolininkais. Atrasti talentą, išugdyti geriausias vaiko savybes – mano tikslas“, – į klausimą, kodėl pasirinko futbolo trenerio specialybę, atsakė A. Balilionis.
„Nuo pat mažens spardydavome kažką panašaus į kamuolį, taip ir susidomėjau futbolu. Dabar kamuolių neverta lyginti su tais, kuriuos gainiodavome vaikystėje. Ką galėdavome paspirti, tą ir spardydavome“, – šypsojosi treneris.
A. Balilionis gimė prie Šeduvos, tačiau vaikystė prabėgo toli nuo Lietuvos. Po Antrojo pasaulinio karo visa šeima buvo ištremta, anot A. Balilionio, į „kurortą“ prie Baikalo ežero.
A. Balilionis tremtyje baigė vidurinę mokyklą. Vėliau šeima grįžo į Lietuvą ir devyniolikos metų vaikinas įstojo į aukštąją mokyklą. „Norėjau studijuoti mediciną, tačiau buvo didžiulis konkursas ir manęs nepriėmė. Pasirinkau kūno kultūros pedagogo specialybę. Ji turi šiek tiek bendro su medicina – fiziologija, sportuojančiųjų sveikata“, – palygino treneris.
Futbolo specialistas pamena, kad dėstytojams jis atrodė rimtas ir stropiai, atsakingai studijuojantis vaikinas. Be mokslo, žinoma, buvo ir futbolas. „Žaidžiau Kauno „Atleto“ jaunimo komandoje, išbandžiau visas pozicijas – nuo gynėjo iki puolėjo, tik vartuose nestovėjau“, – pasakojo pašnekovas.
Jam teko atlikti pirmąją profesinę praktiką Mažeikiuose. „Ten vienas pažįstamas treniravo futbolo komandą. Turėjau įrodyti, kad esu kvalifikuotas pedagogas, kitaip sakant, futbolo treneris. Tik tada man įteikė diplomą Kaune. Beje, mano baigiamasis darbas buvo susijęs su futbolu. Tačiau Mažeikiuose neužsibuvau, nes pašaukė į karinę tarnybą. Ją galėjau atlikti po pirmo arba antro kurso, bet norėjau baigti studijas. Kadangi buvau pedagogas, tarnavau trumpiau – tik metus“, – prisiminė A. Balilionis.
Jam keliauti į Rusijos platybes nereikėjo – tarnavo Kaliningrado srityje. „Pusę dienos žygiuodavome, kilnodavome kojas, kitą pusę sportuodavome, žaisdavome futbolą. Armijos komanda žaidė Kaliningrado regione. Joje netrūko meistrų iš visos Sovietų Sąjungos“, – kalbėjo treneris.
Į Panevėžį A. Balilionis atvyko baigęs karinę tarnybą ir trumpai padirbęs Kaune. „Kuriais metais, tiksliai nepamenu. Gal 1964-aisiais ar 1965-aisiais“, – pabandžius išsiaiškinti, kada jis atvažiavo į Aukštaitijos sostinę, atsakė treneris. Kodėl į Panevėžį, gal meilė atvedė į šį miestą? „Ne! Neturėjau mylimosios, buvau labai rimtas vyras.0 Tiksliau pasakius, turėjau simpatiją Kaune, ta draugystė ir liko ten. Mūsų santykiai buvo platoniški, nieko rimto“, – juokėsi pašnekovas.
Tikrąją gyvenimo meilę A. Balilionis sutiko Panevėžyje. Ji – matematikos mokytoja Lina. Su žmona jau 35 metus kartu, užaugino sūnų ir dukrą. „Žmona man niekada netrukdė dirbti. Kaip pedagogė, ji mane suprato. Vienas kitą gerbiame, mylime. Ir vaikus užauginome kultūringais piliečiais“, – džiaugėsi A. Balilionis.
Pirmenybė – gatvės vaikams
Panevėžyje praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje futbolininkus rengė internatinė sporto mokykla. Joje tobulėjo geriausi, perspektyviausi šalies jaunieji žaidėjai. Veikė ir miesto sporto skyriaus futbolo grupė, kurioje dirbo A. Balilionis.
„Manęs bijojo kaip velnias kryžiaus. Internatas buvo didžiausias mano draugas. Jis pavogdavo geriausius mano auklėtinius, pavyzdžiui, vykdavome į finalą, o mano žaidėjus paimdavo į kokį nors turnyrą. Lengva nebuvo, bet buvau kantrus, reikėjo su visais sugyventi. Tai jau istorija“, – apie dviejų sporto įstaigų „bendradarbiavimą“ ir nuostolius kalbėjo treneris.
Tačiau, pasak A. Balilionio, jo treniruojami berniukai neretai pranokdavo internato auklėtinius. Galbūt tai lėmė futbolo specialisto vaikų atrankos kriterijai?
„Pirmenybę teikiu gatvės vaikams. Yra turtingų tėvelių atžalų, į treniruotę susirenkančių gerai praleisti laiką. Gatvės vaikas yra kovotojas. Tačiau tokie dažniausiai neturi pinigų sumokėti už treniruotes. Apmaudu, dažniausiai jie ir lieka gatvėse“, – apgailestavo treneris.
Pasak jo, vaikai, kurie, be futbolo dar tobulėja kitoje srityje – dainuoja ar groja muzikos instrumentu, gali pasiekti daugiau, nes yra koordinuoti, moka planuoti. „Yra emocinių lyderių, komandos gyvenimą praskaidrinančių pokštais ar gera nuotaika, yra aikštės lyderių, savo protu ir mąstymu galinčių vesti ekipą į priekį. Štai tokius žaidėjus reikia rengti. Aš visada žinojau, kaip dirbti, ir dabar nekeisčiau savo sistemos“, – kalbėjo treneris.
Nors 2013-aisiais jis paliko savo darbovietę – Panevėžio futbolo akademiją, su futbolo kamuoliu nesiskiria iki šiol. Keletą kartų per savaitę ateina padėti kolegoms dirbti su pirmuosius žingsnius futbole žengiančiaisiais berniukais.
G. Lukoševičiaus nuotr.
Protas ir technika
Jubiliejų minintį specialistą sveikino kolegos, buvę auklėtiniai, iš Vilniaus atvyko ir šalies futbolo legenda Stasys Danisevičius.
„Pirmoji mano treniruotė vyko senojoje sporto salėje (Elektros g., dabartinis V. Variakojo sporto centras). Tai buvo pagrindinė ir vienintelė treniruočių vieta šaltuoju metų laiku. Treniruotis pradėjau būdamas ketvirtoje klasėje, treniruotes lankiau su dvejais metais vyresniais berniukais.
Panevėžyje tuo metu Algimantas buvo vienintelis futbolo treneris. O didelio paskatinimo man nereikėjo, nes šeimoje – gilios futbolo tradicijos. Mano dėdė Algirdas Kunčina, Panevėžio „Statybos“ čempionas, o aš, mažiukas, buvau komandos sirgalius. Mes – Vilties gatvės vaikai, šalia – „Aukštaitijos“ stadionas, nepraleisdavome nė vienerių rungtynių, su tėvu keliaudavome į kitus miestus – Kėdainius, Kauną, Šiaulius – stebėti „Statybos“ rungtynių.
Vykdavo sausakimši sirgalių autobusiukai, – apie vaikystę pasakojo S. Danisevičius. – A. Balilionis mane treniravo, kol baigiau mokykla. Tiesa, jau nuo 8-os klasės pradėjau žaisti „Statybos“ komandoje, o būdamas 9-oje klasėje perėjau į „Ekraną“.
Baigęs mokyklą žaidžiau Vilniaus „Žalgiryje“. Trenerį Algimantą prisiminsiu visą gyvenimą. Jis – ir puikus žmogus. Dabar maža tokių futbolo specialistų, kurie patys galėtų pademonstruoti visus apgaulingus judesius. Paprašius parodyti „driblingą“ su apsisukimu į priešingą pusę, ne visi šiuolaikiniai futbolo specialistai suprastų.“
„Treneris jautė pasididžiavimą, kad jo pasveikinti atvyko kolegos, buvę auklėtiniai, kad surengtas gražus futbolo turnyras. Gal miesto valdžia galėjo parodyti daugiau dėmesio, nes tokių žmonių kaip gerbiamas treneris A. Balilionis – vienetai. Jie Panevėžio futbolui atidavė tiek metų. Kelios jo treniruotos kartos gynė „Ekrano“ vardą, visus svarbiausius klubo pasiekimus galime sieti su trenerio vardu“, – apie sekmadienio jubiliejinį renginį pasakojo S. Danisevičius.
Nuo 1969 iki 1976 metų A. Balilionis ugdė buvusį „Ekrano“ vartininką, puikiai žinomą šalies futbolo specialistą Virginijų Liubšį. „Visų pirma – tai labai įdomus, savotiškas, geras specialistas. Įsiminė, kad sugebėjo suprantamai perteikti tai, ką reikėjo.
Pirmenybę teikė protingiems, mąstantiems žaidėjams. Manau jis, kaip treneris, man davė labai daug, – apie savo pirmąjį mokytoją į kalbėjo V. Liubšys. – Treneris daug dėmesio skyrė taktikai, ypač akcentuodavo žaidimo technikos elementus. Trenerio auklėtiniai, žaidę aukščiausiu lygiu, pasižymėjo protu ir technika.“
Valdemaras Šteinas, ilgametis FK „Ekranas“ darbuotojas, techninis direktorius, taip pat puikiai pamena trenerio A. Balilionio futbolo pamokas: „Ateidavo į salę nuo ryto ir iki vakaro treniruodavo visas grupes iš eilės. Labai atsidavęs savo darbui žmogus.
Taktiškas, protingas, gal kartais pernelyg atviros širdies. Jis turi savo braižą. Pamenu, ateiname į treniruotę, treneris duoda kamuolius ir liepia atlikti technikos pratimus, judesius, o mes norėdavome futbolą žaisti. Tik treniruotės pabaigoje jis suskirstydavo į komandas ir galėdavome pažaisti. Per treniruotes akcentuodavo ne jėgą, o taktiką, žaidimo techniką. Nuo pat savo darbo pradžios treneris jaučia simpatijas braziliškam futbolo stiliui.“
A. Balilionio auklėtiniai, tapę Lietuvos futbolo čempionais: V. Liubšys, G. Juzelėnas, V. ir G. Abramavičiai, V. Laniauskas, E. Balvočius, A. Mykolaitis, V. Deveikis, A. Petrauskas, A. Klimavičius, G. Rimkus, R. Vilėniškis, T. Markevičius, „Žalgirio“ žymus žaidėjas, treneris S. Danisevičius; metus treniravo buvusį „Ekrano“, „Trakų“ strategą V. Urboną.
Vyresniosios kartos žinomi krašto futbolininkai, A. Balilionio auklėtiniai: V. Šnioka, broliai Šteinai, A. Šarkis, R. Tamašauskas, A. Likas, V. Putė, V. Niurka, A. ir K. Brazdžiūnai, J. Jaroškė, V. Stankūnas, S. Ribokas, V. Fadejevas, R. Gardzijauskas, A. Šlikas, E. Matulevičius, R. Frolovas, R. Kuzma, A. Markevičius, S. Pusvaškis, A. Pušnys, M. Sokolnikovas, žymus Panevėžio aktorius A. Kėleris.
