-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Praėjusį savaitgalį Panevėžio „Cido“ arenoje vykęs vienas didžiausių dviračių sporto renginių Tarptautinės dviračių sporto sąjungos (UCI) Čempionų lyga tapo ir atsisveikinimo vakaru. Tūkstančio sirgalių akivaizdoje 38-erių S. Krupeckaitė pranešė paliekanti profesionalios sportininkės karjerą. Tiesa, jau kitą savaitę jos laukia prestižinių varžybų likę etapai Londone ir dar vėliau Tel Avive. Tačiau Lietuvoje tai buvo paskutinis jos pasirodymas aukščiausio rango varžybose. Po šio atsisveikinimo susirinkusieji arenoje atsistoję Simonai skandavo „ačiū“. Sportininkė neslėpė susijaudinimo – nors rungtyniaujant namuose ji visuomet juto didelį gerbėjų palaikymą, tačiau šis vakaras tapo ypatingas, tikra atsisveikinimo dovana.
S. Krupeckaitė atvira: padėti tašką profesionalios sportininkės karjeroje verčia rezultatai. Tiesiog važiuoti – ne jos charakteriui.
„Norisi reitinguose stovėti aukščiau, norisi jausti pasitenkinimą tuo, ką darau. Dabar to nebėra. Iš varžybų grįžtu nepatenkinta nei savimi, nei rezultatu. Ir metų man jau nebe 20“, – teigia S. Krupeckaitė.
Panevėžietė atvirauja apie kardinalų žingsnį ilgai galvojusi. Kaip ir apie tai, ką galėtų veikti, kai profesionalus dviračių sportas liks praeityje. Pabėgti nuo sporto, kuriam atidavė daugiau kaip du dešimtmečius – neįmanoma. O gal ir neverta.
„Visos mintys sukasi tik apie sportą. Labiausiai norėčiau rūpintis mažų vaikų pritraukimu į sportą. Tenka pripažinti, kad šiandien jis išgyvena ne pačius geriausius laikus. Norėčiau pabandyti tai pakeisti“, – kalba S. Krupeckaitė.
Ji viliasi, kad tėvai patikės savo atžalas trenerei, žinančiai šlovės ir medalių kainą.
Pati Simona dviračių sportą atrado nuėjusi ieškojimų kelią. Gimtojoje Utenoje sportinę karjerą pradėjo nuo lengvosios atletikos, vėliau išbandė plaukimą bei dar kelias šakas, bet tik dviračių sportas ją užkabino ilgam. Būdama septyniolikos, dėl dviračių persikėlė į Panevėžį.
„Plaukti man buvo per šalta ir šlapia, o lengvoji atletika pasirodė per daug sunki ir alinanti. Nuo dvylikos metų pradėjau lankyti dviračių sporto treniruotes, kur ir likau. Net nežinau, kuo dviračiai taip patraukė. Iki šiol neturiu atsakymo. Galbūt trenerio charizma, užtikrintumas, stabilumas, konkretūs planai ir pasiekimai“, – svarsto dviratininkė.
Ją atradęs ir pirmuosius metus treniravęs dviračių sporto treneris Alvydas Surgautas yra sakęs, kad Simona turėjo ne tik gerus genus, bet ir dviratininkui reikalingus duomenis: jėgą, greitį, ištvermę. Be to, nuo pat pradžių buvo darbšti ir labai užsispyrusi. Nors paauglystėje sportininkė ne kartą norėjusi mesti dviratį, treneriui pavykdavo ją prikalbėti sugrįžti.
Simona Krupeckaitė. P. Židonio nuotr.
Simonos sąskaitoje – penki startai olimpinėse žaidynėse, du pasaulio ir trys Europos čempionės titulai bei gausybė kitų apdovanojimų. Dviračių treko karalienė įsitikinusi, kad to sportinio azarto, jaudulio prieš varžybas ir adrenalino jai netrūks. Atvirkščiai, dabar svajoja apie gyvenimą be sportinio streso.
„Jaučiuosi jau atsikandusi ir pavargusi nuo streso ir jaudulio. Nemanau, kad dar kada norėsiu taip draskyti save“, – sako S. Krupeckaitė.
Ji kaip niekas kitas geriausiai žino, kad šlovė, medaliai, čempiono titulai turi savo kainą. Anot Simonos, kol esi vaikas ar paauglys, dėl sporto tenka aukoti laisvalaikį, tačiau suaugus tiesiog gyvenama sportu. Ji dėkinga likimui, kad dviračiai suvedė su gyvenimo meile – sutuoktiniu Dmitrijumi Leopoldu, kuris tapo ir jos treneriu. Kai šeimoje visi dega tuo pačiu, vienas kitą supranta ir be žodžių, siekti pergalių daug paprasčiau. Sūnus taip pat nuo mažumės įprato, kad į treniruočių stovyklas keliauja visa šeima.
„Mūsų visa šeima gyvena tik sportu. Namuose yra aiški disciplina ir rutina, bendri tikslai. Mudu su vyru esame maksimalistai ir sūnų skatiname, kad po pirmos nesėkmės negalima nuleisti rankų, reikia stotis ir vėl judėti į priekį. Sūnus mato, kaip dirba tėtis ir mama, jis irgi turi kovotojo charakterio bruožą. Kai tokie tėvai šalia, nelieka nieko kito kaip kovoti ir eiti tik į priekį“, – pasakoja D. Krupeckaitė.
Simonos aštuonmetis sūnus taip pat pasinėrė į dviračių transporto priemonių sportą. Bet ne dviračių, kaip tėvai, o motociklų. Simboliška, kad šeštadienį, kai mamai plojo visa arena, sūnus dalyvavo Kauno rajone, Raudondvario pilyje surengtuose Lietuvos motociklų sporto federacijos iškilminguose čempionų ir prizininkų apdovanojimuose. Jaunasis motokrosininkas už visų metų pasiekimus į namus parvežė medalį. S. Krupeckaitė prasitaria sūnaus pasirinkimui nelabai pritarianti. Motokrosas – ne tik šeimos biudžetą gerokai patuštinantis sportas, jis ir pilnas pavojų.
„Greičiai didžiuliai, traumos neišvengiamos. Kiekvienos varžybos ir treniruotės – su įtampa“, – atsidūsta mama.
Visgi ji sutinkanti, kad sportas, koks šis bebūtų, formuoja charakterį ir ugdo valią. S. Krupeckaitė svarsto, kad jeigu ne dviračių sportas, nežinia, kokia ji pati dabar būtų.
„Pasitikėjimą savimi, ramybę tam tikrose situacijose, tvirtumą manyje išugdė būtent sportas. Kasdieninius iššūkius daug lengviau įveikti, sportas užgrūdina nesutrikti ir ieškoti išeičių iš padėties“,– sako Simona.
Ir tyliai prasitaria, kad šiuo metu didžiausia svajonė, kurią dėl dviračių sporto vis atidėliojo, – šeimos pagausėjimas.
„Tokių planų yra, o kaip jie susiklostys – Dievo valioje“, – šypsosi treko karalienė.
Nuotr.
Labiausiai tituluota Lietuvos dviratininkė S. Krupeckaitė atsisveikino su profesionalios sportininkės karjera plojant ir skanduojant „ačiū“ tūkstantinei Panevėžio arenai. P. Židonio nuotr.
Citata:
„Norisi reitinguose stovėti aukščiau, norisi jausti pasitenkinimą tuo, ką darau. Dabar to nebėra. Iš varžybų grįžtu nepatenkinta nei savimi, nei rezultatu.“ S. Krupeckaitė
