-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Atėjimas į motociklų sportą, anot G. Kasperavičiaus, jį augina kaip asmenybę ir kartu motyvuoja siekti sporto aukštumų. Vos po dvejų metų intensyvių treniruočių ir varžybų jaunasis sportininkas Lietuvos motociklų sporto federacijos praėjusį savaitgalį buvo apdovanotas pirmąja vieta „Street sport 1000“ klasėje.
Motociklais Giedrius važinėja jau nuo paauglystės. Kaime daugelis berniukų buvo susižavėję šiomis dviratėmis transporto priemonėmis. Be to, ir paties tėtis mėgdavo motociklus. Jo dėka ir sūnus prisijaukino techniką, o dabar dirba viename sostinės autoservisų.
„Nuo vaikystės varvindavau seilę žiūrėdamas į motociklus, kol būdamas dvylikos pats pradėjau jais važinėti. Laikui bėgant didėjo motociklų galingumas. Gal tik aštuoniolikos, kai gavau automobilio vairuotojo pažymėjimą, buvo savotiška pertrauka nuo motociklų“, – pasakojo G. Kasperavičius.
Motociklai, anot panevėžiečio G. Kasperavičiaus, nuo pat vaikystės buvo jo svajonė, o su metais didėjo jų galingumas. Asmeninio G. Kasperavičiaus archyvo nuotr.
Kaip ir daugelis jaunuolių, dievinančių adrenaliną ir greitį, Giedrius motociklu raižydavo Panevėžio gatves, kol prieš dvejus metus bičiulis jį pakvietė jėgas išbandyti ir trasoje. Giedrius šypsosi, kad lenktyniauti panoręs tik todėl, kad galėtų aplenkti daugiau patirties turintį bičiulį. Netrukus šis sportas taip įtraukė, kad dabar G. Kasperavičius be jo neįsivaizduoja gyvenimo. Su gatviniu motociklu, vadinamąja britva, panevėžietis ratus suka ne gatvėse, o trasoje – dažniausiai Kačerginės Nemuno žiede – vienintelėje trasoje, skirtoje plento žiedui.
„Kiek šią vasarą buvau su motociklu išlėkęs į gatves, galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Užtenka nuvažiuoti į Kačerginės žiedą, kur taip išsikraunu, kad savaitei nesinori sėstis ant motociklo“, – pasakoja sportininkas.
Nors plieninį žirgą jis pažabojęs jau seniai, tačiau tik pradėjęs treniruotis specialiai tam pritaikytoje trasoje suprato, kad iki tol net nemokėjo važiuoti motociklu. Ir dabar sako pastebintis, kad daugelio skraidančių miesto gatvėmis važiavimo įgūdžiai labai prasti. Tik trasoje, kur nėra jokių greičio ribojimų, galima išmokti motociklą valdyti posūkiuose, staigiai stabdyti, nesutrikti, kai motociklas pradeda slysti.
„Gal penkerius metus su „britva“ skraidžiau gatvėmis, bet atvažiavęs į žiedą supratau, kad visai nemokėjau važiuoti. Prieš važiuojant į gatvę visiems motociklininkams siūlyčiau pirmiausia pabandyti trasoje. „Britvos“ net nėra pritaikytos gatvei – su jomis lėtai nepavažiuosi, todėl geriausia važiuoti į kartodromą ar tam pritaikytas trasas“, – pataria G. Kasperavičius.
Tiesa, sportininkas pabrėžia, kad net ir kartodrome ar kitoje motociklų trasoje išvengti traumų ar kritimų neįmanoma. Kačerginės Nemuno žiedas taip pat nėra labai saugus, tačiau vis tiek jame kelis kartus saugiau nei lakstyti gatvėmis. Sportuojant privalu dėvėti specialią aprangą, imtis visų saugumo priemonių, o gatvėse viso to dažniausiai nėra. Todėl natūralu, kad trasoje nelaimių pasitaiko gerokai rečiau ir jos ne tokios skausmingos.
„Kone per kiekvienas treniruotes ar varžybas traumų ar kritimų pasitaiko. Svarbu išmokti pamokas, atsistoti ir toliau važiuoti. Bet kokiu atveju gatvėse gerokai daugiau pavojų“, – pabrėžia G. Kasperavičius.
Jis taip pat šių metų sezoną pradėjo itin skausmingu kritimu. Per pirmąjį čempionato etapą paskutiniame, devintajame rate panevėžietis išlėkė iš trasos ir sudaužė savo motociklą. Laimė, pats atsipirko tik sumušimais ir nubrozdinimais. Kaip pasakojo Giedrius, iki finišo likus vos keliems žingsniams, jis pamatė, kad trečioje vietoje važiavęs ir jam į nugarą alsavęs sportininkas jį aplenkė. Nenorėdamas nusileisti, paspaudė greičio pedalą. Nuo pat varžybų pradžios kaprizus rodęs motociklas tapo nevaldomas ir Giedrius finišo nebepasiekė. Apmaudžiausia, anot pašnekovo, buvo ne dėl sudaužyto motociklo, o todėl, kad nebaigęs varžybų negavo nė vieno taško. Tai reiškė, kad jam reikėjo įdėti gerokai daugiau pastangų pasivyti varžovus.
„Po nesėkmingo starto buvo praėjęs noras važiuoti, kol suvokiau, kad klaidos pasipylė tik per skubėjimą. Nerašyta taisyklė, kad tie, kurie startuoja labai greitai, ilgai nevažiuoja. Šiame sporte svarbus ne tik greitis, o tobulėjimas ir vairavimo įgūdžiai“, – teigė sportininkas.
Pasak Giedriaus, trasoje, skirtingai nei gatvėje, negalioja jokie greičio ribojimai ir vis tiek čia skrieti daug saugiau. Asmeninio G. Kasperavičiaus archyvo nuotr.
Šis sezonas G. Kasperavičiui buvo labai įtemptas. Teko pakeisti net keturis motociklus, atiduoti paskutines jėgas, vejantis varžybų favoritus, tačiau galutiniai rezultatai pastangas atpirko.
Pasak sportininko, ši aistra – brangus malonumas. Auksines rankas turintį jauną vyrą gelbsti tai, kad pats geba susitvarkyti savo plieninį žirgą. Žiema – metas, kai lenktynes trasoje keičia ilgi pasisėdėjimai garaže. Pasak Giedriaus, tam, kad galima būtų greitai ir saugiai važiuoti, reikia investuoti ne tik finansų, bet ir laiko bei jėgų.
„Trasoje gali pasitikėti tik savimi – ne tik vairavimo įgūdžiais, bet ir paruoštu motociklu. Kiek į jį įdėsi, tiek ir turėsi“, – mano G. Kasperavičius.
Panevėžiečio teigimu, bet kokia veikla formuoja žmogaus asmenybę. Motociklų sportas, anot Giedriaus, grūdina jo charakterį, plečia įdomių pažinčių ratą, suteikia gyvenimui aštresnių prieskonių.
„Per tuos dvejus metus, kai dalyvauju varžybose, jaučiu, kad paaugau kaip asmenybė, įgijau daugiau patirties, įdomių pažinčių. Gal šis sportas nesudomintų atsargiųjų ir vengiančių avantiūrų, bet tie, kurie tiesiog virpa, kaip nori pralėkti su vėju, tikrai save turėtų išbandyti trasoje“, – mano G. Kasperavičius.
