P. Židonio nuotr.

Tragedijos siaubo laikas neištrynė

Tragedijos siaubo laikas neištrynė

Prieš aštuonias dešimtis metų Lietuvos istoriją paženklino juoda žymė, reiškusi beveik 200 tūkst. pražudytų gyvybių.

Lietuvos žydų genocido atminimo dienos išvakarėse Panevėžio miesto žydų bendruomenė kartu su svečiais šią kraupią datą paminėjo „Atminties kelio“ eisenoje, susirinkę prie memorialo „Liūdinti žydų motina“, vėliau – prie paminklo Krekenavos ir Klaipėdos gatvių kampe, žyminčio Panevėžyje nacių įkurto geto vietą, Kurganavos miškelyje, kur 1941-aisiais sušaudyta apie 8000 žmonių.

„Maži miesteliai ir dideli miestai 80-ąsias Holokausto metines pamini eisenomis“, – pasakoja Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas.

Atsimenama ne tik ši tragedija ir nekaltai sušaudyti žmonės. Nukentėjo visa Lietuva.

„Sušaudyta apie 200 tūkst. žydų. Mes mažai kalbame, kiek nukentėjo lietuvių. Daug jų buvo išvežta į nacistinę Vokietiją priverstiniams darbams. Daug jų – negrįžo“, – sako G. Kofmanas.

Anot jo, ir tarp žydų yra tokių, kurių tėvas lietuvis buvo išvežtas į Vokietiją darbams ir nebegrįžo. Žvėriškame naikinimo fabrike nukentėjo ir kitos tautinės mažumos, Lietuvoje gyvenusios iki Antrojo pasaulinio karo.

„Nukentėjo ne vien žydai, nukentėjo visa Lietuva – prarado mokslininkus, mokytojus, teisėjus, advokatus, amatininkus, darbininkus“, – teigė bendruomenės pirmininkas.

Vien Panevėžio krašte 1941 metais sušaudyta apie 13 tūkst. žydų, brutaliai pasiųsta į mirtį apie 95 proc. Panevėžio žydų. G. Kofmano žiniomis, pabėgti suspėjo vos apie 12 žydų šeimų. Karo metais jos atsidūrė prie Taškento. Dalis buvo ištremti sovietų dar prieš karą, dalis išgyveno žydų gelbėtojų dėka.

Stebuklingai išsigelbėjo

Panevėžyje tebegyvena žydų, karo metais įvairiais būdais išvengusių baisios lemties.

Paties G. Kofmano šeimai taip pat krito tragiško likimo korta – tik ne Lietuvoje. Jo seneliai gyveno Ukrainoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, mamos tėtis išpardavė viską, ką galėjo, ir nupirko du arklius. Susikrovę būtiniausius daiktus, skubėjo trauktis. G. Kofmano mamai tuomet tebuvo 15-a. Kartu traukėsi ir jos sesuo, jaunylis brolis, o vyresnysis buvo kare.

„Sunku įsivaizduoti, kaip, bet per dvi savaites nuvažiavo iki Rostovo“, – pasakoja G. Kofmanas.

Nuo mirties bėgančiai šeimai teko pakliūti ir į bombardavimus. Jų vengdamas, senelis arklius suko link Odesos ir per Mykolajivą (Nikolajevą) pasiekė Rostovą. Ten išbuvo neilgai – traukiniu išvyko į Saratovą. Kurį laiką šeima ir gyveno greta šio miesto, tačiau mūšiams artėjant prie Maskvos, buvo evakuoti prie Taškento. Pasak G. Kofmano, jo artimieji kentė skurdą, badą, sunkų darbą, bet – išsigelbėjo. O nepasitraukę mamos giminaičiai buvo nužudyti.

Senelių iš tėvo pusės G. Kofmanas taip ir neišvydo. Senelis mirė dar prieš karą – 1934-aisiais. Tėtis 1941 metų balandį buvo pašauktas atlikti karo tarnybą, o vėliau prasidėjo karas.

„Visi, kurie liko namie – tėčio mama, sesuo, močiutė, buvo sušaudyti. Grįžusiam tėčiui kaimynai pasakojo, kad tai įvyko namuose“, – sako G. Kofmanas.

Sušaudyti ir kiti kaime gyvenę tėčio giminaičiai.

Aiškinasi policija

Pasak G. Kofmano, nors dauguma su liūdesiu mini tragiškus įvykius, atsiranda ir tokių, kurie nenori suprasti baisios tragedija masto.

„Vis tiek atsiranda chuliganų, kurie išreiškia savo poziciją apgadindami paminklus – išpiešia svastikomis, užrašais. Jų nedaug, bet yra“, – atkreipia dėmesį Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas.

Ir antradienį jis sulaukė pranešimo apie galimai apgadintą paminklą žuvusiems žydams Žaliojoje girioje. Kol kas policija aiškinasi, ar akmuo natūraliai aptrupėjo, ar visgi būta vandalizmo.

G. Kofmanas džiaugiasi, kad yra daug tolerantiško, protingo jaunimo, noriai dalyvaujančio bendruomenės renginiuose, žino apie žydų tragediją ne mažiau nei patys žydai, o kartais net gal daugiau.

„Mūsų bendruomenės užduotis aiškinti apie praeities įvykius, mokyti tolerancijos ne tik žydams, kitataučiams, bet ir pagyvenusiems žmonėms, ištiesti pagalbos ranką vienišiems, sergantiems“, – sako G. Kofmanas.

Kūrė getus

Holokaustas Lietuvoje prasidėjo vos ne kartu su nacių ir sovietų karo pradžia. Pirmosios masinės žydų žudynės įvyko 1941 metų birželio 24-ąją Gargžduose. Tuomet sušaudytas 201 žydas. Liepos mėnesį Holokaustas prasidėjo, galima sakyti, visoje Lietuvoje.

Panevėžyje žydų getas įsteigtas 1941 metų liepą ir gyvavo 42 dienas. Po kurio laiko Panevėžyje buvo įkurta darbo stovykla. Į ją atvežti žydai daugiausia iš Šiaulių geto, bet buvo ir iš kitų dar tebeveikusių getų, netgi iš Baltarusijoje likviduotų getų žydų. Artėjant frontui, 1944 metais, jie išgabenti į Vokietiją.

Didžiausios masinių žudynių vietos šalia Panevėžio yra Žaliosios girioje ir Kurganavoje. Tokių vietų visoje apskrityje – daugiau nei trys dešimtys.

Galerija

 

Komentarai

  • MALONU KAD PAGERBIA ZYDUS BET IDOMU KADA KAS PAGERBS LIETUVIU TAUTOS KANCIAS PRIEVARTA TERORIZAVIMA KURI VYGDO SAVI NE OKUPANTAI

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų