-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nuo vaikystės mane domino forma ir detalės, mėgau lipdyti mažus žmogeliukus iš plastilino, domėjausi įvairiomis smulkmenomis. Metai po metų besitęsiančios naujos formos paieškos atvedė ten, kur esu dabar.
Matau papuošalą, kurį noriu sukurti, – dažnai net nenaudoju eskizų, bet jaučiu, kaip turi atrodyti kūrinys: kas prie jo dera, o kas ne. Tai tarsi įgimtas jausmas.
Kūrybos procesas vyksta nuolat. Viena vertus, kūrybą skatina klientas, tačiau jeigu ir nebūtų užsakymų, ateina laikas, kai, regis, pats vidus ragina kurti.
Šiandien galiu pasakyti, kad galimybė kurti papuošalus – gyvenimo laisvė. Čia nėra jokių apibrėžimų, taisyklių ar prievartos – tik aš ir mano neribota, nenuspėjama, it upelis laisvai tekanti fantazija.
Pats papuošalų nenešioju ir tikslaus atsakymo „kodėl?“ neturiu. Galbūt ir man galioja posakis „batsiuvys be batų.“
Šešerius metus lankiau Panevėžio dailės mokyklą. Besimokydamas galvojau, kur palinkti, suradau juvelyrikos studijas Telšiuose. Tai yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima įgyti juvelyro aukštąjį išsilavinimą. Neabejodamas pasukau ten ir baigiau bakalauro studijas.
Kai studijavome, visi to norėjome, tik įgyvendinti nebuvo taip lengva. Nebuvome taip smarkiai pasiruošę išeiti dirbti patys sau. Vienuolika metų dirbau monetų kalykloje ir dar gaminau juvelyrinius papuošalus. Nors iš esmės darbo profilis buvo labai panašus kalykloje, kurioje apdirbdavau štampus, po darbo visuomet užsiimdavau ir kūryba.
Tik nuo 2018-ųjų birželio pavyko visiškai atitrūkti nuo pagrindinio darbo ir pradėti gaminti vien papuošalus.
Labiausiai norisi perduoti kitokio papuošalo, kitokios juvelyrikos idėją.
Labai gerbiu senuosius juvelyrus, sukūrusius įspūdingų darbų ir unikaliu stiliumi atradusių savo klientą. Šiandien žmones sudėtinga nustebinti – papuošalų įvairovė tikrai didžiulė.
Kiekvienas autorius turi savitą braižą. Tačiau sukūręs naują, rodos, unikalų darbą, netikėtai gali sulaukti skaudaus atgarsio, kad panašus papuošalas jau buvo padarytas.
Mano noras – savo darbuose išlaikyti pagrindines savybes: tvirtumą, kokybę, ilgaamžiškumą ir kitoniškumą.
Kūryboje naudoju geros kokybės titaną. Jį pamėgau dėl sunkaus apdirbimo, tvirtumo ir galimų oksidacijos spalvų įvairovės. Jis taip pat yra lengvas ir nealergizuojantis. Jungiu jį su tauriaisiais metalais ir puošiu aukštos kokybės brangakmeniais.
Titanas tvirta medžiaga ir ją suvaldyti bei pripratinti prie kūno paviršiaus – reikalaujantis užsispyrimo, tačiau malonus iššūkis.
Tai gali užtrukti kelias valandas ar net dienas. Mano darbas su šia medžiaga suskirstytas atskirais apdirbimo etapais.
Metalo atspalviai ir brangakmeniai, mano akimis, turi tarpusavyje derėti, turėti bendrą ryšį. Pavyzdžiui, rudas atspalvis su rudu deimantu ar juodas su juodu.
Savo darbuose stengiuosi nenaudoti daugiau kaip trijų spalvų. Man svarbus subtilumo ir vientisumo jausmas.
Kadangi pats titanas nėra iš tauriųjų metalų grupės, stengiuosi tai kompensuoti į papuošalą inkrustuodamas brangių medžiagų. Populiariausi – mano stalčiuose pabirę deimantai ir safyrai.
Autorinė juvelyrika yra viena iš meno formų, o meną jaučiantys žmonės jo ir ieško. Kuo toliau, tuo daugiau atsiranda tokių, kuriems įdomi kitokia kūryba ar kitoks papuošalo matymas.
Kiekvienas žmogus unikalus. Jis atsirenka, ko nori ir ko tuo metu jam reikia.
Moterys vienareikšmiškai sudaro daugumą mano klientų, didesnė kūrybos dalis ir yra skirta joms. Dažniausiai, jeigu patiko vienas darbas – patinka ir visa kūryba. Bet neslėpsiu, jog vyriškų papuošalų linija mano galvoje jau kaupiasi ir kai tik pasieks kūrybinę viršukalnę, bus atidaryta tokių darbų paroda.
Labai branginu kiekvieno norą, kurį galiu savo meistriškumu išpildyti.
Užsakovų pasitaiko visokių. Vieni iš karto pripažįsta savo menkas žinias apie gamybą ar dizainą, kiti, priešingai, – viską tiksliai įsivaizduoja ir žino, kaip turi papuošalas atrodyti.
Daugiau pasitaiko diskusijų tarp jaunavedžių: vienas nori taip, kitas – kitaip. Tokiu atveju švelnus mano patarimas suvienija porą.
Tiltą tarp manęs ir užsakovo gali sugriauti nedaug dalykų, bet pagrindinis mano „stop“ – tiesioginis kito autoriaus kopijavimas.
Anksčiau maniau, kad sukurtas vienetinis autoriaus papuošalas – vienintelis, nepakartojamas ir netiražuojamas – yra vertas ypatingo dėmesio ir kainos.
Taip mąsčiau, kol keli tokie mano darbai užsiklojo dulkių antklode. Supratau viena: noriu dirbti tai, kas man patinka, ir gyventi iš to. Todėl mano kūrybinis pasirinkimas yra kasdienis, patvarus, o kartu ir nestandartinis, neįprastai atrodantis papuošalas.
Kiekvienas papuošalas jau yra vienetinis, nes jie nėra vienodi. Kad ir kaip stengčiausi – jie skiriasi, o tai tik dar labiau patraukia unikalių papuošalų mėgėjus.
Noriu kurti tai, kas aktualu šiandien.
Mėgstu gamtą, tad neretai tai atsispindi ir darbuose. Patinka ir geometrinės formos. Jos man siejasi su šiuolaikiškumu.
Geometrija aštrina protą, o gamtos motyvai minkština širdį. Dėl to pavyksta pagauti ir didžiąsias žmonių simpatijas.
Visada sau sakau, kad jeigu koks patyręs vyresnis juvelyras atsisėstų prie manęs gamybos proceso metu, visa tai matydamas liktų nesupratęs, kodėl būtent taip dirbu.
Stengiuosi nesilaikyti standartinių gamybos „nubraižyk – pagamink“ principų. Gera kūrybinė idėja visada gimsta netikėtai. Nuolat eksperimentuoju, improvizuoju, siekiu, kad kūryba netaptų paprasčiausia gamyba.
Papuošalo vertė susideda iš dviejų dalių: medžiagų ir darbo. Vieną varžtelį įsukti trunka labai neilgai, bet kaina gali pasirodyti per didelė.
Taip yra, nes nueinamas labai ilgas kelias: būna daug bandymų, nemiegotų naktų ir eksperimentų, kol tiksliai sužinai, kurioje vietoje jį reikia įsukti.
Vertinu savo laiką – jis labai brangus. Per tiek metų išmokau dirbti kokybiškai ir greitai, kad galėčiau vertingus darbus parduoti už konkurencingą kainą.
Klasika visada bus klasika – ji savo pozicijų neužleidžia. Juvelyriniai gaminiai yra neatsiejami nuo kultūros, todėl ir tarybiniais laikais gaminti papuošalai jau išnyko.
Mano manymu, ateitį turi darbai, kurie randa savo žmogų, jį padaro laimingą ir tos laimės negali paslėpti – ja nori dalytis ir rekomenduoti papuošalo kūrėją kitiems.
Tai skatina žmones ieškoti savęs ne didžiulėje industrijos, o unikalumo jūroje. Papuošalas turi paryškinti asmenybę, o ne ją paslėpti.
Kantrybė, ramumas, taip pat esu linkęs į aktyvų sportą ir rėksmingą iškrovą po darbų.
Šiuo metu gyvenate ir kuriate Vilniuje. Kokius ryšius išlaikėte su gimtuoju Panevėžiu, ar dažnai čia sugrįžtate? Kas kelia maloniausius prisiminimus iš laiko, kai čia gyvenote?
Panevėžyje gyvena tėvai, tad kartą per mėnesį ar du sugrįžtu jų aplankyti.
Nepasakyčiau, jog malonių prisiminimų yra daug. Kur kas daugiau – nemalonių. Lankiau mokyklą, kurioje nelinkėčiau mokytis kitiems – aplinka nebuvo tokia įspūdinga, kokią dabar matau kitur.
Maloniausia prisiminti Dailės mokyklą, išvažiuojamąsias praktikas. Sutikti meno žmonės mąsto visai kitaip nei mokyklos ar kiemo draugai.
Kartais su tėvais važiuodavome į sodą, jame iš tiesų daug malonių vasaros prisiminimų: žaidimai, maudynės.
Mažiukas, kiek niūrokas. Bat yra šviesus tuo, jog išlaikęs esmines miesto vietas: Senvagę, Laisvės aikštę.
Kai Panevėžyje lankiausi paskutinį sykį, pastebėjau, jog jis yra šiek tiek atsinaujinęs, bet nieko drastiškai nepakeista. Žinoma, miestui natūraliai šilumos suteikia ten gyvenantys mano tėvai.
