-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Maltos ordino veiklą Lietuvoje, be abejonės, išgarsino jo savanorių organizuojama senelių paramos akcija „Maltiečių sriuba“. Todėl ne visiems dar žinoma, kad šie žmonės pagalbos ranką tiesia ir socialinės rizikos šeimų vaikams, neįgaliesiems, pabėgėliams.
Su karštos sriubos dubenėliu į vienišų žmonių namus jie atneša ir bendrystę: savanorių bendravimas su globotiniais ir užsimezgančios draugystės dažnai tampa net svarbesne, dar labiau laukiama parama.
Visai neseniai prie Panevėžio Maltos ordino vairo stojęs Juozas Trečiokas, nors ir naujokas, gerai žino, kuo gyvena savanoriai.
Pats šį pavasarį savanoriavo Panevėžyje veikusiame karo pabėgėlių registracijos centre, ten rusų kalba vertėjavo nuo karo bėgusiems ukrainiečiams.
Juozas neslepia: tai buvo giliai palietusi patirtis, palikusi prisiminimus apie daugybę širdį veriančių istorijų.
„Galiu pasakyti, jog tokių sutrikusių žmonių man dar neteko matyti“, – pasakoja savanoris, registracijos centre dažniausiai susidurdavęs su iš Ukrainos atvykusiomis moterimis, vaikais, seneliais.
Būtent šių žmonių istorijos tapo vyrui motyvacijos šaltiniu.
„Tada pasidaro nebesvarbu valandos, skirtos savanorystei, nebesvarbu niekas. Yra tik noras padėti“, – sako Juozas.
J. Trečioko šeimai teko tremtinių dalia – ilgą laiką gyveno Sibire. Ten gimęs Juozas mano, jog tremtyje yra labai geras bendrystės ir atjautos pavyzdys. Jei lietuviai vienas kitam nebūtų tokioje padėtyje tiesę pagalbos rankos, kažin ar būtų išgyvenę ir grįžę namo.
Patį Juozą į savanorystę atvedė noras atiduoti kitiems viduje susikaupusį gerumą. Nors vyras svarsto, jog šitaip tarsi atiduodantis moralinę skolą ir savo tėvams.
„Mano tėvai gyveno Marijampolėje, aš čia, Panevėžyje, – prisimena. – Jiems turbūt trūko dėmesio, o ir laiko dirbant nebuvo labai daug. Prisijungęs prie maltiečių, galbūt tėvams tą skolą jau grąžinau.“
Visam gyvenimui Juozui įsiminė ir uošvės dažnai kartotas posakis – „Geriau duoti, negu imti“. Iš pradžių sako nė nesupratęs tikrosios šių žodžių prasmės.
„Tik vėliau į juos įsigilinęs supratau, jog tai ir yra pagrindinis savanorystės principas. Viskas, kuo paremta tikroji savanorystė“, – dabar teigia Juozas.
Valstybė turi priaugti iki tam tikro lygio, kad joje gimtų tikroji savanorystė, įsitikinęs J. Trečiokas. Todėl labai džiaugiasi, jog ji Lietuvoje pagaliau pražydo gražiausiais žiedais.
„Jeigu žmogus ateina čia, manau, jis ir liks, nes jau turi vidinį poreikį duoti“, – sako apie savo bendražygius Juozas.
Savanoriai amžiumi kartais susilygina su globotiniais – būna sunku atskirti, kuris yra kuris. Tai, anot J. Trečioko, dar viena proga pasidžiaugti: vyresnio amžiaus lietuviai tampa aktyvesni, dalyvauja savanoriškose veiklose ir dega noru padėti silpnesniems.
Tokių panevėžiečių sąraše yra net 26. Viena jų – 84-erių savanorė – pasiruošus bet kada sėsti ant dviračio ir skubėti ten, kur jos pagalbos reikia labiausiai.
Tačiau, patikina Panevėžio maltiečių vadovas, jaunoji karta irgi nenuvilia – ir išties turi savyje daug atjautos.
„Galbūt jų bendravimas kitoks, bet mūsų jaunimas tikrai yra puikus“, – teigia Juozas.
Geriausiai žinomas maltiečių projektas – „Maistas ant ratų“. Kai varganai gyvenantiems, sunkiai besiverčiantiems globotiniams į namus gabenamas šiltas maistas – dažniausiai maistingos, gardžios sriubos.
Panevėžyje tuo rūpinasi Maltos ordino savanorė Anželika Gasperavičienė, du kartus per savaitę pristatanti maisto porcijas daugiau nei dviem dešimtims panevėžiečių. Nesvarbu, ar lauke alinantis karštis, ar spaudžia šaltukas, Anželika sėda į automobilį ir skuba pas globotinius. Kai kuriems karšta sriuba su riekele duonos tėra vienintelis maistas per dieną.
„Taip pat rengiame „Maltiečių sriubos“ akcijas. Iš tų lėšų, kurias surenkame per tokius renginius, vėl perkame negendančių produktų. Tada ruošiame lauknešėlius savo globotiniams – seneliams, neįgaliesiems“, – apie besisukantį darbų ratą pasakoja Anželika.
Savanoriai, anot jos, dirba iš visos širdies, negailėdami nei laiko, nei jėgų, tad ir pristatoma sriuba įdėjus tiek meilės būna kur kas skanesnė ir sotesnė.
Kita svarbi maltiečių veiklos sritis – globotinių priežiūra.
Savanoriai lanko vienišus, sunkiai sergančius senelius, sutvarko jų namus, nuprausia, nuperka maisto, vaistų, palydi pas gydytojus, lanko ligoninėje, aprūpina slaugos ir higienos priemonėmis.
Prie to prisideda ir labdaros teikėjai.
Apsidairius po maltiečių patalpas Panevėžyje matyti, jog jos užpildytos geros valios žmonių suaukotų drabužių, vaikštynių sunkiai judantiesiems.
Dažniausiai parama Panevėžio Maltos ordiną pasiekia iš neabejingų vokiečių, kurie daiktus į Aukštaitijos sostinę pristato vilkiko priekabomis. Tuomet savanoriams tenka kantriai viską surūšiuoti, sudėlioti ir pasistengti, kad daiktai kuo greičiau pasiektų labiausiai stokojančius panevėžiečius.
P. Židonio nuotr.
Savanoriška veikla, anot A. Gasperavičienės, yra maltiečių gyvenimo būdas. Nors pati, prisipažįsta, prieš tapdama savanore apie maltiečius bei jų gerus darbus nė nebuvo girdėjusi. Tačiau sulaukusi pažįstamos skambučio su pasiūlymu prisijungti, ilgai nedvejojo.
Kadangi tuo metu Anželika dirbo Socialinių paslaugų centre, savanoriškai padėjo kitiems, kai tik ištaikydavo laisvą minutę.
Vėliau veikli moteris buvo paskirta Panevėžio Maltos ordino vadove, net trejus metus vadovavo savanoriams.
Per tą laiką, neslepia, buvo visko. O vienas didžiausių tekusių iššūkių – pandemija.
Atsiradus karantino suvaržymams, savanoriai tapo bene vieninteliu globotinių išsigelbėjimu, jų rankomis ir kojomis: apsirūpinti maistu, būtiniausiais vaistais.
Seniems žmonėms, anot Anželikos, labai svarbus yra ne tik valgis, bet ir bendravimas. Todėl apmaudu, jog nėra tiek laiko, kad su kiekvienu globotiniu galėtų iš širdies pašnekėti. Antraip tiesiog nespėtų visiems pristatyti maisto laiku.
„Sriuba ne tik kad atauštų, bet ir sugestų“, – šypsosi A. Gasperavičienė.
Juokai juokais, o maltiečių išvežiojamo maisto kiekiai išties didžiuliai.
„Ir pristatyti jį turime per maždaug tris valandas, – sako savanorė. – Būna, jog skubėdama kai kurių žmonių aš išvis nesutinku – maistą tenka palikti prie durų.“
Banga Valuškienė į maltiečių veiklą įsitraukė dar 2017 metais. Anūkei pradėjus lankyti darželį, pajuto, jog turi daug laisvo laiko – ir puikią progą nuveikti kažką prasmingo.
„Turėjau daug minčių apie savanorystę – norėjau padėti „Maisto banke“ ar jungtis prie iniciatyvos „Niekieno vaikai“, – pasakoja Banga.
Tačiau įvertinusi savo jėgas paskambino A. Gasperavičienei, kurią anksčiau pažinojo, ir drąsiai paklausė, ar nereikia papildomų rankų.
O įsitraukus į savanorystę, sako Banga, jau nebuvo laiko nei dvejoti, nei išsigąsti. Iš karto gavo globotinę, kuria turėjo pasirūpinti, paskui ir antrą.
Šiuo metu B. Valuškienės globoje irgi dvi senyvo amžiaus moterys.
„Būna, jog kitą kartą mamai užmirštu paskambinti, o su globotine pasiskambiname net ne vieną, o keletą kartų per dieną, – šypsosi pasakodama. – Mūsų ryšys tikrai labai glaudus – nes prie žmogaus prisirišama. Visi globotiniai mums jau tapę šeimos nariais.“
B. Valuškienė neabejoja, jog ugdyti empatiją jai padėjo savos šeimos, artimųjų pavyzdys.
Bangos mama nuo vystyklų išaugino dvylika vaikų, šviesaus atminimo sesuo ilgą laiką dirbo kūdikių globos namuose.
„Prisimenu, mano pačios vaikai dar mokėsi, – pasakoja savanorė. – Iš mokyklos grįžo mano mergaitė – tuomet gal vienuoliktokė ar dvyliktokė. Sėdime, pietaujame ir ji man sako: žinok, mama, šiandien pasilikau pinigėlių tik autobuso bilietui. Aš jos klausiu, tai kur tuos pinigus padėjai? O ji moja: ai, eidama iš mokyklos bobutę sutikau, per gatvę einančią. Aš ją palydėjau, o ji mane pradėjo glostyti, kalbinti. Ji nuėjo į parduotuvę, aš ten pat. Žiūriu, kad ji tų pinigėlių nelabai turi, tai dar ir nupirkau kai ką.“
Dukros poelgiu tuomet negalėjusi atsistebėti Banga paklausė, ar nebuvo gaila atiduoti savo pinigus kitam. Kaipmat sulaukė tvirto paauglės atsakymo: „Aš žinau, kad parvažiavusi namo pavalgysiu, o močiutė gal taip ir liks alkana.“
„Niekas mano vaikų nemokė, niekas jiems nesakė, kad reikia padėti kitiems. Jie tiesiog turi šį jausmą“, – atvira atžalų širdimi džiaugiasi B. Valuškienė.
Lidita Apeikienė prie maltiečių prisijungė metais anksčiau nei Banga – 2016-aisiais. Kai suaugę vaikai paliko namus, moteris nusprendė, jog atėjo metas kilniems darbams.
„Pagalvojau, laiko turiu, dirbti nebereikia. Radau maltiečių anketą ir ją užpildžiau“, – pasakoja Lidita, teigianti, jog į savanorių gretas ją atvedęs ypatingas vidinis jausmas. Jei tokio jausmo neturėsi, kurį laiką pasavanoriavęs apsisuksi ant kulno, nusispjausi ir užversi duris.
Savanorystė L. Apeikienei – ir akiračio praplėtimas, ir galimybė prisiliesti prie garbaus amžiaus žmogaus kasdienybės. O kur dar vidinis pasitenkinimas atlikus gerą darbą.
„Mes, savanoriai, juk patys turėjome senus tėvus, teko juos slaugyti, matėme viską iš arti. Kažkada visi būsime seni ir galbūt tokios pagalbos prireiks patiems“, – pabrėžia Lidita.
Vos prisijungusiai prie maltiečių jai buvo paskirta senyvo amžiaus globotinė, kurią L.
Apeikienė lanko jau penktus metus. Per tą laiką jodvi tapo lyg vienos šeimos narės: susiskambina po kelis kartus per dieną, smagiai paplepa, aptaria dienos įvykius.
Savanorė neslepia, jog garbaus amžiaus žmonės ne tik būna išsiilgę bendravimo – neretas turi savų įnorių, keistenybių. Tačiau rasti bendrą kalbą visada galima.
„Man seni žmonės labai patinka, aš juos myliu. Be to, maltiečiai yra puikiai pasiruošę psichologiškai: vyksta paskaitos, mokymai, kurių metu mokomės bendrauti su vyresniais žmonėmis, juos geriau pažinti“, – sako savanorė.
Pečius maltiečiai vėl surėmė prasidėjus karui Ukrainoje. Kartu su Raudonojo Kryžiaus savanoriais aktyviai padėjo pabėgėlių registracijos centre.
Vos atskriejus pagalbos prašymui iš karo draskomos Ukrainos, Panevėžio maltiečiai pakrovė net du autobusiukus pagalbos krovinių – pripildė juos vaistų, tvarsčių ir išlydėjo tiesiai į karo veiksmų zoną.
O savanorė B. Valuškienė nedvejodama į savo namus priėmė nuo karo baisumų bėgančią ukrainiečių šeimą.
Bangos žento draugai gyveno Ukrainoje, Černihive. Dar prieš Rusijai pradedant barbarišką karą, moters artimieji su ukrainiečiais susiskambindavo pasiklausti, kaip šie laikosi. Net likus mėnesiui iki invazijos visi kartu tikėjo, jog Rusija nedrįs pradėti kruvinų atakų. Kai nutiko priešingai, Banga plačiai atvėrė savo namų duris: persikraustė į vaikų butą, o savąjį užleido atvykėliams. Padėjo apsirūpinti maistu, būtiniausiomis buities priemonėmis, drabužiais.
„Gyvename susiglaudę, bet stengiamės padėti, kiek galime“, – panevėžietė nė neįsivaizduoja, kad būtų galėjusi pasielgti kitaip.
Svetinguose namuose prieglobstį rado mama su dviem paaugliais vaikais. Anot Bangos, į Panevėžį jie atvažiavo pasiėmę vos vieną lagaminą.
Iš pradžių ukrainietė moteris nedrįso prašyti pagalbos. Kartojo, jog jai pačiai nieko nereikia, tik vaikams.
Ir berniukas, ir mergaitė iš karto pradėjo lankyti K. Paltaroko gimnaziją. Būtiniausias priemones mokslams šeima surinko iš gerų žmonių paaukotos labdaros.
„Kiek mes, maltiečiai, turėjome, kiek galėjome, tiek sudėjome“, – sako Banga.
Mergaitė Černihive lankė baseiną, tad B. Valuškienė itin džiaugiasi tuo, jog užsiėmimus ji gali tęsti ir Panevėžyje, tam sudarytos visos sąlygos. Jei ne skaudūs atgarsiai iš gimtinės, gyvenimas atrodytų beveik normalus. Deja.
Jaunajai ukrainietei pradėjus lankyti baseiną, prisireikė jos medicininės kortelės, o ši liko namuose, Černihive. Paskambinus į Ukrainą pasiteirauti, paaiškėjo, jog poliklinikos, kurioje saugotas dokumentas, tiesiog nebėra ant žemės paviršiaus.
Pirmomis dienomis, kai tik ukrainiečiai atvyko į Panevėžį, buvo įprasta arba jiems laiką leisti pas B. Valuškienę ir jos šeimą, arba šiems pas juos. Taip visi jautėsi saugiau.
Kartą grįžusi namo, vakare, Banga išsiruošė ukrainiečius aplankyti, norėjo pasiteirauti, ar jiems nieko netrūksta.
„Nueinu, o moteris visus paaukotus produktus plačiai išsidėliojusi ant sofos. Kalba su vyru telefonu ir filmuoja, rodo, kiek visko ji gavo. Jai byra ašaros, ji verkia ir negali patikėti, kad žmonės gali būti tokie geri“, – pasakoja Banga, ir pati tąkart negalėjusi sulaikyti ašarų.
Kitą dieną ukrainietė su dukrele nuėjo į parduotuvę nusipirkti maisto. Mergaitė kažką čiauškėjo rusiškai, o prieš jas stovėjo jauni žmonės.
Ukrainietei mamai priėjus prie kasos, vaikinukas pasiteiravo, ar jos kartais ne iš Ukrainos, ir pasiūlė sumokėti už prekes.
„Ir ji vėl atėjo pas mus visa apsiverkusi, negalėdama patikėti, kokie pas mus geri žmonės. Verkėme kartu dar daugybę kartų“, – šypteli Banga.
Panevėžio Maltos ordino savanoriai (iš kairės) Lidita, Banga, Juozas ir Anželika gyvenime vadovaujasi principu, jog geriau yra duoti nei imti. P. Židonio nuotr.
