-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
L. Broga iš rusų kalbos vertė Jurgio Baltrušaičio eilėraščius, kūrė saugesnį savo pasaulį, rūpinosi keliais, pėsčias išvaikščiojo šalį… Kaip ir aktorius Laimonas Noreika, ar yra dar kokia vieniša vietelė, negirdėjusi jo balsu – skausmingu, esmingu, giliu – skaitomų Lietuvos poetų. Kaip ir kalbininkas Vytautas Vitkauskas – neliko parapijų, kuriose nebūtų buvęs, jose lankydamasis kalbėjosi su žmonėmis, užrašinėjo žodžius, tyrinėjo tarmes ir patarmes, žinojo, kaip kokiame Lietuvos pakraštyje, ne vien Vilniuje, ištaria, ištardami pasikalba.
Akmenų dirvonas. Kaip Žemės akys, vis įsižiūrinčios į Dangų, nuspėjančios mūsų ketinimus – kur eisim, ką šiandien veiksim. Dvelkteli pabaigos dalykais. Baugu žiūrėti į pabaigą. Liūdna pirmiausia dėl savęs. Noriu atsiminti, kad akmenys gyvena. Labai ilgai. Visada. Jie gal intymiausiai saugodami tyli, nešioja praeitį, liudija, kad ėjom ir einam. Ketinu palikti akmenį ten, kur jis buvo, kur jo vieta paskirtoji, kur jis amžių aušroje gavo buvimą kaip dovaną.
Nesinori išardyti tos prigimtinės tvarkos, kuri Dangun tebežiūri, dejuoja, kai abejingi patys nematom. Gražesnė toji žemė, kur daugiau akmenų, kur prisėta sunkumų. Ten reikia išmokti vaikščioti nepykstant. Akmuo todėl gražus, kad jis nepameta tiesos, neiššvaisto dienų. Tie akmenys vis lieka ant tako. Amžinumu paliudyti, atpažinti. Akmuo ateina į žmogaus vietą, ten, kur jis dirba ir snūduriuoja, išsekęs užgęsta. Tegul lieka nepažeisti tie akmenys, tegul toliau budi ir saugo. Tegul būna kaip altoriai, aukurai, šventvietės. Čia mūsų protėviai buvo, čia mes dabar esame, čia mūsų ainiai kursis taip pat.
Žmogus gyvenimą judina, krutina, įsižiūri, įsijaučia, o ir nusispjovęs palieka. Dangaus padovanotas tas buvimas, tie metai, dešimtmečiai, o nuteka, prateka greit. Lyg pro šalį, tik vos vos palietę, užkliudę. Gal tikrumas iš vaikystės, paskui jau nieko ypatingo nebenutinka? Įsiklausom, kai vakaras ateina, kai ateina žiema, kai užklumpa praradimai.
Amžinas skubėjimas. O kur? O į kur? Visur būta, o nebūta niekur, blaškytasi, stengtasi, verstasi per galvą, o sau taip ir nieko, o sau net negyventa. Įsiklausyti, kai aplinkui triukšmas, jo nemažės, kai siela dreba, o kas dar ištiks, kai nesinori, nesimato prasmės, kai nieko negali pakeisti. Didžiulės valios pastangos – įsiklausyti. Niekas kitas, tik aš pats. Įsijausti į smulkmenas, jos, rodos, dar gyvos, iškalbingos, didelių dalykų jau prisiragavome, tam kartui gana. Save kurti, savo erdvę saugoti: gal tai kambarys, gal albumas, gal tie keliai iš vaikystės, gal dar kas. Susirinkti, susirankioti save iš visur, bent tą vakarą pabūti savimi. Savęs sulaukti grįžtančio, sulaukti savųjų. Savimi kalbėti, jei ne asmeniškai, geriau tada nieko, bendrybėmis grįsti visi pragarai. Nugalėsim, ištversim viltimi ir dovanota palaima pasikliovę.
Virš lauko, kuris vis tas pats, plevena buvusiųjų, gyvenusiųjų, vaikščiojusių kalba. Tėviškėje buvau, o paskui pasienyje su Latvija, su Baltarusija. Nebijau, važiuoju. Bendra žemė, kita nenumatyta, reikia čionai pasilikti. Apstu ir buvusių gyvenimų, ir dabarties. Gyvenama ir dabar. Yra takų, jie vis tiek kažkur veda, yra nugarmėjusių žingsnių, kas iki jų prisikas. Ir akmenų, krūmynų, aukštos žolės. Gamta gyvena savo gyvenimą, žmogus brėžia ribas, stato tvoras, neamžini tatai žaidimai. Dykvietės, niekieno žemės, trobesių fragmentai, pavieniai medžiai. Betliejų atsiminiau, kūdikis užgimė, krykštauja vaikas, dar nežino, kas jo laukia. Kurgi toks mažas žinos? Nei tėvai nieko nežino, iš kur jiems žinoti? Kuris gi iš mūsų ką pranašiškai pareikšti galėtų? Šita diena, daugių daugiausia, ir tiek… Dangus tas pats, debesys, žemė juk irgi ta pati. Tik žmogus, nors tas pats, o kasdien vis kitoks ir kitoks…
Beeidami atrandame ir sutinkame gyvų ženklų, žmonių ir įvykių, liudijančių daugiau nei diktatūros ir doktrinos, tada nors akimirkai lyg prasmingiau, teisingiau būnasi, norisi būti taip. Savimi paliudyti, savimi ir užsimokėti. Jokių labdarų, jokių perdėtų manierų, amžino susireikšminimo, nuolatinio virkavimo, tik taip, kaip išeina, tik taip, kaip norisi. Laikina, laikina, laikina, o kas amžina, ar atrasim kada? Ar bus iš tų Kalėdų kas, ar kas iš jų išeis mums? Greičiausiai vėl kaip visuomet…
Eina Dievas žemės keliais, eidamas ženklus palieka. Ir žmogus eina, savo buvimo pėdsakų palieka, savaip sugalvoja. Galvodamas kuria ir perkuria, taip pasikalba su buvusiais, esančiais dabar kartu, su dar ateisiančiais. Pasakyti sau, o ir kitiems, kaip jaučiuosi, ką galvoju, kaip man sekasi. Klausyti, mokytis klausyti, kai kiti prabyla. Būti čia ir dabar, neprapulti, nepasimesti, išlikti, išsilaikyti atsirėmus. Kodėl kartais taip neramu, gildantis aukštybių ilgesys, šiaip juk visko regis pakanka. Pasikalbėti susitikus, būtinai pasikalbėti, kol dar rūpi, kol kartu, kol esame. Bus juk ir kitaip…
Plaukia debesys per gyvenimo dangų. Ką jie kalba, ką jie vėl mums atneš? Naują lietų, ilgesį, nuovargį. Gal viską kartu, o gal šio ir to po truputį. Lašais, kaitra, vėjais laikas paliečia trapų medžio alsavimą, dievdirbio prakaitą. Žiūrinėju Balio Buračo fotografijas. Jos visos iš ten, iš jau buvusios Lietuvos. Yra Lietuva, bet jau kita, bet jau kitokia.
Gyvena žmogus, gyvendamas dyla, trumpėja, o kai jau visai visai, tuomet ir nutyla… Tie kryžiai saugo, net kai jų kryžmų nėra, kai sudūlėję, nupuvę, kai mes patys nebesaugom, nematom, nenorim, nereikia… Kryžiai – ištikimi liudininkai, kad dar ilgimės, dar kartais laukiam, nors silpni, vangūs, tingūs, kuproti, nedrąsūs. Dar tebemylim.
Juose dangus ir žemė, Dievas ir žmogus, klaidos ir laimėjimai susitinka, neišsisuksi, kad ir kaip bandytum. Ak, tie kryžiai dargi gieda – daug prarasta, dar bus daug atrasta. Toks, ne kitoks, tas žmogaus gyvenimas. Betliejuje užgimė lieptas, juo eiti žmogui, tik žmogui, paskirta.
Komentarai
-
- Aldona
- 11:55 2021.12.25
Rodyti visus komentarus (1)Kunigas Justas visada parašo giliai, jautriai, skausmingai, dėkoju Jam ir sėkmės!