Tėvų sodyba išskyrė seseris

Šiemet tikimasi baigti 26-erius metus trukusią žemės reformą. Beliko surasti žemės savininkus ir išspręsti ginčus dėl sklypų. Pykčiai dažniausiai įsiplieskia tarp artimiausių giminių. Vienas iš tokių pavyzdžių – dviejų seserų žemės dalybos Smilgių seniūnijoje, Gilbonių kaime.

Čia dvi pensinio amžiaus seserys gyvena kaimynystėje. Tačiau jau daug metų moterys nebendrauja ir net prasilenkdamos nesisveikina. Jų nesantaiką įžiebė tėvų palikimas.

„Ši sodyba yra kultūros paveldas. Dar 1915-aisiais statytame name rinkdavosi Gilbonių kaimo jaunimas. Šį namą paveldėjau iš savo tėvo antrosios žmonos. Ji testamentu man paliko ir aplink esančią žemę. Bet dabar sesuo ir jos vaikai tvirtina, kad viskas jų“, – ilgą, dar praeito amžiaus devintąjį dešimtmetį siekiančią istoriją „Sekundei“ pasakojo viena iš seserų – Julija Lukoševičienė.

Moteris rodo sovietmečiu patvirtintą savo pamotės testamentą. Ji tiki, kad tik šis dokumentas galėjo nulemti visą tėvų turėtos nuosavybės likimą.

Be to, J. Lukoševičienė tikino, kad nusipelnė tokio turto, nes itin rūpinosi savo tėvu ir jo žmona iki pat jų mirties.

Kieme – ferma

J. Lukoševičienės teigimu, jos sesuo Virginija Čepaitienė visai nesidomėjo senais tėvais, nors gyveno jų kaimynystėje.

„Grįžęs į savo gimtąją sodybą Gilbonyse mūsų tėvelis svirno pastate įrengė namus. Juose 1992 metais apsigyveno sesuo ir viską užvaldė. Savo kieme jos sūnus pasistatė gyvulių fermą, prisivarė technikos. Mums tenka kęsti dvoką ir netvarką. Jie aiškina, kad tai yra jų žemės, o mes nieko čia neturime“, – piktinosi J. Lukoševičienė.

Moteris pasakojo, kad pagal testamentą jai skirti 17 hektarų kažkodėl buvo padalyti į keturias dalis: be jos ir minėtos sesers, lopinėlis teko trečiai, jau mirusiai, seseriai ir jų tetai. J. Lukoševičienė gavo 5 ha sklypą.

„Sesers šeimos nariai dirba valstybinėse institucijoje, tai ir susitvarkė, kaip norėjo. O mes, paprasti žmonės, likome savo namelyje“, – skundėsi pašnekovė.

Dėl šio ginčo ji jau ne kartą kreipėsi ir į teismą. Tačiau jo sprendimas J. Lukoševičienei nebuvo palankus.

„Dabar vėl kreipsimės į teisininkus ir kelsime bylą. Pagal testamentą mums priklauso visi sodybos pastatai, jie įregistruoti ir Registrų centre. Norime iškeldinti seserį iš namų, kur dabar gyvena pagal panaudos santykius. Visus sodybos pastatus esu apdraudusi – bijau giminių keršto“, – kalbėjo Gilbonių gyventoja.

Paklausta, ar neskaudu, kai tarp seserų tvyro nesantaika, pašnekovė patikino gailesčio nebejaučianti.

J. Lukoševičienė jau seniai nebendrauja su savo seserimi ir netgi ketina ją iškeldinti iš namų. T. Šiaudinio nuotr.

Mojuoja senu testamentu

Keltis iš namų J. Lukoševičienės sesers šeimyna neketina. Sunku būtų ir suvokti, kaip reikėtų perkelti didelį ūkį.

„Tegu jie pasakoja ką nori, lieja pyktį ir savo pavydą. Bet mes turime savo tiesą ir, kaip sakoma, šunys loja – karavanas eina. Ar neįtartina, kad kaimynai laksto po teismus ir nieko nelaimi. Apie mus kalba visas kaimas“, – apie keblius santykius su artimais giminaičiais pasakojo Dainius Čepas, V. Čepaitienės sūnus.

Vyras sako, kad ūkininkauti mamos sodyboje pradėjo prieš dvylika metų. Tiek pat esą tęsiasi ir ginčas su kaimynais.

D. Čepas įsitikinęs, kad jo giminaičiai visiškai nesupranta žemės reformos ir viską grindžia sovietmečio laikų testamentu.

„Tikriausiai suprantate, kad toks dokumentas yra niekinis. Prasidėjus žemės reformai reikėjo iš naujo atkurti nuosavybę. Jeigu jie nesitvarkė, mes padėti irgi negalime“, – „Sekundei“ tvirtino D. Čepas.

Pagal atkurtą nuosavybę, pasak ūkininko, jis teisėtai dirba savo mamos žemę, o kaimynams esą priklauso tik jų namas su žeme po juo. Giminaičiams jis teigė leidžianti naudotis lopinėliu savo sklypo, kad tik nebekiltų didesnių barnių.

J. Lukoševičienė paruošė raštą, kuriuo iš jai priklausančio namo sodyboje žada iškraustyti seniai čia gyvenusią seserį.

Giminių ginčas – tradicinė istorija

„Brolių ir seserų ginčai dėl žemės yra tradicinė lietuvių nesantaikos istorija. Deja, tokios nesantaikos vilkina ir taip užsitęsusią žemės reformą“, – apie Gilbonių kaimo gyventojų konfliktą sako Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) Panevėžio skyriaus vedėja Vida Balčiūnienė.

Paaiškinti, kodėl taip padalyta minėtų seserų žemė, ji negalėjo. Tačiau vedėja patikino, kad tokie ginčai nėra sprendžiami remiantis vien tik senu testamentu.

„Pagal tokį testamentą žemė nebuvo perleidžiama paveldėtojui. Iki 2001 metų pabaigos reikėjo teikti prašymą atkurti nuosavybę. Galbūt viena sesuo kreipėsi dėl nuosavybės teisės, o kita – ne“, – svarstė V. Balčiūnienė.

Pasak jos, jeigu šis ginčas buvo spręstas teisme, tai visi savininkai turėjo išgirsti verdiktą.

Žemės dalybos baigiasi

Ginčai dėl sklypų ribų, pasak NŽT atstovės, šiuo metu labiausiai ir trukdo užbaigti dar 1991 m. pradėtą Lietuvos žemės reformą.

Šiais metais šalyje jau žadama baigti sklypų dalybas. Panevėžio mieste žemės nuosavybė dar neatkurta 80 asmenų, rajone – 40. V. Balčiūnienės teigimu, paprastai būna sunku rasti ar prisikviesti paveldėtojus arba jiems netinka NTŽ parinkti sklypai.

„Laisvos žemės nedaug beliko ir pasiūlyti galime tik prasčiausius gabaliukus. Kai kuriems sklypai netinka ir jie laukia geresnių variantų. Būna ir taip, kad žmonės neprašo atkurti paveldėtos nuosavybės, nes šio proceso išlaidos didesnės, nei pačios žemės vertė. Kiti net nežino apie priklausantį turtą. Stengiamės nesusitvarkiusius informuoti, bet nepavyksta visų prisišaukti“, – kalbėjo NTŽ Panevėžio skyriaus vedėja.

Liks tik kompensacijos

Ginčus dėl žemės NTŽ specialistams tenka spręsti ir teisme. Taip šiuo metu esą dalijama ir Stetiškių aerodromo teritorija.

Visiems atkurti nuosavybės, pasak V. Balčiūnienės, tikrai nepavyks. Todėl yra rengiami Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimai. Planuojama numatyti terminus, iki kada galima susigrąžinti žemę. Paskui to padaryti jau nebebus galima. O be sklypo likusiems žmonėms bus mokamos piniginės kompensacijos.