-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ne be Tėvo Stanislovo pastangų tapusiame svarbiu kultūrinės veiklos centru Paberžės kaime Kėdainių rajone iki šiol viskas persmelkta jo globėjo dvasia. Sovietmečiu čia buvo ypatinga traukos vieta, į kurią žmonės plūsdavo iš visos Lietuvos, taip pat ir Panevėžio.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Albina Saladūnaitė sako dažnai pagalvojanti, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas, jei nebūtų buvę kelionių į Paberžę. Jeigu ten ji nebūtų sutikusi kai kurių žmonių.
Žinoma visuomenės veikėja, šviesuolė pamena tada dar visai neseniai gyvenusi Panevėžyje, kai būsimasis signataras Julius Beinortas ją pakvietė prisijungti prie žygeivių judėjimo.
„Ir vienas pirmų jo klausimų buvo „ar lankeisi Paberžėje?“ Nesilankiau. Tik girdėjau“, – pasakoja atsakiusi.
Taip įvyko jos pažintis su šia ypatinga vieta – kartu su Panevėžio žygeiviais, surengusiais talką Paberžėje.
A. Saladūnaitės teigimu, nė viena išvyka pas Tėvą Stanislovą nebūdavo važiavimas dėl važiavimo.
„Paberžėje buvo labai daug reikalingo darbo – tvarkyti kapines, nešti šakas ir panašiai. Todėl iš žygeivių visada važiuodavo daug jaunimo, vyrų būrys kažką nuveikti“, – sako.
Pirmą kartą išvysta Paberžė jai pasirodžiusi stebuklinga vieta.
„Aš Tėvelio tuo metu nepažinojau. Išlipome iš automobilio – ateina iš bažnyčios baltais rūbais apsirengęs žmogus, sveikinasi. Prie klėties yra obelis. Jis įlipo į ją, pripurtė obuolių. O aš galvoju – kas čia toks? Nesąmonė, negali būti Tėvelis“, – šypsosi A. Saladūnaitė.
Ilgai svarstyti nebuvo kada – baltarūbis paragino merginą surinkti obuolius ir, kol vyrai apsitars dėl darbų (tuo metu Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje kaip tik buvo keičiamos lubos), eiti į virtuvę ir iškepti.
„Surinkau tuos obuolius. Net nežinojau, kur ta virtuvė – stoviu apstulbusi. Kažkas iš moterų padėjo. Iškepėme obuolius, išvirėme arbatos“, – pirmasis įspūdis sutikus Tėvą Stanislovą sako buvusi didžiulė nuostaba.
„Mane visada lydėjo tokia mintis, kad jei bus kažkas tikrai nepakeliamo, sunku, yra Paberžė. Ir aš galiu ten nuvažiuoti“, – Albina Saladūnaitė neabejojanti, jog kuriant Paberžės stebuklą labai prisidėjo didžiulis Tėvelio žmogiškumas. P. ŽIDONIO nuotr.
Sovietmečiu A. Saladūnaitė niekada nebuvo pamiršusi bažnyčios, tačiau tiesioginis bendravimas su ganytojišką darbą dirbusiais kunigais atrodė neįmanomas.
Paberžėje viskas buvo kitaip.
Čia ji lankėsi daug kartų. Kartu su žygeiviais važiuota dviračiais, keliauta 1863 metų sukilimo takais, dalyvauta įvairiose talkose. Ne sykį Paberžėje ir nakvota.
„Mane visada lydėjo tokia mintis, kad jei bus kažkas tikrai nepakeliamo, sunku, yra Paberžė. Ir aš galiu ten nuvažiuoti“, – nuoširdžiai pasakoja A. Saladūnaitė, neabejojanti, jog kuriant Paberžės stebuklą labai prisidėjo didžiulis Tėvelio žmogiškumas, atidumas kiekvienam, tolerancijos, meilės žmogui pamokos.
Ypač A. Saladūnaitei įsiminė vienas apsilankymas Paberžėje – tąkart su grupe bendraminčių iki jos numynė dviračiais ir liko nakvoti.
„Žinojome, kad Tėvelis anksti ryte aukoja šv. Mišias. Kitas kunigas juk sakytų – rytoj šv. Mišios, kuris norės dalyvauti? O jis: ne, vaikai, miegokite, jūs pavargę, kelias dar laukia. Jokios prievartos, jokio „atsimink, kur esi“. Juk logiška būtų: aš kunigas, čia – bažnyčia, miegate mano namuose, tai ateikite į šv. Mišias. Jokiu būdu to nesakė. Buvo didžiulė pagarba žmogaus apsisprendimui“, – pasakoja.
A. Saladūnaitės teigimu, Tėvelis su svečiais pabūdavo, kiek leisdavo jo vienuolio regula, ir išeidavo – nenaktinėdavo su visais.
Sykį svečiuojantis Paberžėje su žygeivių kompanija visi ilgai užsisėdėjo, gėrė arbatą ir neplautus indus paliko ant stalo manydami sutvarkysiantys ryte.
„Anksti ryte girdžiu – kažkas tarškina puodeliais. Galvoju, kas čia iš mūsų taip anksti atsikėlė jų suplauti? Nueinu į virtuvę – Tėvelis. Užkūręs ugnį kalba, kaip gerai pavyko, tuoj sušilsime ir… puodelius plauna. Puolu prie jo – susiplausime patys. O jis: ką tu, kad žinotum, kaip man patinka plauti puodelius! Tai buvo kažkas tokio. Pamoka visam gyvenimui, kaip nepadaryti, jog žmogui būtų nejauku“, – sako A. Saladūnaitė.
Tėvas Stanislovas ne tik mokėjo priimti kitą žmogų tokį, koks yra, ir su bet kuriuo betarpiškai bendrauti. Kartu jis buvo puikus pedagogas, teigia A. Saladūnaitė.
Jau nepriklausomos Lietuvos laikais kartą ji atlydėjo vienos mokyklos ekskursiją – paauglius, kurie tokia išvyka nebuvo itin sužavėti. Išlipo jaunimas iš autobuso – rankos kišenėse, mandri visi. O Tėvelis tuo metu kažką kasė.
„Kaip gerai, sako, kad tokį gražų būrį jaunų žmonių atvežei! – pašnekovė prisimena dvasininką kreipusis į ją vardu, nes Tėvelis visus atsimindavo. – Sukasi į vaikinus – na, ar žinote, kam skirtas kastuvas, ar mokate jį rankose laikyti? Kur čia nežinos! Jam reikėjo duobę iškasti, klausė, ar padės. Jaunimas už kastuvų ir viskas – tie berniokai visi buvo nuginkluoti.“
A. Saladūnaitės manymu, visus, kurie lankydavosi Paberžėje pas Tėvą Stanislovą, galima vadinti jo augintiniais.
„Visi glaudėsi prie jo – kas per knygą, kas per choralą, kas per prisilietimą. Tai buvo vieta, kuri maitino, brandino, augino“, – šviesuolė sako, kad pačiai ir dabar gera nuvykti į Paberžę. Ten, kur išlikę daug meilės žmogui, gera būti.
Tik pasigenda paties Tėvelio – tos širdies, tuomet liepsnojusios ugnies, dariusios šią vietą dar labiau ypatingą.
Tačiau kad ir kitokia, Paberžė gyva.
Ir dar: visi, bendravusieji su Tėvu Stanislovu, yra gavę dovanų kaldintą saulutę. Tiesiogiai iš Tėvelio rankų arba kitais keliais. A. Saladūnaitei tokią dovanojo J. Beinortas.
Šios saulutės, jos teigimu, yra savotiškas vienybės ženklas – „kažkas tokio, kas jungia – nematoma gija“.
Paberžės sergėtojas fotomenininko Valentino Pečinino akimis. Nuotrauka iš ciklo „Šventasis kelias“, daryta 2005-aisiais, likus visai nedaug iki Tėvo Stanislovo mirties.
Su Tėvu Stanislovu bendravo ir Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčios rektorius Algirdas Dauknys – ne sykį netgi yra kalęs ir žmonėms dalytas saulutes.
Pirmąkart Paberžėje jis apsilankė dar būdamas 14–15 metų paauglys. Tuo metu mokęsis Garliavoje, pažinojęs ten gyvenusią labai šviesią Bieliauskų šeimą. Jų sūnus Žilvinas ir pakvietė būsimą dvasininką kartu keliauti Paberžėn.
A. Dauknys prisipažįsta tuo metu nieko nežinojęs apie Tėvą Stanislovą. Draugas jam Tėvelį apibūdino kaip kunigą, kuris viską atiduoda kitiems. Dar manė, kad bus įdomu parodyti virtuvę, visą nukabinėtą Paberžės globėjo kolekcionuotais senoviniais puodais.
Taip pat „naujokas“ buvo perspėtas, kad važiuojant į svečius reikia nusivežti maisto.
„Pirmuosius nurodymus, kaip reikia elgtis pas Tėvą Stanislovą, gavau iš Žilvino“, – su šypsena prisimena kunigas.
Senovinių puodų kolekcija jaunajam lankytojui išties padarė didžiulį įspūdį. Dabar prisimenantis, kaip Tėvas Stanislovas net gūdžiu sovietmečiu nebijojęs būti savimi, A. Dauknys svarsto, kad kažin ar ne nuo to prasidėjo jo rūpestis senovinių daiktų išsaugojimu.
Sovietiniais laikais visa tai, kas buvo iš „buržuazinės“ Lietuvos, laikyta atgyvena, nesuderinama su partijos rodoma kryptimi į šviesų komunistinį rytojų. Tėvas Stanislovas stengėsi toms atgyvenoms suteikti antrą gyvenimą.
Bene didžiausią įspūdį visiems, užsukdavusiems į Paberžę, darydavo svirne ant sienos kabėjusi Trispalvė.
„Nežinau, kaip jis sugebėjo atlaikyti tą spaudimą, kurio sulaukdavo. Labai nemažai šnipų buvo aplink jį“, – stebisi kunigas. Juk saugumiečių vizitai į kuklią kaimo parapiją niekam nebuvo paslaptis.
„Nežinau, kaip jis sugebėjo atlaikyti tą spaudimą, kurio sulaukdavo. Labai nemažai šnipų buvo aplink jį.“
Kunigas A. Dauknys
Paberžę A. Dauknys vadina laisvės, gryno oro sala sovietmečiu.
Tėvas Stanislovas turėjęs labai aiškias nuostatas, vertybių supratimą.
Dvasininkas iki šiol pamena unikalų Tėvelio pasisveikinimą – visada žiūrint žmogui tiesiai į akis, skiriant jam visą dėmesį ir nuoširdžiai rūpinantis, kaip šis laikosi.
Tai leisdavo kiekvienam pasijusti vertinamam, pakeldavo savimonę.
Kunigo teigimu, Tėvas Stanislovas neklausydavo radijo, nežiūrėdavo televizoriaus, taigi net žinias susirinkdavo iš žmonių, jų supratimo nuspalvintas.
Paberžės globėjas sugebėjo bendrauti su įvairių socialinių sluoksnių atstovais – ir inteligentija, ir paprastomis kaimo moterėlėmis.
„Su kiekvienu rasdavo bendrą kalbą, – patikina A. Dauknys. – Ateidavo močiutė – klausdavo, ar runkelius nuravėjote, bulvytes nukasėte? Ne apsimesdavo, o mokėjo prisitaikyti prie kiekvieno.“
Mėgdavo Paberžėje rinktis ir intelektualai. Ten, kur vykdavo diskusijos, greta Stalino bareljefo įžūliai kabėjo Antano Smetonos, Jono Basanavičiaus, Maironio, Vinco Kudirkos atvaizdai.
Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčios rektorius Algirdas Dauknys sako Tėvą Stanislovą visada prisiminsiantis kaip vieną iš žmonių, užauginusį jį kaip asmenybę ir dvasininką. P. ŽIDONIO nuotr.
Po kelių apsilankymų Paberžėje A. Dauknys sako vis dėlto pastebėjęs, kad Tėvas Stanislovas, kviesdamasis kartu atvykusius Bieliauskus pokalbio, jo paprašydavo ką nors nudirbti – lapus sugrėbti, išnešti, dar ką nuveikti.
Sykį neiškentęs ir pasiteiravęs draugo mamos Jadvygos Bieliauskienės, kodėl taip yra.
„O ji sako: tu nepyk, bet ką su tavimi kalbėti? Tu Šilerio neskaitęs, apie Rilkę turbūt nesi girdėjęs. Tau bus sunku dalyvauti tame pokalbyje, ir Tėvas Stanislovas viską palengvina“, – pasakoja kunigas apie akimirką, kuomet suvokęs skaitymo ir savišvietos svarbą.
Kaip ir visi moksleiviai, A. Dauknys vasarai gaudavo reikalingų perskaityti knygų sąrašą, tačiau laiko vis neatsirasdavo – ne tas rūpėjo.
„Žinote gi, kaip bernai knygas skaito – ir dabar turbūt tas pats. Pasigauna kokią stropesnę mergaitę, kuri mėgsta skaityti, ir išsiklausinėja, apie ką knyga“, – juokiasi pasakodamas.
Tačiau po apsilankymų pas Tėvą Stanislovą vaikinas pradėjo iš tikrųjų skaityti. Tiesa, Frydricho Šilerio į rankas tuo laiku dar nepaėmė. Bet pastebėjo, jog Tėvelis mėgsta tarsi tarp kitko paklausti, ką jis skaitantis.
„Supratau, kad norint važiuoti pas jį, reikia skaityti, kad nemeluotum ir galėtum atsakyti, – sako. – Ilgainiui atėjo suvokimas, kad skaitymas turi būti kaip ritualas. Jis įauga į tavo gyvenimą.“
A. Dauknio teigimu, jam, kaip būsimam dvasininkui, vienuolis tapo neformaliu dvasios tėvu.
„Jis vienas tų kunigų, kurie mane užaugino“, – neslepia dėkingumo.
Į Paberžę jaunuoliui norėjosi sugrįžti kasmet. Net jei Tėvas Stanislovas kiekvienam per daug laiko neskyrė, nes buvo užsiėmęs, Paberžė daugeliui atrodė oaze, kur nuolat būriavosi jauni žmonės, intelektualai. Po Tėvo Stanislovo sparnu jiems buvo sudaroma galimybė bendrauti tuometei valdžiai nepriimtinomis temomis. Pats Paberžės šeimininkas nueidavo miegoti 9 valandą, palikęs visus kalbėtis.
„Tu esi koks devintokas dešimtokas, sėdi prie židinio, o atvažiavusieji iš Maskvos, Piterio (dabartinis Sankt Peterburgas – aut. pastaba), dar iš kur apie aukštąsias materijas diskutuoja – politines, religines, filosofines, kultūrines. Ne viską supranti, bet jie tave priima į savo ratą. Tu nesi žeminamas, kvailinamas. Ir tave tokie dalykai augina“, – pasakoja A. Dauknys.
O kai tave taip priima, norisi ir kažką pasakyti. „Tai metus galvoji, kokį čia gerą klausimą užduoti, kad atrodytum truputį gudresnis“, – šypsosi dvasininkas.
