„SEKUNDĖS“ ARCHYVO (Gintaro Česonio) nuotr.

Tėvas Stanislovas. Bebaimis sielų gydytojas

Tėvas Stanislovas. Bebaimis sielų gydytojas

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Paberžė – ne tik 1863-iųjų sukilimo lopšys. Ji visiems laikams liks susieta su nepaprasta asmenybe, savo charizma ir dvasingumu net sovietmečiu traukusia žmones į Kėdainių kraštą: Tėvu Stanislovu, daugelio švelniai vadintu tiesiog Tėveliu.

Kunigas, vienuolis Algirdas Mykolas Dobrovolskis, geriau žinomas kaip Tėvas Stanislovas, tarnystei Kėdainių rajono kaimelyje atidavė beveik keturias dešimtis metų. Dabar jau antras dešimtmetis, kaip Paberžė puoselėja savo šviesuolio atminimą. Kiekvieno mėnesio 23 dieną čia skamba maldos už Tėvo Stanislovo paskelbimą šventuoju – dar vienu Lietuvos dangiškuoju globėju.

Jokių sovietinės valdžios pastangų nepakako užtemdyti Tėvo Stanislovo šviesai. Nepaisant dviejų tremčių ir grasinimų trečiąja, nuolatinio KGB dėmesio, Tėvas Stanislovas daugeliui buvo dvasios atgaiva, o Paberžė – savotiškas intelektualų centras, sutraukdavęs žmones iš visos Lietuvos ir priimdavęs kiekvieną: benamį, priklausomybių iškankintąjį ar akademiką. Su visais dvasininkas rasdavo bendrą kalbą, mokėjo pakreipti tinkamu keliu.

Pašaukimas – eiti į žmones

Tėvas Stanislovas gimė 1918 metų rugsėjo 29-ąją Radviliškyje. Mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, o 1936-aisiais įstojo į Plungės kapucinų vienuolyną – kaip mažesnysis brolis Stanislovas.

1944 metų kovo 25 dieną Kauno katedroje brolis kapucinas Stanislovas tapo Tėvu Stanislovu ir buvo paskirtas į Petrašiūnų vienuolyną.

Kėdainių krašto 1863 metų sukilimo muziejaus Paberžėje darbuotoja Regina Galvanauskienė, penkiolika metų patarnavusi Tėvui Stanislovui, pasakoja, jog dvasininko įšventinimas į vienuolius sutapo su lemtingu istoriniu momentu, kai, prasidėjus antrajai okupacijai, Lietuvos žemę ėmė draskyti sovietų tankai.

„Jis matė, kokie žmonės sutrikę, kaip jiems baisu, ir dar tebevykstant karui ėmė važinėti po Lietuvos parapijas“, – pasakoja R. Galvanauskienė.

Aplankė jų virš šimto – su ypatingais pamokslais.

„Tėvas Stanislovas sakė: neikite į (sovietines – aut. pastaba) demonstracijas, neklausykite (okupacinės valdžios – aut. pastaba) įsakymų – glauskitės vienas prie kito, išlaikykite lietuvybę“, – R. Galvanauskienės teigimu, jauno vienuolio lūpomis Lietuvos tikinčiuosius pasiekdavo tiesa apie tikruosius jų priešus.

„Tėvas Stanislovas buvo labai laimingas matydamas, kad žmonės kyla, domisi praeitimi ir toliau neša tą patriotizmo dvasią.“

R. Galvanauskienė

Iš vienos tremties į kitą

Pasak savaitgaliais ekskursijas Paberžėje vedančios muziejininkės, Tėvas Stanislovas nuo pat pradžių turėjo galią patraukti žmones, juos uždegti.

„Ir kai bažnyčiose pradėjo nebetilpti tikintieji, saugumiečiai susidomėjo: kokias „erezijas“ skleidžia tas jaunas kunigas?“ – sako R. Galvanauskienė.

Bylai dėl antisovietinės veiklos sukurpti daug laiko neprireikė. Jau 1948-aisiais A. M. Dobrovolskis buvo areštuotas, nuteistas 10 metų lagerio ir išsiųstas į Vorkutos sritį, Intą.

1956 metais grįžęs į Lietuvą, Tėvas Stanislovas, kaip dauguma jo likimo dvasininkų, buvo paskirtas į atokią parapiją – Jurbarko rajone. Čia iškart ėmėsi tęsti antisovietinę veiklą: ėjo į žmones, stengėsi jiems padėti, atliko savo pareigas – tuokė, krikštijo. Kitaip tariant, darė tai, už ką sovietų valdžios jau buvo baustas. Tai nulėmė dar vieną vienuolio areštą ir antrąją tremtį.

Išvežtas į Sibirą 1957-aisiais, ten, pasak R. Galvanauskienės, prabuvo jau tik tris mėnesius, – Vorkutą pasiekė po Stalino mirties prasidėjusios amnestijos.

„Grįžusį į Lietuvą, jį siuntinėjo į atkampiausias Lietuvos parapijas, kad daug nebendrautų su žmonėmis, nes jis „neteisingą“ politiką vykdė“, – priduria R. Galvanauskienė.

Taip giliu sovietmečiu, 1966-aisiais, Tėvas Stanislovas atsidūrė Paberžėje.

„Atskirta nuo pasaulio, tai buvo nuošalus, gražus gamtos kampelis, kupinas ramybės. Jis čia, kad ir kaip keista, išsilaikė trisdešimt devynerius metus“, – sako Paberžės globėja ir puoselėtoja.

Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos klebonija, kur Tėvas Stanislovas praleido beveik keturis dešimtmečius. 1982 metų liepą daryta fotografija. LCVA, 4-05018. LIETUVOS CENTRINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos klebonija, kur Tėvas Stanislovas praleido beveik keturis dešimtmečius. 1982 metų liepą daryta fotografija. LCVA, 4-05018. LIETUVOS CENTRINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Slapta vieta

Įprasta sovietų taktika patraukti grėsmę sistemai keliančius asmenis kuo toliau nuo visuomenės tąkart nepasiteisino. Laikui bėgant, žinia apie Tėvą Stanislovą pasklido po visą Lietuvą ir į Paberžę ėmė plūsti minios.

R. Galvanauskienės teigimu, iškili, neeilinė dvasininko asmenybė, jo principingumas, drąsa okupacinio režimo akivaizdoje traukė visus, bet ypač jaunimą – Tėvas Stanislovas daug bendravo su studentais.

Su metais Paberžėje atsirado galimybe priimti žmones ilgesniam laikui, apnakvindinti.

„Tėvas Stanislovas sutikdavo kiekvieną svetimą kaip savą – kaip savo vaiką, kaip savo globotinį“, – pasakoja muziejininkė.

Dvasininkas gydė darbo terapija alkoholikus, narkomanus, priglausdavo benamius.

„Bet atvažiuodavo į Paberžę ir filosofai, profesūra“, – pasak R. Galvanauskienės, dvasininkui visi vienodai svarbūs buvo.

Muziejaus darbuotojos teigimu, Paberžėje lankėsi dar būdami studentais ir vyskupas Jonas Boruta, filosofas Arvydas Juozaitis, signataras Vytenis Andriukaitis, kiti.

„Jie čia siuvo Trispalvę, kai niekas nežinojo, kaip ta lietuviška vėliava atrodo, – matėme tais laikais tik raudonas vėliavas, – sako. – Tėvelis giedojo Vinco Kudirkos himną, kurio žodžių jaunimas nežinojo.“

Jauni žmonės užsirašinėjo nepriklausomos Lietuvos himno žodžius, vežė savo draugams į universitetus, platino.

Buvo Paberžė ir vienu iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ platinimo centrų.

„Tėvas Stanislovas su studentų pagalba skleidė draudžiamą literatūrą, Levo Karsavino, Aleksandro Solženicyno raštus – perrašinėjo ranka, mašinėle… Čia buvo tokia slapta vieta, kur kitur negalėjome tokių dalykų sužinoti ir dalyvauti tame“, – prisimena R. Galvanauskienė.

Baisiau jau nebeišvys

Nenuostabu, kad tokia Tėvo Stanislovo veikla įkalino jį KGB akiratyje. Saugumas darydavo pas dvasininką kratas, naikino jo pamokslus, grasino trečią kartą ištremti.

Tačiau Tėvelis, kaip visada jį prisimena R. Galvanauskienė, buvo jau užsigrūdinęs kovotojas su sistema, nejautęs baimės. Jis be vargo atpažindavo KGB siųstus agentus iš jų bendravimo, veiklos būdų.

Iki šiol pasakojamos istorijos apie tai, kaip Paberžėje dvasininko įkurtame muziejuje buvo kone atvirai laikoma Trispalvė. Už tai sovietiniais laikais beveik užtikrintai grėsė įkalinimo bausmė.

„Kagėbistai atvažiuodavo ir sakydavo: nukabinsi tą vėliavą ar ne? Mes tave trečią kartą į Sibirą išvešime. O Tėvelis: taip, taip, žinoma, nukabinsiu, negalima gi šitaip. Ir pakabindavo… kitoje vietoje, – šypsosi R. Galvanauskienė. – Taip ir kaitaliodavo vietas, kad kitą kartą atvykę iš karto nepamatytų.“

Tėvas Stanislovas ne sykį yra prasitaręs, kad po to, ką matęs Sibire, jo niekuo niekas jau nebenustebins. Sakė po tremčių jau nieko nebebijantis, nes baisiau, nei matė, greičiausiai nebeišvystų.

Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos – MGB – Kauno valdybos Mykolui Algirdui Dobrovolskiui iškelta baudžiamoji byla, 1948-ieji. LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-12240. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.

Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos – MGB – Kauno valdybos Mykolui Algirdui Dobrovolskiui iškelta baudžiamoji byla, 1948-ieji. LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-12240. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.

Patirtis lageriuose padėjo gelbėti sielas

Sibire dvasininkas gyveno barakuose, kuriuose laikyti dar 1863 metų sukilėliai. Žiurkės lakstė po gultus, pro kampus dribo sniegas ir buvo labai šalta. Dirbti tekdavo spaudžiant 42 laipsnių speigui, o iki darbo du kilometrus klampoti pėsčiomis raito prižiūrėtojo raginamiems dainuoti.

„Liepdavo „piet, piet pro Stalina, pro Vorošilova, pro sovetskuju vlast“ („dainuoti, dainuoti apie Staliną, apie Vorošilovą, apie sovietų valdžią“) – po trylika posmų! Reikėdavo garbinti tuos, kas tave mindavo į purvą visai neteisėtai už tą gėrį, kurį skleidė žmogus. Visa tai užgrūdino, neleido palūžti“, – sako R. Galvanauskienė.

Lageryje bendraudamas su kitais kaliniais Tėvas Stanislovas išmoko daug kalbų: prancūzų, italų, ispanų. Iš viso kalbėjo aštuoniomis, iš keturiolikos kalbų vertė. Buvo puikus psichologas, sugebėdavo žmonėms pagelbėti pritaikęs ir Sibire įgytą patirtį.

„Ypač keldamas ant kojų tuos, kurie buvo silpni, degradavę“, – prisimena muziejininkė.

Pasak jos, Tėvas Stanislovas matė, kas nutinka talentingam jaunimui, kai jį permala sovietinių represijų girnos. Pašalinti iš institutų, nematydami gyvenime perspektyvos silpnesnieji imdavo vartoti alkoholį. O Tėvelis norėjo ir mokėjo kiekvieną žmogų padaryti geresnį – kaip jį pakeisti, kad išgelbėtų nuo šunkelių ir atvestų į tiesų kelią.

Mažutėlių tarnas

Tėvas Stanislovas tvirtai tikėjo, kad kiekvienas žmogus yra vertas dėmesio.

„Ir jis nuo pat gimimo iki gyvenimo pabaigos dalijo jį, – sako R. Galvanauskienė. – Kiekvienam reikia šilto žvilgsnio, šypsenos, apkabinimo, gero žodžio – ir tai nieko nekainuoja. Tėvelis nė pro vieną nepraeidavo nepasiūlęs arbatos, nepasakydamas komplimento, kad žmogus nusišypsotų. Jo gyvenimas visas buvo paaukotas paprastam žmogui – mažutėliui, kaip rašė Birutė Tiknevičiūtė (gydytoja, Tėvo Stanislovo dukterėčia, knygos „Tėvas Stanislovas – mažutėlių tarnas“ autorė – aut. pastaba). Mažutėlių tarnas buvo.“

Kiekvienam atvykusiajam – net ir „su kvapu“, kaip mena R. Galvanauskienė, – dvasininkas pakurdavo krosnį, išvirdavo arbatos, pavaišindavo, kuo turėdavo, – kad ir lašiniais su duona. O vėliau pristatydavo prie darbo.

„Jis jau Sibire pajuto, kad darbas gydo, – sako muziejininkė. – Darbas yra malda, susikaupimas. Kad ir kaip sunku Sibire buvo dirbti, mažiau laiko likdavo galvoti apie moralinį pažeminimą. Darbas buvo tarsi meditacija. Tad Tėvas Stanislovas irgi taikė tuos metodus, ir žmonės juto, kad yra kaip tikras tėvas.“

R. Galvanauskienės teigimu, iki šiol likę labai daug gražių prisiminimų apie Tėvelio bendravimą su žmonėmis. Daugelis jų sakydavo atvažiuojantys į Paberžę kaip pas senelius į kaimą ar net į savo namus. Dvasininko skleidžiamos šilumos užtekdavo visiems – nepaisant nei amžiaus, nei padėties visuomenėje ar tuo labiau turtų, su visais jis bendravo vienodai.

„Svarbiausia, kad jis neskirstė žmonių į labiau apsiskaičiusius ar mažiau. Nusileisdavo iki tavo lygio, rasdavo bendrą kalbą su kiekvienu ir žmonės tą pajusdavo“, – pasakoja Paberžės globėja.

Anot jos, Tėvo Stanislovo pasitikėjimas žmonėmis buvo begalinis. „Duodamas – gauni“, dažnai kartodavo jis.

„Tokie išminties krislai ir šiandien tebėra mūsų mintyse. Jais dalijamės su visais dabar atvažiuojančiais į Paberžę, nes tai, ką jis paliko, yra labai vertinga“, – sako R. Galvanauskienė.

Tėvas Stanislovas Paberžėje 1979-aisiais. LCVA, P-35172. LIETUVOS CENTRINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Tėvas Stanislovas Paberžėje 1979-aisiais. LCVA, P-35172. LIETUVOS CENTRINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Drąsos įkvėpėjas

Sovietiniais laikais apie jokias grupines keliones į Paberžę nebuvo galima nė svajoti – ne taip, kaip dabar. Saugumiečiai stovėdavo šalikelėse ir klausinėdavo, kokiu tikslu keliaujama.

Bet tokių draudimų, sako R. Galvanauskienė, anuomet galiojo nesuskaičiuojama daugybė. Pati prisimena, kaip, dar būdama studentė, Vilniuje Visų šventųjų dieną prie Rasų kapinių stovėdavo milicija ir drausdavo degti žvakutes ant Jono Basanavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ar kitų Lietuvos šviesuolių kapų.

Bet žmonės nesileisdavo įbauginami – turėdavo savų gudrybių. Pavyzdžiui, važiuodami į kapines įsidėdavo į autobusiuką vainiką ir sustabdžius milicijai sakydavo vykstantys į laidotuves.

Muziejaus darbuotoja pasakoja, kad 1987 metais Lietuvos archyvų generalinės direkcijos, Lietuvos archyvų departamento direktorius Gediminas Ilgūnas organizavo kelis autobusus iš Vilniaus į Paberžę, kad tėvas Stanislovas palaimintų. Buvo nutarę aplankyti visas su 1863 metų sukilimu susijusias vietas.

„G. Ilgūnas atvyko čia kaip į pirmą tašką, iš kurio Antanas Mackevičius 1863 metais išvedė sukilėlių būrį. Tėvas Stanislovas buvo labai laimingas matydamas, kad žmonės kyla, domisi praeitimi ir toliau neša tą patriotizmo dvasią“, – pasakoja R. Galvanauskienė.

Tuo laiku žmonės, anot jos, dar daug ko bijojo. Tačiau gavę galimybę atvykti į Paberžę ir išvysti tai, ko nebuvo kitur, tarsi įsikraudavo narsos: „Nes čia buvo toks drąsus žmogus, kuris sakė: nebijokite – eikime, rašykime, skleiskime ir niekas mūsų neišgąsdins.“

Šventasis ne tik žmonių širdyse

Ekskursijas Paberžėje vedanti R. Galvanauskienė pati pusantro dešimtmečio praleido greta Tėvo Stanislovo. Tiesa, patarnauti jam pradėjo jau nepriklausomos Lietuvos laikais, kai sovietinio saugumo persekiojimai buvo likę slogioje praeityje. Ir iki šiol yra dėkinga likimui už galimybę tapti šios neeilinės asmenybės meilės žmonėms liudytoja.

„Galiu pasakyti, kad jis buvo kaip koks Jėzus, nuleistas iš viršaus padėti tam mūsų paprastam, eiliniam žmogeliui keistis, eiti tiesiu keliu, ne šunkeliais, o patekus į šunkelį, atsitiesti. Tėvelis tarsi kokių mistinių galių turėjo – žinodavo, kas tavęs gali laukti pagal tavo tokį elgesį, pagal tavo gyvenimą, ir labai norėjo, kad tavo gyvenimas keistųsi į gera.“

Pasak R. Galvanauskienės, tokios didžios asmenybės, kaip Tėvas Stanislovas, negimsta nei per šimtą, nei per du šimtus metų.

Dabar, kai vedama jo beatifikavimo – pripažinimo palaimintuoju – byla, kiekvieno mėnesio 23 dieną 18 valandą Paberžėje kalbamos maldos, dalijamasi prisiminimais.

„Ar žiema, ar vasara, jo mirties dieną (Tėvas Stanislovas mirė 2005 metų birželio 23-iąją Kaune – aut. pastaba) mes meldžiamės ir prašome Dievo užtarimo, kad jis būtų šventasis ne tik žmonių širdyse“, – sako R. Galvanauskienė.

Kaip Tėvelis mokė

Paberžėje tebėra 30 nakvynės vietų atvykėliams. Ir nors prabėgo septyniolika metų, kai Tėvas Stanislovas iškeliavo į Amžinybę, čia tebegydomi priklausomybių turintys asmenys – kaip ir buvo Tėveliui pažadėta.

„Dabar tai mūsų misija – priimti tuos žmones ir suteikti jiems sąlygas rasti ramybę“, – sako R. Galvanauskienė, pridurdama, jog tai ne šiaip gražūs žodžiai – net ir geologai yra nustatę, jog Paberžė unikali vieta, kur fiksuojamos geologinės anomalijos. Čia tvyranti ramybė užburia: kartą ją pajutę, būtinai nori sugrįžti.

Tą, anot muziejininkės, pripažįsta patys lankytojai, einantys šv. Jokūbo keliu ir užsukantys į Paberžę.

„Sako, niekur Lietuvoje nepajuntame to, ką jaučiame čia, Paberžėje, niekaip negalime suvokti, kas čia, – pasakoja. – O aš sakau, kad čia yra rojaus kampelis, pilnas ramybės, kur jūs galite atitrūkti nuo viso pasaulio šurmulio – „nusodinti savo drumzles“, kaip Tėvelis sakydavo, pamąstyti, pamedituoti, susikaupti bent vienai nakčiai ar kelioms pabūti toje ramybėje.“

Vietovėje, kur tebėra gyva geroji Tėvo Stanislovo energija, ir dabar kiekvienas priimamas su didele meile – kaip Tėvelis mokė.

„Kokį darbą bedirbtum, niekada nedaryk dėl pliusiuko. Visada viską daryk su didžiausiu meile, tada pajusi džiaugsmą, pasieksi gerą rezultatą, būsi laimingas, – dalijasi Tėvo Stanislovo išmintimi R. Galvanauskienė. – Tai taip paprasta. Kai žmogus džiaugiasi, būna laimingas.“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų