Teatrų miestas blaškosi tarp vizijų

• Sekundė
• Rasa Karvelytė
• Aktualijos
• 2018.10.17 07:42

Ilgą laiką garsėjęs kaip teatrų miestas, Panevėžys jau kurį laiką grimzta į kultūros prarają. Net du – Muzikinis bei teatras „Menas“ niekaip neranda, kas stotų prie šių įstaigų vairo.

Ši stagnacija ir netikrumo būsena persmelkė visą kultūrinį miesto gyvenimą. Koks galėtų būti receptas nuo kultūrinės depresijos, pirmadienio vakarą diskutuoti į Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą rinkosi teatrui neabejingi intelektualai.

Ar miestas turi viziją, kokios kultūros iš viso pageidauja Panevėžio žiūrovas, ar turi ką pasiūlyti talentingiems kūrėjams, vis aplenkiantiems Aukštaitijos sostinę, kaip išugdyti lyderystę, sveikas ambicijas siekti pokyčių bei kaip įpūsti šviežio oro – šie ir panašūs klausimai buvo gvildenami jau nuo pirmų diskusijos minučių.

Kiek netikėtą susibūrimą debatams „Panevėžys – teatrų miestas?“ išprovokavo esama dviejų miesto teatrų situacija.

Panevėžio muzikinio teatro ir teatro „Menas“ vadovų kadencijoms pasibaigus, niekaip neatsiranda tinkamų kandidatų eiti šias pareigas. Nors Savivaldybė net du kartus skelbė konkursą, sėkmė aplenkia net menką saujelę norinčiųjų.

Diskusijų nusprendusi nepraleisti teatro „Menas“ aktorė ir režisierė Elona Karoblytė apie darbo vietoje žiojinčią žaizdą ir kasdien vis iškylančius naujus klausimus nusprendė nebetylėti.

„Ne mes sudarome komisiją, mes nekandidatuojame, mes tik jaučiame rezultatus. Kandidatų – labai mažai: ir vienam, ir kitam teatrui vos po du, tad iš ko rinktis? Sunku net išsiaiškinti kas ruošia nuostatus. Savivaldybė sako, kad viską nurodo Kultūros ministerija, o jos žmonės tvirtina, jog kiekviena savivaldybė juos gali keisti. Šiuo atveju ar Savivaldybė pati žino, ko nori? Komisijoje sėdi buvęs teatro vadovas Julius Dautartas. Tad gal Savivaldybė nori pasilikti prie savo šaknų ir bet kokia kaina išlaikyti tai, kas yra, ir nenorėti jokių pokyčių?“ – ilgu monologu prabilo E. Karoblytė.

Reikia ieškoti dabarties legendų

Vilniaus politikos analizės instituto direktorė panevėžietė Virginija Būdienė pritarė minčiai, jog miesto išsigelbėjimo planas yra pirmiausia ne laikytis įsikibus praeities ir sklandžiusių legendų, bet troškimas kurti naują – savo teatro kryptį.

„Dešimčiai tūkstančių gyventojų teatrų yra daug, bet kas iš to? Nereikia žiūrėti į tai, kas buvo. Reikia matyti, kas yra dabar ir ką galima padaryti – žinoti, ko nori“, – sakė ji.

V. Būdienė prisipažino ir sau iškelianti klausimą, ar Panevėžys vis dar yra teatrų miestas. Ir nors tokią perspektyvą ji iš dalies matanti, visgi susiduria ir su dvejonėmis, jog galbūt patiems teatralams nereikia tarpusavio kontakto, jie jaučia konkurenciją dėl žiūrovo, biudžeto.

J. Miltinio dramos teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas patikino, kad jo atstovaujamas teatras glaudžiai bendradarbiauja su Kauno, Klaipėdos, Vilniaus menininkais.

„Krūvą kartų buvome susitikę ir su vietiniais menininkais. Mes, žinoma, galime kalbėtis su aktoriais, administratoriais, bet kas iš to? Kaip galime judėti į priekį? „Meno“ aktoriai vaidina pas mus, mūsų teatro aktoriai vaidina ir režisuoja pas juos“, – konstatavo A. Jevsejevas.

Po teatralo pasisakymo V. Būdienė pasiūlė sudaryti jungtinės veiklos sutartį, teatrams šlietis prie vieno teatro vadovybės ir vykdyti bendrą veiklą, o vadovų paieškas palikti ateičiai.

Siūlė teatrą iškeisti į cirką

Susirinkusieji piktinosi ne tik neaiškiu teatrų likimu, bet ir miesto klerkų abejingumu. Esą nereikėtų pamiršti, jog miesto Kultūros skyriaus vedėjo vieta taip pat seniai ataušusi, o apie pretendentus negirdėti jokių naujienų.

„Apie kokią bendrą kultūros politiką galima šnekėti? Reikia, jog J. Miltinio dramos teatras viską perimtų ir vadovautų“, – atskriejo iš minios svarstymai, jog esant tokiai situacijai retkarčiais gėda ir prisipažinti, jog gyvename niekaip nesusitvarkančiame su atsakomybėmis mieste.

Tokį siūlymą diskusijoje dalyvaujantis A. Jevsejevas palydėjo tik šypsena ir lakonišku atsakymu, kad apstu užduočių ir viename teatre.

Panevėžio savivaldybės Jaunimo reikalų tarybos pirmininko pavaduotojas Daumantas Simėnas svarstė ir apie dėl vietos po saule kovojantį Muzikinį teatrą. Jis iškėlė idėją, jog pirmiausia reikėtų investuoti ne į pastatą ar smarkiai susitelkti į naujo vadovo paieškas, bet stiprinti patį orkestrą, jo kompetencijas.

„Orkestras turi vieną pastatymą per pusantrų metų, tad nežinau, kaip jis apskritai gali judėti į priekį“, – jam pritarė J. Miltinio dramos teatro meno vadovas.

Diskusijoje buvo iškelta mintis, kad jeigu teatrams niekaip nepavyksta rasti vadovauti tinkamų kandidatų, galbūt reikėtų miesto viziją ir įvaizdį pakreipti kita linkme, atsisakyti taip ilgai nešiotos etiketės ir ieškoti kitų atšakų, pavyzdžiui, plėtoti šiuolaikinio šokio teatro ar cirko viziją.

Kol bus išrinktas naujas Muzikinio teatro vedlys jam vadovaujantis ilgametis jo vadovas V. Kapučinskas įsitikinęs, kad jau geriau palaukti tinkamo kandidato nei imti bet kurį norintį.

Kalbos už akių neetiškos

Panevėžio muzikinio teatro vadovas Vidmantas Kapučinskas prisipažino, kad tokios diskusijos jam nesuprantamos, nes jų dalyviai yra per daug toli nuo realaus gyvenimo. Ar galima kalbėti apie tokių pokalbių moralinę ir etinę vertę, kai diskutuojama apie teatrus, kurių vadovai į susitikimą net nėra kviečiami.

„Nemanau, kad šie pokalbiai nors kiek verti dėmesio, kaip galima kalbėti apie Panevėžio teatrus nekviečiant jų vadovų. Tuo labiau kad šiais laikais komunikacijos priemonių apstu. Tai lengvu sarkazmu dvelkiantis reikalas“, – teigė V. Kapučinskas.

Jo nuomone, lyginti J. Miltinio dramos teatrą ir bet kurį kitą Savivaldybei priklausantį teatrą gali tik visiški neišmanėliai. J. Miltinio dramos teatras yra valstybinis teatras, gaunantis per metus šimtus tūkstančių eurų, tad spektaklius gali kepti vieną po kito, o Muzikinis teatras gauna vos 10 tūkst. iš Savivaldybės ir džiaugiamasi, kad nors vieną, bet stiprią premjerą galima parodyti žiūrovams. Muzikiniame teatre dirba net penki kolektyvai, o J. Miltinio teatre spektaklį galima pastatyti ir su dviem aktoriais.

„Sapalioti galima ką tik nori, bet reikia skirti „barankas“ ir „barankų“ skyles. Jeigu kalbėtojai nežino, kuo gyvena kiekvienas teatras, tai ar verta dėmesio tokia diskusija? Kažkodėl atrodo, kad V. Kapučinskas sugeba vos vieną naują pastatymą per metus paruošti tik todėl, kad tingi. Bet kai pas juos į pastatymą atvyks bent pusė tiek žmonių iš visos Lietuvos, kiek atvyksta į Muzikinį teatrą, tuomet bus galima ir padiskutuoti. Pirma reikia patiems padaryti kažką vertingo ir matomo, o paskui į kitus rodyti pirštu“, – sakė V. Kapučinskas.

Kalbos apie tai, kad galbūt teatrus išgelbėtų jų sujungimas, Muzikinio teatro vadovui kelia tik šypseną, mat dar prieš keletą metų buvo gvildenta priešinga idėja – J. Miltinio dramos teatrą prijungti prie Muzikinio. Bet ar tai prisidės prie teatro kultūros augimo – labai abejotina. Jau geriau turėti mažesnius keturis, bet stiprius, nei vieną didelį, bet blogą teatrą. Jam nesuprantama ir kodėl dramatizuojama situacija, kad Muzikinis bei teatras „Menas“ vis dar neturi naujų vadovų. Juk dėl to gyvenimas šiose kultūros įstaigose nesustojo – ir toliau dirbama kaip įprastai.

„Kad miestas nori atsirinkti pačius geriausius kandidatus, o ne imti bet ką, tai tik pliusas. Neturėtų būti tas pats, kas perims įstaigos vairą, juk Muzikiniame teatre dirba 120 profesionalų. Tad gal geriau palaukti tinkamo kandidato, o ne čiupti bet ką“, – įsitikinęs V. Kapučinskas.

• Sekundė
• Rasa Karvelytė
• #diskusija
• #Kultūra
• #menas
• #Panevėžys
• #teatras