Teatrologui teatras nerūpėjo

• Sekundė
• Rasa Karvelytė
• Aktualijos
• 2019.01.18 14:08

Prieš aštuoniolika metų baigęs Panevėžio „Saulėtekio“ vidurinę mokyklą, vėliau Andrius Jevsejevas su kiekvienais metais vis rečiau aplankydavo gimtąjį miestą.

Po platųjį pasaulį išsiskirsčius draugams ir į šalies sostinę išsikėlus tėvams, ir pačiam Andriui nebeliko pas ką grįžti. Vis dėlto sava ir taip gerai pažįstama aplinka pati sugrąžino jį ten, kur buvo kelio pradžia.

„Savyje jaučiu daug Panevėžio“, – dabar sako Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas, teatrologas ir dramaturgas 35-erių A. Jevsejevas.

Pasirinko Panevėžį

Jau daugiau nei metus su bičiuliu Leonu Blėdžiu teatro vairą perėmusį A. Jevsejevą dažniausiai galima sutikti darbo vietoje – teatre. Kurį laiką važinėjęs į Panevėžį, nuo lapkričio su šeima persikraustė į gimtąjį miestą. Sako vėl galintis stovėti pilna koja ir drauge su grįžusiais bendraminčiais kurti savąjį teatrą. Visgi jausmas sugrįžus dar nėra iki galo aiškus.

„Nelabai suprantu, kaip jaučiuosi. Iš vienos pusės – pripratau prie Vilniaus gyvenimo, ritmo ir kitokios dinamikos: daugiau žmonių, renginių – visko tarsi daugiau. Panevėžyje tarsi viso to trūksta“, – svarsto A. Jevsejevas.

Kasdienę šurmulio dozę su kaupu gauna teatre. Mintis apie gana tuščią miestą Andriui išsklaido ir iš toliau atvykstantys kūrėjai. Jie neretai pastebi, jog Panevėžio centras – gana gyvas, judrus, o ypač šiltuoju sezonu.

Ir pats Andrius laukia pavasario. Jau dabar jo galvoje piešiami miesto maršrutai – nori sėsti ant dviračio, iš naujo skersai ir išilgai apvažiuoti miestą, paieškoti jo pokyčių.

Kol kas A. Jevsejevas daugiausia pririštas prie teatro ir gyvenimo miesto centre. Vis dėlto vasarą prasidėjus J. Miltinio dramos teatro pastato rekonstrukcijai, meno vadovui apmažės darbo krūvis.

Pro masyvius teatro langus žvalgydamasis į Laisvės aikštę, A. Jevsejevas lakoniškai tarsteli, jog būti Panevėžyje jam patinka, o miesto aikštė netgi kelia ypatingą susižavėjimą – kitos tokios Lietuvoje nėra. Akį traukia ir žaluma, ir kūrybiškas, nors gal ne iki galo išpildytas, sprendimas per garsintuvus leisti muziką – raminančią, „ambient“ stiliaus. Jos su malonumu anksčiau ant suolo mielai klausydavęsis ir pats.

„Yra labai daug vietų, kurios kelia sentimentų. Natūraliai sugrįžta prisiminimai, jog kažkada kažkur išvydai kokį žmogų, čia – su kuo nors susipažinai, o ten – pabučiavai“, – šypteli Andrius.

Kai šūviai buvo kasdienybė

A. Jevsejevo vaikystė pralėkė į Kniaudiškių mikrorajone, o tiksliau – Žvaigždėse. Taip aplinką, kurioje augo, įvardydavo kiekvienas kiemo vaikas.

U raidės formos kiemas ir miegamojo rajono daugiabučių sienos byloja nemažai istorijų. Andrius pamena ne vieną pavojingą situaciją, tačiau tuo metu Aukštaitijos sostinėje chuliganizmo ir banditizmo protrūkiai būdavo gana įprasti.

„Tulpinių“ ir „miltinių“ gretos didžiąja dalimi suformavo ir paties Andriaus asmenybę. L. Vansevičienės nuotr.

Kartą, dar būdamas paauglys, Andrius leido laiką namuose. Staiga mama šūktelėjusi, jog kieme vyksta susišaudymas. Bandęs raminti, jog gal tik kas užsilikusius fejerverkus leidžia į dangų, A. Jevsejevas netrukus įsitikino, jog mama buvusi teisi.

Skirtingose smėlio dėžės pusėse santykius aiškinosi dviejų kiemų jaunimas, o per vidurį sėdėjo smėlyje kapstęsi mažyliai, kurie, anot Andriaus, tąkart labiau priminė pasimetusias surikatas.

„Liūdniausia, jog tai net ir nelabai šokiravo. Ar mašina sudegė, ar sprogimas koks – tai vyko visame Panevėžyje. Jeigu sumušė ką, paklausdavo: „Ar smarkiai? Nesmarkiai? Tai normaliai“, – tragikomišką anų laikų kasdienybę prisimena A. Jevsejevas.

Apie 1996-uosius Panevėžyje suaktyvėjo ir įvairios subkultūros, ypač reiveriai, reperiai. Andrius su šypsena pamena, jog ir tada vietinėje žiniasklaidoje Žvaigždės skambėjo kaip ne pats draugiškiausias miesto rajonas.

„Reiveriai kalbėjo, jog nesaugu ir baisu ten vaikščioti. O aš, linkęs prie reperių, labai didžiavausi, jog jų čia ir nereikia“, – juokiasi menininkas.

Anot jo, anuomet nebuvo nė minties, jog gyventi galima kitaip. Vienas iš būdų išgyventi buvo prisišlieti prie stiprios kompanijos, „kuri gali palaikyti stogą“.

„Džiaugiuosi, kad teko Panevėžyje gyventi. Iš kitos pusės, nelinkėčiau tokio laikmečio savo vaikams. Norėčiau, kad tas savybes jie išsiugdytų lengvesniu keliu, nei teko nueiti man“, – sako A. Jevsejevas.

„Mašinistų“ kultas

O neseniai Andrių aplankė didžiausias, koks begali būti, džiaugsmas – į jo pasaulį atkeliavo dukrelė. Ir pats Panevėžys atsiskleidė kitoks – kaip puiki vieta atžaloms auginti. Tą yra pastebėjęs ir ne vienas jo pažįstamas.

„Neturiu kuo skųstis, gal tik labai prastais šaligatviais, nors tai ne vien Panevėžio problema. Kaip bebūtų keista, daugiau dėmesio skiriame automobiliams, o ne pėstiesiems – tikra fantasmagorija, man ji nesuvokiama“, – stebisi Andrius.

Šypseną pašnekovui kelia ir kitos komiškos mažo miesto problemos. Anot menininko, kuo miestas yra mažesnis, tuo žmonės rečiau eina pasivaikščioti – visur keliauja automobiliu.

„Nuvažiuoju pas uošvius į Tauragę. Joninės, oras šiltas – nėra žmonių, tik mašinų pilna. Tas pats ir Panevėžy, nors miestas labai kompaktiškas ir čia net nėra kur važiuoti. Pageidautina, kad ir mašinos būtų kuo didesnės – juk Panevėžys kalnuotas, reikia visureigių“, – ironizuoja Andrius.

Nesuprantamas jam ir sėdėjimas automobiliuose miesto centre. Tokiais ekipažais nusėsta ne tik Elektros, bet ir Kranto gatvė, yra net kelios tokios populiarios susibūrimo vietos – stovėjimo aikštelės.

„Visada buvo kalbama, jog Panevėžys – mažoji Čikaga. Bet man jis panašesnis į Detroitą. Pusiau bankrutavęs, keistas burzgiančių variklių miestas, kuriame ryškus mašinų fetišas: turėjimo, taisymo, tiuningavimo“, – pastebi teatro meno vadovas.

Tenka pripažinti, jog ši mada egzistavusi ir anksčiau, tik aplinkybės buvusios kitos.

„Gyvenimas 1998–2000 m. Panevėžyje buvo pavojingesnis nei dabar. Burdavomės mašinose ar virtuvėse, nes nelabai turėjome kur išeiti, kad elementariai negautume į galvą. Dabar miestas yra iš to išsilaisvinęs, nors vis dar egzistuoja iš laukinių 1990-ųjų atėjusi treningų kultūra. Tikiuosi, jog laikui bėgant ir tai išgaruos“, – viliasi Andrius.

Teatre nuo mažų dienų

Nusikalstamo pasaulio aktualijos, prisipažįsta A. Jevsejevas, iš tiesų buvo vienas iš jį formavusių kontekstų. Kartu su L. Blėdžiu jiedu drąsiai juokauja, jog Panevėžys – keistas miestas, įsisupęs į tulpinių ir „miltinių“ apsiaustą.

Susiformuoti asmenybei padėjusi ir kultūrinė terpė, kurioje Andrius augo. Lydėtas Maestro Juozo Miltinio legendos ir mitų, jo chuliganiškų manifestų, A. Jevsejevas sako ir pats teatre nesileidžia vedžiojamas už nosies.

Tačiau mintis, jog teatras užims didžiąją jo gyvenimo dalį, lydėjo ne visuomet.

Gimė Andrius menininkų šeimoje – tėtis teatro ir kino aktorius, mama – ilgametė Vytauto Mikalausko menų gimnazijos, Panevėžio muzikos mokyklos pianino dėstytoja.

Pats Andrius teatro atėjimą į jo gyvenimą gali paaiškinti visai paprastai. „Tėvams reikėjo rinktis, kur dėti mažą vaiką: laikyti klasėje, kurioje vedama privati pamoka, ar teatre, kur didelė erdvė ir žmonės nuolat ką nors veikia“, – juokauja A. Jevsejevas.

Teatre ėmė bėgti pirmosios dienos. Vos ketverių jam nusišypsojo laimė žengti į didžiąją sceną. Režisieriaus Juliaus Dautarto spektaklyje pagal V. Krėvės dramą „Žentas“ Andrius tapo L. Blėdžio dubleriu. Ten ir užsimezgė jųdviejų bičiulystė, trunkanti iki šiol.

Kiek paūgėjęs A. Jevsejevas teatrą apleido. Nepaisant to, jog ne tik pats galėdavo spektakliuose lankytis nemokamai, dargi atsivesti ir draugų būrį, miesto gyvenimas pasirodė kur kas artimesnis širdžiai.

„Nebūdavo mums ko čia eiti. Teatro pastatymai buvo apie nieką, tad nė minties mano pasirinkimų sąraše nebūdavo, jog gal laikas į teatrą“, – tiesmukas Andrius.

Sako, repertuaras labiau buvo orientuotas į elitinį meną ir publiką – niekada neturėjo idėjinės krypties judėti jaunimo link. Anot pašnekovo, tai – didelė klaida, kurią su L. Blėdžiu stoję prie teatro vairo dabar bando taisyti.

„Jaunų talentų nutekėjimas aktualus visiems mažiems miestams. Tai nėra vien J. Miltinio dramos ar Panevėžio muzikinio teatro, Panevėžio bendruomenių rūmų reikalas. Reikia kompleksinio sprendimo. Nėra ko bandyti dalintis, reikia galvoti, kaip išlaikyti publiką ir kaip ją plėsti. Jeigu išsilaikys miesto bendruomenės dalis, kuriai kultūrinė veikla bus vienas iš gyvenimo prioritetų, išloš visos įstaigos“, – mano teatro meno vadovas.

Pasirinkimą lėmė genai

Būdamas kur kas arčiau kultūros nei bendraamžiai, kurių tėvai dirbo techninius, aptarnavimo srities darbus, A. Jevsejevas ėmė sekti tėčio aktoriaus pėdomis.

„Nelabai kas iš to išėjo, ir ačiū Dievui. Labai džiaugiuosi, nenorėčiau“, – net nusipurto teatrologas.

Jis visada buvo linkęs į tai, kas susiję su literatūra, muzika, kinu, teatru ar istorija. Svarsto, jog tam tikrą įtaką padarė ir anksti pradėta lankyti mokykla.

„Mane mama vos penkerių išspyrė į mokyklą. Suprantu ją – trys vaikai, buvo sunku, norėjosi kuo greičiau atsikratyti ir dirbti savo darbus“, – juokiasi Andrius.

Metais ar pusantrų jaunesnis už klasės draugus, jis sako tokioje aplinkoje užsiauginęs storesnę odą, išmokęs negailėti laiko paieškoms ir svajonėms.

„Nesu iš tų, kurie apie tai, kas esi, sprendžia pagal diplomą“, – sako net keliais jų savo žinias apgynęs panevėžietis.

Pradžiai pasirinkęs filologijos studijas, A. Jevsejevas vėliau susidomėjo teatrologija, dabar prie jo pavardės puikuojasi dar viena nauja grafa – dramaturgas.

„Nesu joks didis dramaturgas, bet neseniai atsiradę bandymai padirbti arčiau teatro praktikos, o ne tik analizuojant procesus bei organizuojant veiklą, mane džiugina. Galiu į viską pažvelgti iš dar vieno kampo ir turiu prisipažinti, jog nelabai jaučiu, kad savęs paieškos jau baigtos. Nors jos kiek apsistojo ties teatru, nenustebčiau, jeigu viskas pasisuktų dar kitaip“, – šypteli menininkas.

• Sekundė
• Rasa Karvelytė
• #Andrius Jevsejevas
• #J. Miltinio dramos teatras
• #Profilis Jauni