-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Paltus teatro rūbinėje padavinėjančius jaunuolius savanorius keičia guvūs senjorai.Savanorių atranką paskelbęs Juozo Miltinio dramos teatras sulaukė kelių dešimčių susidomėjusiųjų, o tarp jų – ne vienas pensininkas.
„Pagaliau išsipildė mano viso gyvenimo svajonė – būti teatre, gyventi teatru“, – džiūgauja Jurėnė Šutinienė, senjorė, savanoriaujanti J. Miltinio dramos teatre.
Ši diplomuota radijo inžinierė sako visu kuo besistengianti įrodyti, kad pensininkai – ne kokie paliegėliai, o gyvybingi, aktyvūs, veiklūs ir veržlūs žmonės.
Prieš metus J. Šutinienė aptiko skelbimą, kad teatre reikalingi savanoriai. Užsirašė, nuėjo į atranką, sudarė savanorystės sutartį ir dabar džiaugiasi ne tik žiūrinti spektaklius, bet ir aptarnaujanti žiūrovus.
„Girdžiu, kaip jauni savanoriai renkasi, ką dirbs, ginčijasi nenorėdami kokio nors darbo. O aš sakau: duokit man šluotą, darysiu, kas tik reikia. Man patinka dirbti, labai gera jaustis reikalingai“, – tvirtina senjorė, savanoriaujanti J. Miltinio dramos teatre.
Kaip vieną labai ir sujaudinusių, ir pamaloninusių nutikimų teatre J. Šutinienė prisimena jai ištartus aktorės Ligitos Kondrotaitės žodžius.
„Įsivaizduokite, priėjo prie manęs teatro žvaigždė Ligita Kondrotaitė ir sako, žinot, aš jūsų jau imu bijoti, nes vaidindama savąjį spektaklį jūsiškes akis mačiau jau turbūt keliasdešimt kartų“, – juokiasi senjorė.
Ir patikina, jog tikrai šios aktorės režisuotą spektaklį „Moterims ir jų vyrams“ žiūrėjusi jei ne keliasdešimt, tai tikrai keliolika kartų. Taip labai jis patinka.
Po daugybę kartų J. Šutinienė lankosi ir kituose spektakliuose.
Jurėnė Šutinienė. P. ŽIDONIO nuotr.
J. Miltinio dramos teatro rinkodaros specialistės Austės Baltrušaitytės teigimu, savanorystė teatre – itin sena tradicija.
O pastaraisiais metais tapo akivaizdu, kad anksčiau žiūrovų paltus teatro rūbinėje kabinusius, po pirmojo skambučio salės duris atidarinėdavusius, programėles dalydavusius mokinukus keičia vyresni žmonės, nemažai tarp jų – senjorų.
„Įsivaizduokite, priėjo prie manęs teatro žvaigždė Ligita Kondrotaitė ir sako, žinot, aš jūsų jau imu bijoti, nes vaidindama savąjį spektaklį jūsiškes akis mačiau jau turbūt keliasdešimt kartų.“
J. Šutinienė
„Dar ne taip seniai ir aš, tuomet Miltinio gimnazijos gimnazistė, paskatinta mokytojos, eidavau savanoriauti į teatrą. Tada jame talkino vien moksleiviai. Dabar mokinių teliko vienas kitas“, – dėmesį atkreipė A. Baltrušaitytė.
Rinkodaros specialistė mena, kad jai savanoriaujant salės būdavo pilnos žiūrovų, tad rūbinėje paltus pakabinusiam jaunimui neretai tekdavo spektaklius žiūrėti sėdint ant salės laiptų.
„Iš tiesų teatras ir dabar į savanorystę norėtų įtraukti kuo daugiau jaunimo, kaip sakoma, užsiauginti sau žiūrovus. Tačiau matome, kad laikai keičiasi. Savanoriauti ir pasižiūrėti spektaklių renkasi vyresni“, – konstatavo A. Baltrušaitytė.
Teatro rūbinėje jaunus savanorius keičia vyresnieji. P. ŽIDONIO nuotr.
Pasak A. Baltrušaitytės, savanorių atrankos J. Miltinio dramos teatre rengiamos du kartus per metus. Pirmoji skelbiama teatro sezono pradžioje rugsėjo mėnesį, antroji – prasidedant naujiems kalendoriniams metams.
Konkursų padirbėti teatro rūbinėje nėra. Vienintelė sąlyga savanoriams – būti sukakus šešiolikos metų.
Šįmet sausį teatrui paskelbus savanorių paiešką, anot A. Baltrušaitytės, sulaukta 33 užsiregistravusių, tačiau į atranką atėjo ir sutartis pasirašė 25. Ar visi jie tikrai savanoriaus – parodys laikas.
„Pastebėjau, kad greičiausiai entuziazmą praranda jaunieji savanoriai. Iš pradžių jie būna pasirengę dalyvauti visur ir visada, bet toks įkarštis greitai praeina. O štai vyresnieji – atkaklūs, ištikimi, puikūs pagalbininkai“, – patikino A. Baltrušaitytė.
J. Miltinio dramos teatre dirba tik dvi salės administratorės. Jų pareigos – tikrinti į teatrą ateinančių žiūrovų bilietus, paimti ir atiduoti paltus, dalyti lankstukus, pardavinėti programėlės, atidarinėti bei uždarinėti žiūrovų salės duris.
Vienos to padaryti tikrai nespėtų. Pasak A. Baltrušaitytės, jei vaidinimai vyksta didžiojoje teatro salėje, kviečiamasi po dešimtį savanorių. Jei mažojoje, savanorių pakanka penkių šešių.
Atlygis jiems – galimybė žiūrėti tos dienos spektaklius. Tai nemenka paskata, nes spektaklio kaina suaugusiems – 22 eurai.
Savanoriai aprūpinami džemperiais su teatro emblema.
„Prašome, kad savanoriai ateitų apsirengę tamsiais drabužiais ir neavėtų kedų. To išreikalauti kiek sunkiau, žmonės labai jau įpratę prie tokio apavo“, – dėmesį atkreipė A. Baltrušaitytė.
Tarp savanoriams keliamų reikalavimų – į teatro salę neleisti žiūrovų su kavos puodeliais. Anot specialistės, tai viena sunkiausių užduočių, mat nemažai atsiranda manančiųjų, kad taip varžoma jų teisė, ir puolančių ginčytis.
„Savanorių prašome jokiu būdu į ginčus nesileisti, o kviesti administracijos darbuotojus“, – sako A. Baltrušaitytė.
