Kažkada atsitiktinai atėjęs į teatrą suvaidinti Don Kichoto, dabar J. Marčėnas sukasi Keistuolių teatre, muzikinėje grupėje ir dar žaidžia krepšinį menininkų komandoje.

Teatro nulemtas likimas

Teatro nulemtas likimas

 

Metų pradžią, kai dainininkams, renginių vedėjams, aktoriams stabteli darbai ir stoja šioks toks štilis, panevėžietis aktorius Jurgis Marčėnas vadina laikotarpiu, kai reikia pasiimti knygą ar popieriaus lapą ir kažką parašyti.

J. Marčėnas, 2014-aisiais baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, dabar, kaip pats sako, gyvena ir sukasi „Atvirame rate“, Keistuolių teatre, plataus meninio profilio sindikate „BadRabbits“, muzikinėje grupėje „WhaleSounds“ ir dar žaidžia krepšinį menininkų komandoje „Egzistenciniai klausimai“.

Menininko kasdienybėje stojus trumpo atokvėpio metui, Jurgis teatrą pažino kitaip – ne iš kūrybos pusės.

„Teatras rekonstruojamas, tad nešiau, tvarkiau, mėžiau senas dekoracijas. Kiekvienas daiktas, rekvizitas su sava istorija. Iš senų dekoracijų teatrą pažinsi kitaip. Pamatai, kas čia buvo pastatyta, pavyzdžiui, „Karalius Elnias“, kurį 15 metų vaidino. Svarstai, išmesti ar neišmesti tuos senus kailius? O ką daryti su rąstais iš Sauliaus Šaltenio „Riešutų duonos“? Visi teatrai, kuriuose dirbu, yra ne valstybiniai. Juose viską daryti tenka patiems ir kartais susitvarkai labiau nei savo namuose“, – šypteli J. Marčėnas.

Jurgis pamena kažkada nuvažiavęs į Šiaulių dramos teatrą labai nustebo, kiek ten dirba žmonių. Viena moteris aktoriui atnešė kojines. Paklausta, kodėl taip daro, atsakė: toks jos darbas. Kai jaunas aktorius nusistebėjo, argi pats negalintis pasiimti, sulaukė paaiškinimo: ne, jūs turite vaidinti.

„Buvo labai keista – tau duoda laiko susikaupti arba lepina tave“, – pasakoja J. Marčėnas.

Gimtąjį Panevėžį J. Marčėnas prisimena kvapais, garsais ir vaizdiniais.

Pradžių pradžia

Teatras J. Marčėno pasaulio epicentru tapo dar Panevėžyje. Ir dabar jam miela sutikti miesto teatro „Menas“ žmones, jo aktorę, savo pirmąją teatro mokytoją Eloną Karoblytę. Pasak Jurgio, tai jos dėka dabar esąs ten, kur ir turėjo būti.

Teatro „Menas“ studija kiekvieną pavasarį per Ispanijos dienas Ispanijos ambasadoje rengdavo vaidinimus. Jiems reikėjo Don Kichoto. Kartą mergina iš studijos atėjo į mokyklą ieškoti pagrindinio herojaus. Jurgis tuo metu buvo ilgais plaukais, želiančia barzda – tikras Don Kichotas. Taip dešimtoje klasėje atėjo į teatro pasaulį ir jame liko.

„Teatras mane užkrėtė, lėmė mano likimą, mane suformavo. Iki tol žaidžiau krepšinį ir man labai patiko būti komandoje. Teatras irgi yra komandinis žaidimas: žaidžiam dramą, pjesę, vienas kitam padedame arba konkuruojame. Tai, ką radau „Mene“, nebuvo tik dramos būrelis“, – dalijasi prisiminimais J. Marčėnas.

Kai Panevėžyje J. Marčėnas baigė mokyklą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) režisierius Jonas Vaitkus rinko rusakalbius studentus Rusų dramos teatrui. Rusiškai nemokėjęs Jurgis metus pralaukė įsidarbinęs tame pačiame teatre „Menas“, o vėliau įstojo į LMTA, į Aido Giniočio kursą.

Pasak aktoriaus, studijos Vilniuje buvo labai natūrali tąsa, atrodė, kad taip ir turi būti.

„Kaip plaukiau viena upe, taip ir atplaukiau. Tas pats Nevėžis atnešė iš Panevėžio į akademiją. Kaip vedė širdis, taip ir iki šiol veda. Mano šeimoje visi vadovaudavosi širdimi. Gal močiutė racionalesnė, bet galiausiai vis tiek pasielgia, kaip liepia širdis“, – sako J. Marčėnas.

Svarbiausia – močiutė

Gimtąjį Panevėžį J. Marčėnas prisimena kvapais, garsais ir vaizdiniais.

„Ryškiai prisimenu duonos kvapą, traukinio dundesį vakarais, ko Vilniuje niekada negirdėdavau, nors gyvenau šalia geležinkelio. Panevėžyje gyvenau Tulpių rajone, šalia parko, kur nuo seno kranksėjo pulkai varnų. Jos, „Nemuno“ parduotuvė, telefono ragelio kvapas, „Tauro“ televizorius, močiutė – mano panevėžietiškieji akcentai“, – svarsto Jurgis.

Močiutė, anot aktoriaus, buvo svarbiausia, gal net tėvą atstojo. Ji būsimąjį menininką išmokė žemę sukasti, lentas pjauti.

„Ji 16 metų praleido Sibire, 30 metų buvo našlė, daug ką viena turėjo ištverti. Ji buvo jautri asmenybė, bet su labai didele „skūra“. Kartais griežta, bet mane labai mylėjo. Mano asmenybę formavo mama ir močiutė. Didžiulė meilė šeimoje yra atsakymas, kodėl neišėjau blogais keliais, nors tai buvo labai įmanoma Panevėžyje gyvenant Tulpių rajone“, – apie artimus žmones su dideliu pasididžiavimu kalba Jurgis.

Kalbėdamas apie Panevėžį J. Marčėnas pasineria į ilgesį: parvažiavęs autobusu, visada pėsčias eidavo į namus vaikystės keliu. Tuo pačiu, kuriuo eidavo į mokyklą arba pėdindavo į „Meną“, arba su močiute į lopšelį-darželį.

„Nėra taip, kad norėčiau grįžti ten gyventi, bet jei taip atsitiks, kad tas Nevėžis mane atves. Leidžiu sau plaukti, kaip plaukiasi“, – sako aktorius.

Marčėnų istorijos lentyna

Nors Jurgiui kartais atrodo, kad viskas jo gyvenime vyksta tiesiog plaukiant, visgi jis pabrėžia, kad tam sėkmingam plaukimui daug davė mama, močiutė, net ir tėvas – žinomas poetas Aidas Marčėnas – drėbtelėjo.

„Jis dabar daugiau duoda. Kai suaugau, mūsų santykiai tapo visiškai kitokie. Kai buvau vaikas, tiesiog žinojau, kad jis mano tėtis. Dabar atsirado bendravimas“, – sako vaikinas.

Žinoma pavardė trukdė ar padėjo? Ar nei viena, nei kita? Aktorius pripažįsta: yra pagalvojęs, kad žmonės bendrauja dėl žinomos pavardės. Dabar tokios mintys jau nebeaplanko, nes pats supranta, kad pavardė – tai ir likimas, ir misija. Turi ją nešti, bet nemanipuliuoti, nesinaudoti.

„Dabar man garbė turėti tą pavardę, man gera ją turėti, nes ją turėjo mano senelis ir mano močiutė – tėčio mama, ir tėtis ją turi. Reta pavardė. Aš kuriu savo istoriją ir ji įeis į Marčėnų istorijos lentyną. Yra tėčio knyga, yra mano, yra mano senelio, senelio brolio knyga, pusbrolių knygutės. O lentyna vėliau stovės bibliotekoje ir ją skaitys. Galės rinktis aktorių Marčėną, poetą Marčėną, rašytoją Marčėną, dėstytoją Marčėną“, – didžiuodamasis vardija Jurgis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų