Teatro kvapo užburta

Teatro kvapo užburta

Panevėžio pašonėje įsikūręs Paįstrys, atrodytų, niekuo nesiskiria nuo daugelio kaimų. Bet čia kultūros židinys ne rusena, o liepsnoja.

Charizmatiškoji ir vietoje nenustygstanti Paįstrio kultūros centro direktorė Daiva Kiršgalvienė šypsosi taip mylinti savo darbą, kad net pamiršta jį turinti. Tik vyras Virginijus, dirbantis meno vadovu tame pačiame kultūros centre, primena, kad dar yra ir namai, o kai kada net tenka pačiam žmoną parsivesti.

Gyvenime kaip scenoje

D. Kiršgalvienė šypsosi, kad tikriausiai troškimas tapti aktore buvo toks stiprus, jog ir visas jos gyvenimas – tarsi nesibaigianti drama. Dar būdama maža svajojusi pasirinkti rašytojos ar menininkės kelią. Visa jos vaikystė prabėgo Bygailių kaimo vienkiemyje, tad labiausiai mėgdavusi jaukiai įsitaisyti ant akmenų krūvos kalnelio papėdėje ir kurti memuarus.

„Jau vėliau, kai mokiausi Subačiaus gimnazijoje, užsimaniau tapti aktore. Auklėtoja taip švelniai pasakė, kad tam reikia būti labai gražiai. Nors negaliu sakyti, kad buvau bjaurusis ančiukas, gal labiau skurdaus kaimo vaikas“, – pamena paįstrietė.

Bet auklėtoja pasiūlė alternatyvą – Rokiškio kultūros mokyklą, kur buvo ruošiami bibliotekininkai, folklorinių kolektyvų, etnokultūros renginių vadovai, muzikos pedagogai. Tad neįstojusi į aktorinį, Daiva prisiminė auklėtojos žodžius. Mat pirmūnei buvo be galo gėda grįžti į namus ir prisipažinti neįstojus. Mamos siūlymas rinktis medicinos studijas tuometėje A. Domaševičiaus medicinos mokykloje taip pat neviliojo. Tad nieko nelaukusi susikrovė daiktus ir išvyko į Rokiškį. Studijos buvo labai įdomios, bet vis tiek Daiva nusprendė ir toliau savo laimę pabandyti aktorės amplua.

„Konkursas buvo didžiulis, nes kursas buvo renkamas tik kas ketverius metus. Pamenu, liepė net akinius nusiimti, dantis parodyti. Juokavome, kad jaučiamės kaip arkliai turguje. Man buvo paaiškinta, kad prožektoriams apakinus savo šviesomis, pradings visa mano veido išraiška. Aktore dėl prasto regėjimu aš negaliu būti, o gal tai buvo tik pretekstas pasakyti, kad netinku“, – svarsto D. Kiršgalvienė.

Daivos ir Virginijaus tvirtinimu, tai, kad jie abu kultūros žmonės – didžiulis privalumas santuokoje. P. ŽIDONIO nuotr.

Daivos ir Virginijaus tvirtinimu, tai, kad jie abu kultūros žmonės – didžiulis privalumas santuokoje. P. ŽIDONIO nuotr.

Diskotekos prižiūrėtoja

Tikriausiai ne veltui sakoma, kad belskis, ir bus atidaryta. Šiuo metu Muzikos ir teatro akademijos magistrantūroje D. Kiršgalvienė studijuoja dramos režisūrą.

„Kai man kas pasako, kad ne, tau nepavyks, taip nebus, man patinka įrodyti, kad viskas įmanoma. Žinoma, aš niekada neįrodinėju, kad galiu numesti svorio, nes to negaliu, neįrodinėju, kad galiu sportuoti, nes tingiu. Yra dalykų, kurių nepadarau“, – juokauja pašnekovė.

Anot paįstrietės, tais laikais, kai baigė mokslus, tik turintieji raudoną diplomą galėjo rinktis, kur dirbti. Visi kiti būdavo išsiunčiami į atokiausius Lietuvos užkampius. Baimindamasi, kad netektų atsidurti kokiame nepažįstamame kaime, ji nukulniavo pas Paįstrio kolūkio pirmininką ir pasiprašė darbo. Jau tuo metu Paįstrys garsėjo meno saviveiklininkų kolektyvais.

„Į Paįstrį tėvai persikėlė gyventi, kai man buvo keturiolika. Čia buvo mažas miestelis su bažnyčia, mokykla ir viskuo, kas yra mieste. Net turėjo senamiestį su jaukiomis gatvelėmis ir namais, paskendusiais rudeninių lapų jūroje. Iš karto įsimylėjau šitą vietą“, – atvirauja D. Kiršgalvienė.

Pirmasis jos rimtas darbas buvo diskotekos prižiūrėtoja. Ir šias pareigas vykdžiusi labai uoliai.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Lemtinga pažintis

Vienu metu Daivai buvo rimta galimybė pabėgti gyventi į miestą. Atėjo laikai, kai bažnyčiai teko grąžinti parapijos namus, kur tuo metu moteris su šeima gyveno. Jie galėjo rinktis kitą gyvenamąją vietą Panevėžyje arba bet kurioje rajono vietoje. Tačiau tuometis sutuoktinis nesutiko išsikelti iš Paįstrio.

„Norėjau važiuoti gyventi į Panevėžį, bet vyras dailininkas griežtai atsisakė, nes nebebus nuosavo miško piešti. Nors tokio mes niekada neturėjome – taip jis vadino Paįstrio miškus. Likimo ironija, bet po metų išsiskyrėme. Taip ir likau kaime, galbūt lemtis“, – svarsto pašnekovė.

Likimo siųsta dovana ji laiko didžiausią gyvenimo meilę – dabartinį vyrą Virginijų. Dėl šviesių it pūkas plaukų mylimąjį Daiva švelniai vadina Pūkeliu. Anot D. Kiršgalvienės, visuomet ji triūsė per kelis darbus – ne tik kultūros centre, bet ir mokykloje. O savaitgaliais visoje Lietuvoje vesdavo įvairius renginius, vestuves, jubiliejus bei kitas šventes.

„Mums, jaunystėje svaigusiems apie meną, visi tie daiktai, prie kurių prisilietė didelės asmenybės, yra tarsi pasaka. Labai norėtųsi bent panašią pasaką sukurti ir čia, Paįstryje.“

D. Kiršgalvienė

Kartą vasaros vakarą Paįstrio mokyklos valgykloje vykusiose vestuvėse Virginijus grojo, o Daiva buvo šventės vedėja. Iš Pasvalio atvykusiam muzikantui iš karto į akį krito daili ir veikli paįstrietė. Kadangi tą vakarą simpatija taip ir nedavė telefono numerio, V. Kiršgalvis pats brūkštelėjo raštelį su savo kontaktais ir įdėjo jį į žavios moters lagaminą.

„Gal likimas, kad tiek renginių vedžiau visoje Lietuvoje, tiek muzikantų sutikau, o keistai susipažinome būtent Paįstryje“, – šypsosi meiliai į sutuoktinį žiūrėdama D. Kiršgalvienė.

Tiesa, papirkti paįstrietės vien saldžiomis kalbomis nebūtų pavykę. Daiva iškėlė savo sąlygas – jeigu bus piršlybos, bus ir meilė. Mat aplink ją sukosi ir daugiau gerbėjų. Ilgai laukti nereikėjo – per pirmąsias jųdviejų Kalėdas ant moters rankos suspindo sužadėtuvių žiedas, o po metų pažinties atšoko ir vestuves.

„Mane jis papirko gerumu“, – prisipažįsta moteris.

V. Kiršgalvis šypsosi, kad pasirinkimo, kur apsigyventi naujai susikūrusiai šeimai, kaip ir neturėjęs. Pasiūlymas vykti į Pakruojį, kur gyveno iki lemtingos pažinties vyras, žmonos nesuviliojo.

„Aš nelabai galėjau rinktis, pasikvietė liepimo būdu“, – juokiasi V. Kiršgalvis.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Likimo vingiai

Virginijus pagal specialybę pradinių klasių mokytojas, o širdyje – muzikantas. Iki lemtingos pažinties dirbo įvairiausius darbus, bet tik atvykęs į Paįstrį vėl galėjo grįžti prie širdžiai atgaivą teikiančios muzikos. Dabar jis ne tik meno vadovas, J. Zikaro muziejaus muziejininkas, bet ir įsitraukė į liaudiškos muzikos kapelos veiklą.

„Visada svajojau būti vairuotoju ar muzikantu. Stasys Povilaitis man buvo tarsi dievas, bet turiu blogą sąkandį, antro Povilaičio iš manęs nebūtų“, – juokiasi vyras.

Sutuoktinių tvirtinimu, tai, kad abu kultūros žmonės – tik didžiulis pliusas.

„Kas dirba šioje srityje, supranta, kad vienas lauke ne karys – esi visiškai priklausomas nuo kitų. Be to, aš viską labai mėgstu dramatizuoti. Kaip mano brolis yra pasakęs, tikriausiai labai norėjau būti teatre, kad dabar mano gyvenimas – kaip scena. Vyras mane visuomet sugrąžina į realybę“, – atvira Daiva.

Sutuoktiniui ji dėkinga už palaikymą ir pagalbą darbe. Kultūros centro direktorė pripažįsta, kad būna ir tokių vakarų, kai tenka naktinėti iki vėlumos – kasdien laukia ne tik šūsnys popierių, neparašyti scenarijai renginiams, bet ir spektaklių repeticijos. D. Kiršgalvienė režisuoja ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų bei jaunimo teatro „Skruzdė“ pastatymus. Tad į namus kartais grįžta tik pernakvoti. Kaip juokiasi, dulkių jau nebebijo, o maisto dažniausiai pilnas kultūros centro šaldytuvas. Pasistiprinti tenka ne tik darbuotojams, bet ir teatrą lankantiems vaikams, kurie po mokyklos čia atskuba.

„Turiu labai šeimynišką vyrą, jeigu tik turi laisvesnio laiko, iškepa kugelio ar pagamina cepelinų ir visiems atneša pavalgyti. O kai kada ateina ir manęs parsivesti namo“, – šypsosi pašnekovė.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Nepagydomas darboholizmas

Visgi Daiva pripažįsta, kad darboholizmas – ne į naudą. Šią ydą ji bandė išsioperuoti iš namų išnešdama kompiuterį ir spausdintuvą, bet negelbėjo. Būna, grįžusi į namus po kiek laiko ir vėl kulniuoja atgal į kultūros centrą, kur nuolat laukia krūvos nebaigtų darbų, idėjų, sumanymų.

Kartą pati supratusi, kad reikia spausti stabdžius. Vienu metu D. Kiršgalvienė dirbo ne tik kultūros centre, bet ir dviejose mokyklose. Krūvis būdavo toks, kad net per miegus neapleisdavo darbų.

„Jeigu mokykloje vaikai pradėdavo nebeklausyti, visuomet klausdavau, koks tavo vardas. Tai visada suveikdavo. Ir prieš vieną svarbų renginį viduryje nakties prabudau garsiai klausdama, koks tavo vardas. Kai išgirdau atsakymą „Pūkelis“, supratau, kad negaliu savęs perplėšti į kelias dalis“, – atviravo D. Kiršgalvienė.

Pašnekovė šypsosi, kad kai darbas veja darbą, nebėra kada leisti uždirbamų pinigų. Tačiau sutuoktinis prasitaria, kad vieną silpnybę išrinktoji turinti – prieš kiekvieną svarbesnį renginį stengiasi pasipuošti nauja suknele.

„Anksčiau pas mus dirbo tokia Stefutė, tai ji man vis sakydavusi, kad rengiuosi ne kaip direktorė – tik džinsai ir megztinis. Supratau, kad vien charizma scenos nepaimsi, reikia pradėti puoštis. Bet tą pradėjau daryti įkopusi į penktą dešimtį“, – moteriškai atremia D. Kiršgalvienė.

Likimo siųsta dovana Daiva Kiršgalvienė laiko ir savo didžiausią gyvenimo meilę – vyrą Virginijų. P. ŽIDONIO nuotr.

Likimo siųsta dovana Daiva Kiršgalvienė laiko ir savo didžiausią gyvenimo meilę – vyrą Virginijų. P. ŽIDONIO nuotr.

Nelegali žiūrovė

Daivos dukra taip pat baigusi režisūrą, nors pagal specialybę nedirba. Anot mamos, ji supratusi, kad darbo rezultatas priklausantis ne nuo pačios, o nuo kitų žmonių. Didžiausias iššūkis D. Kiršgalvienei – motyvuoti ir skatinti tiek vaidinančius, tiek šokančius ar dainuojančius žmones.

„Tie, kurie čia šoka ar vaidina, yra asmenybės. Mūsų Paįstryje gyvena išties geri žmonės, tik galėtų būti drąsesni ir labiau visuomeniški“, – mano kultūros centro direktorė.

Kita vertus, kad žmogus galėtų vaidinti ar dainuoti, turi degti ta aistra. Taip, kaip Daiva teatrui. Nuo jaunystės kaupdavo įvairiausius atvirukus ar žurnalus su Lietuvos ir užsienio aktoriais, iki dabar turi išsaugojusi storiausią knygelę su aktorių ir menininkų autografais. O kartą net be bilieto prasmuko į Maskvos Didįjį teatrą. Kai mokėsi Rokiškio kultūros mokykloje, už tai, kad visą mėnesį kolūkyje kasė bulves, jiems nupirko bilietus savaitei į Maskvą. Kaip tik viešnagės dieną vyko gegužės 9-osios renginiai, tad studentams su jų pažymėjimais durys į teatrą buvo uždarytos.

„Bet noras buvo toks stiprus, kad sugalvojau prasmukti pro užkulisius. Įbėgau su dar viena rusų jaunąja aktore. Palindome po kėdėmis ir pasislėpėme. Kažkas mus pamatė ir uždegę šviesas salėje liepė išlįsti geruoju. Bet mes taip ir neišdrįsome. Tik ne kiek spektaklį žiūrėjome, o pakabinome akis į ten vaidinusias pačias garsiausias tarybinių laikų žvaigždes“, – pasakojo kultūrininkė.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Pasaką kuria sodyboje

Anot paįstrietės, anksčiau ir menininkai bei aktoriai turėjo kiek kitokį statusą – vien pamatyti ar šalia jų pastovėti buvo didelis įvykis. Ir ji dažnai autostopu keliaudavo į Vilniaus ar Kauno teatrus ir sekiodavo paskui aktorius. Anot D. Kiršgalvienės, atskirti menininkus nuo eilinių mirtingųjų buvo paprasta: dailininkai dėvėdavo beretes, o aktorės buvo neeilinio išvaizdos: su prabangiais papuošalais, įstabaus grožio akimis, veido simetrija – nuo kaktos iki nosies ir nuo jos iki smakro turi būti vienodo dydžio dalys. O teatre sklandydavo ypatingas kvapas.

„Kai pradėjau dirbti kultūros srityje, maniau, kad mano likimas – būti menininke. Tam, kad galėčiau ateiti į J. Miltinio dramos teatrą, iš lovatiesės pasisiuvau sijoną, o iš pirmos algos dailės parduotuvėje nusipirkau megztinį. J. Miltinio teatre buvo rūkomasis, tai per pertraukas sukdavau ratus, kad galėčiau įkvėpti to teatro kvapo, juk ten dūmą traukė visa teatro grietinėlė“, – prisimena D. Kiršgalvienė.

Teatro pasaka gyva ir dabar, tačiau ja tebetiki tik retas. Ne taip seniai ji nusivežė savo bičiulę pas Panevėžio lėlių vežimo teatro vadovą Antaną Markuckį, įsikūrusį vienkiemyje netoli Paįstrio. A. Markuckis taip pat baigė Rokiškio kultūros mokyklą, tad D. Kiršgalvienė juokauja, kad jiedu vienos mamos vaikai, nors ir mokėsi skirtingais metais. Atvykusi viešnia negalėjo patikėti, koks lobis šioje sodyboje.

„Kai draugė sužinojo, kad sodyboje sudėti langai iš J. Miltinio dramos teatro, pro kuriuos žiūrėjo pats J. Miltinis, ji tyliai paklausė, ar galima paliesti. Mums, jaunystėje svaigusiems apie meną, visi tie daiktai, prie kurių prisilietė didelės asmenybės, yra tarsi pasaka. Labai norėtųsi bent panašią pasaką sukurti ir čia, Paįstryje“, – svajingai kalba D. Kiršgalvienė.

Komentarai

  • Dėl tokių žmonių Lietuvos kaimas tapo europietišku, o ne degtine pradvokusiu rusiškuoju.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų