Tarp Rytų ir Vakarų

Tarp Rytų ir Vakarų

Kiek meilės kitai šaliai, kultūrai, menui, kalbai ir jos žmonėms telpa lietuvio širdyje, gerai žino panevėžietė Beatričė Rutkauskaitė.

Kai japonologijos studentė nuvyko studijuoti į tolimąją Japoniją, pirmiausia gavo varpelį – apsiginti nuo meškų. Beatričė svarsto, jog Tekančios Saulės šalis yra XVIII ir XXII amžiai vienu metu.

Panevėžietės Beatričės Rutkauskaitės mintis ėmė ir pamažu užkariavo tolimoji Japonija. Baigusi Juozo Balčikonio gimnaziją, ji pradėjo gilintis į japonologijos studijas Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institute, turėjo ypatingą galimybę metus pagyventi savo svajonių šalyje ir dar labiau prie jos priartėti. Dabar panevėžietė aktyvaus turizmo agentūrai „Wind Bike Tours“ padeda ieškoti naujų partnerių Japonijoje bei bendrauti su jais ir mintis sutelkusi į universiteto baigiamąjį bakalauro darbą apie velnią viduramžių Japonijos literatūroje.

Tai kodėl gi Japonija? B. Rutkauskaitė juokiasi, jog šis klausimas yra pats dažniausias ir pats baisiausias kiekvienam Azijos ir transkultūrinių studijų instituto studentui. Ji prisipažįsta nė neturinti atsakymo, kodėl.

„Yra šimtai mažų dalykų: nepažinta istorija ir kultūra, žavėjimasis šalies menu ir kalba, meilė Japonijos animacijai, filmams ir muzikai. Bet tai tik smulkmenos, o ne priežastis apsukti visą savo gyvenimą apie valstybę, esančią kitoje pasaulio pusėje“, – svarsto Beatričė.

Užtikrintai panevėžietė gali pasakyti tik vieną: nesigaili nieko, bet tik dėl to, jog žino, ką jai šios studijos davė.

Tai kodėl gi Japonija? B. Rutkauskaitė juokiasi, jog šis klausimas yra pats dažniausias ir pats baisiausias kiekvienam Azijos ir transkultūrinių studijų instituto studentui.

Pradžia japonų animacija

Iki pat vienuoliktos klasės B. Rutkauskaitė nenumatė, ką veikti baigus gimnaziją. Mintis studijuoti japonologiją atėjo per vasaros atostogas internete naršant informacijos apie įvairias bakalauro programas. Gimnazistė galvojo apie studijas, susietas su užsienio kalba, o kai pamatė japonologijos programą, sukluso: kodėl gi ne?

Beatričė svarsto, jog iš dalies jos pasirinkimui įtakos turėjo ir japonų animacija, kuri labai patinka iki šiol.
„Nemačiau geresnio ir sudėtingesnio filmo nei Hayao Miyazaki „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“. Šis filmas persmelktas Japonijos kultūros ir mitologijos. Jame užkoduotos šimtai reikšmių, kas kartą žiūrėdama tą filmą pamatau ką nors naujo“, – teigia B. Rutkauskaitė.

Nuo budizmo iki hieroglifų

Laikas, praleistas tyrinėjant Japonijos kultūrą, meną, istoriją bei kalbą, anot B. Rutkauskaitės, buvo kažkas nepaprasto. Sako labai gerbianti savo dėstytojus, jų profesionalumą ir gebėjimą bendrauti su studentais. Nors, aišku, studijų metais neišvengta ir sunkumų – intensyvus japonų kalbos mokymasis, trijų valandų paskaitos apie budizmą, kuriose studentai gauna tokį informacijos perteklių, jog, Beatričės žodžiais tariant, pradeda „lydytis smegenys“. O kur dar sėdėjimas prie vieno 18 amžiaus medžio raižinio, bandant iššifruoti hieroglifus jo fone.

„Buvo ir įdomių, ir smagių akimirkų – sėdėjimas kavinėse ir diskutavimas su grupiokais apie socialinės antropologijos paskaitų medžiagą, kitų grupiokų rengiamos Kalbų kavinės, kai galėdavai pabendrauti su Vilniuje besilankančiais ar gyvenančiais japonais“, – vardija B. Rutkauskaitė.

Kalbos vingrybės

Yra kalbų, kurių rašmenys vieniems primena vaikiškos knygos paveikslėlius, kitiems – ornamentus. Pasak B. Rutkauskaitės, japonų kalboje didžiausias sunkumas yra hieroglifai. Jų tūkstančiai, o vienas hieroglifas paprastai turi daugiau nei vieną tarimą ir net patiems japonams jie kartais sukelia sunkumų.

„Dar japonų kultūroje egzistuoja įvairūs mandagumo lygiai, kurie iš esmės pakeičia tam tikroje situacijoje naudojamus žodžius. Negali vartoti to paties žodžio „valgė“ kalbėdamas apie savo viršininką ir draugą, nes nežinia, kurį labiau įžeisi“, – juokiasi Beatričė.

Kita vertus, japonų kalbos tarimas, anot jos, paprastas, visi garsai egzistuoja lietuvių kalboje, gramatika irgi nėra neįveikiama, tad nereikia labai gąsdintis.

Pasak B. Rutkauskaitės, Japonija – visiškų prieštarų kultūra. Pavyzdžiui, restorane sėdėjimo vietą nurodo prie durų stovintis robotas, o sušiai sukasi ant konvejerio, bet atsiskaityti galima tik grynaisiais. Asmeninio archyvo nuotr.

B. Rutkauskaitė teigia neatradusi jokio stebuklingo egzotiškos kalbos mokymosi metodo. Nors, anot jos, žmonės, greitai ir gerai išmokę japonų kalbą, pasakys, jog visko pagrindas yra kartojimas, pati tam neturi tiek kantrybės.

„Man geriausias būdas išmokti kalbą – izoliuoti save nuo kalbų, kurias moku, ir apsupti japonų kalba. O tam geriausia padeda keliavimas bei gyvenimas turistų mažiausiai lankomose Japonijos vietose“, – įsitikino Beatričė.
Dėl puikių universiteto santykių ir dvišalių sutarčių su užsienio universitetais studentams gana lengva išvykti metams žinių pasisemti į kitą šalį. Panevėžietės atveju tai neabejotinai buvo Rytų Azijos kultūros perlas Japonija.

Izoliacija tarp meškų

Metus panevėžietė mokėsi Akitos tarptautiniame universitete (AIU). Pasak Beatričės, būtų sunku palyginti mokymosi lygį ten ir čia, Lietuvoje, nes labai skiriasi pati dėstymo metodika.

„Lietuvoje dalykas išdėstomas paskaitų stiliumi, Akitos universitete vadovaujamasi diskusijų tarp dėstytojo ir studentų principu. Be to, kiekvieną dalyką reikia vertinti atskirai. Japonų kalbą, žinoma, geriau dėsto japonai, jie ir labiau jaučia studentų sunkumus. Kitą vertus, Japonijoje politikos ar religijos paskaitos buvo labai paviršutiniškos“, – įvertina Beatričė.

B. Rutkauskaitė pastebėjo ir akademinės aplinkos skirtumus. Akitos tarptautiname universitete itin daug užsieniečių, tad bendravimas su įvairiausių tautybių žmonėmis – neišvengiamas. Kitas dalykas, kad universitete mokosi nedaug studentų, tad po pusmečio jau pažįsti visus juos bent jau iš veido.

„Studentų miestelis yra faktiškai izoliuotas nuo pasaulio. Tiesa ta, kad jis yra taip vidury niekur, jog pirmas dalykas, kurį sužinai atvykęs, kad privalai nešiotis su savimi varpelį – miškuose, supančiuose vietovę, gyvena meškos. Visa tai lemia, jog gyveni tarsi su išplėstine šeima, visi visus pažįsta ir viską apie vieni kitus žino“, – pasakoja Beatričė.

Viena šalis – dvi Japonijos

Anot B. Rutkauskaitės, išties egzistuoja dvi skirtingos Japonijos. Viena tokių Akitos prefektūra, kurioje panevėžietė gyveno pirmąjį studijų pusmetį. Čia jaunimo pamažu nelieka, daugiausia įsikūrę vyresni žmonės. Jiems labai svarbi bendruomenė, pagalba vieni kitiems, bandymas išsaugoti tradicijas. Antrąjį pusmetį dėl pasaulį užklupusios pandemijos B. Rutkauskaitei teko persikelti į Takarazuką, miestą šalia Osakos, antro didžiausio Japonijos miesto. Ten gyvenimas kitoks nei Japonijos provincijoje.

Anot B. Rutkauskaitės, išties egzistuoja dvi skirtingos Japonijos.

„Pataikysi ne tuo metu į traukinį, būsi suspaustas it silkė. Stotyje nestoviniuok. Ne, ne dėl to, kad tave sutryps. Japonai yra išlavinę įgūdį prasilenkti visai kaip atomai, kurie niekad nesusiliečia. Negalima stoviniuoti, nes būsi kvailas pašalietis, kuris nesupranta elementarių dalykų“, – pati įsitikino panevėžietė.

Beatričė neslepia, jog jai buvo sunkoka bendrauti su jaunimu. Jie pasirodė gan drovūs, labiau linkę bendrauti su kitais japonais, o ne svetimšaliais bendraamžiais. O štai vyresnio amžiaus japonai – labai mieli, norintys pasišnekėti, dažnai patys užkalbinantys, linkę padėti. Jiems tiesiog smalsu, iš kur egzotiškos išvaizdos atvykėliai yra ir ką jie veikia Japonijoje.

„Apie japonus tvyro nuomonė, kad jie sunkiai į savo gretas priima užsieniečius. Nesvarbu, kiek metų gyvensi Japonijoje, net jei sukursi šeimą, vis tiek jiems liksi užsienietis. Nežinau, kodėl tiek daug žmonių tai priima kaip kažką negatyvaus. Mano manymu, tai privalumas, nes į užsienietį dažniau pažiūrima pro pirštus“, – šypteli Beatričė.

Praeitis ir ateitis kartu

Pasak B. Rutkauskaitės, Japonija – visiškų prieštarų kultūra.

„Mano grupiokas tobulai apibūdino Japoniją: tai XVIII ir XXII amžius vienu metu. Restorane sėdėjimo vietą nurodo prie durų stovintis robotas, o sušiai sukasi ant konvejerio, bet paklausus, ar galima atsiskaityti kortele, bus maloniai nusišypsota ir atsakyta: tik grynaisiais“, – juokiasi panevėžietė.

Japonijoje vienu metu egzistuoja tradiciniai menai, kaip ikebana ar arbatos ceremonija, bet taip pat ir greitieji traukiniai, pasiekiantys 300 km/h greitį, ar elektronika žibantis Akihabaros rajonas Tokijuje.

„Žinote tuos aparatus, į kuriuos įmetus monetą iškrenta žaislas? Japonijos didmiesčiuose jie itin populiarūs. Yra ištisos patalpos, skirtos vien tik tokiems aparatams. Bet daugiausia jais naudojasi ne vaikai, ką esame įpratę matyti Lietuvoje, o vidutinio amžiaus, kostiumus vilkintys vyrai japonai. Ir tokios prieštaros čia kasdienybė“, – pastebi Beatričė.

Šokas sugrįžus

Vos atvykusią į Japoniją, B. Rutkauskaitę pasitiko karštis ir tvankumas. Lietuvoje tokio tvankumo, tarytum visą laiką sėdėtum turkiškoje pirtyje, niekada nebūna, tad ištverti buvo labai sunku.

„Jokios atgaivos, greitai tampi lipnus ir tarsi apaugi antra oda. O štai kultūrinio šoko atvykusi nepatyriau. Dvejus metus studijuodama japonologiją jau mažiau ar daugiau žinojau, kas manęs laukia toje šalyje“, – pasakoja Beatričė.
Praleidus ten metus, B. Rutkauskaitės nuomonė apie Japoniją nelabai pakito.

„Labiau pasikeičiau pati, daug ką pradėjau vertinti ir suprasti kitaip. Tikrąjį šoką patyriau, kai grįžau į Lietuvą ir viską pradėjau matyti kitu kampu“, – prisimena Beatričė.

Pasak Beatričės, nesvarbu, kiek metų gyvensi Japonijoje, net jei sukursi šeimą, vis tiek jiems liksi užsienietis.

Sakuros – ne stebuklas

Panevėžietė juokiasi, jog tikriausiai nuvils pasakydama, kad jos senelių vaismedžių sodas pavasarį sužydi ne ką prasčiau nei kone stebuklu Japonijoje laikomos sakuros. Anot jos, japonai apskritai skeptiškai žiūri į vykimą į šią šalį tik dėl sakurų žydėjimo.

„Jei jums pasiseks kaip man ir atsidursite šalyje pandemijos viduryje, kai nėra įkyrių turistų ir po medžiais kilimėlius išsitiesusių japonų, išties pamatysite gražiai žydinčius medžius. Bet tai tikrai ne aštuntas pasaulio stebuklas. Daug įspūdingiau krioklių fone atrodo rudenį raudonuojantys klevai kalnų slėniuose“, – šypsosi Beatričė.

Į Japonijos kultūrą visa galva panirusi panevėžietė savo ateities tik su šia unikalia šalimi nesieja. Jos radaruose – visa Rytų Azija.

„Tikiuosi surasti galimybę nuvykti pasimokyti, o gal ir dirbti į Taivaną ar Honkongą. Taip pat ir piečiau, pavyzdžiui, į Singapūrą. O kur apsistoti ilgiau, dar negalvoju. Pamenu, kelionės Tokijuje metu, tuose pačiuose svečių namuose apsistojęs olandas man patarė: „Kol neturi, kas tave pririša prie vienos vietos, išbandyk viską, kad paskui nereiktų gailėtis.“ Taip ir noriu gyventi“, – šypsosi B. Rutkauskaitė.

Galerija

Komentarai

  • Aciu, labai idomus straipsnis. Man taip pat patinka Japonija, bet ,gaila, neteko joje pabuvoti.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų