Tarp parduotų panevėžiečių – ir vyrai

Tarp parduotų panevėžiečių – ir vyrai

Psichologė Gražina Devainienė, penkerius metus dirbdama Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centre, susidūrė daugiau nei su dešimčia parduotų, išnaudotų, seksualinę prievartą patyrusių Panevėžio krašto žmonių. Psichologės darbas – padėti jiems pajusti savivertę, susivokti savyje. G. Devainienė apgailestauja, jog tai pavyksta ne visuomet – ne vienas atvejis, kai seksualiai išnaudotos moterys vėl neria į tuos pačius vandenis.

Tarp daugiau nei dešimties moterų G. Devainienei pagalbą teko teikti ir vienam į vergavimą įtrauktam jaunam vyrui.
„Daugelis šių dienų vyrų savo vertę linkę matuoti pinigais. Jie mano, kad kuo daugiau jų turi, tuo vertingesni yra. Ši savybė viena iš pagrindinių dominuojančių ir pasikartojančių vertybių daugumos XXI amžiaus Lietuvos vyrų, su kuriais tenka vienaip ar kitaip susitikti savo darbe“, – dėmesį atkreipė psichologė.

Pasak jos, siekimas turėti daug pinigų ne vienam nulėmė pražūtį. Viena tokių aukų – G. Devainienės klientas Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centre.

Centro pozicija – neminėti konkrečių savo klientų pavardžių, nenurodyti jų amžiaus, vietų, iš kur kilę, netgi šalių, į kurias buvo parduoti. Taip saugomas aukų privatumas. Jų istorijos atspindi bendras nusikalstamo pasaulio manipuliavimo žmonėmis tendencijas.

Mažamoksliui – tarnautojo vieta

Jauną, nė trisdešimties neturėjusį vyriškį, kuris buvo įviliotas į prekybos žmonėmis pinkles, pavadinkime Pauliumi. Jis – ne sekso vergas. Paulius pateko į pinkles, prieš jo valią užsienyje pavertusias jį vagimi.
„Paulius – darbo ieškojęs, pagrindinio išsilavinimo neturintis vyriškis“, – taip jauną Panevėžio apskrities gyventoją apibūdino psichologė.

Jam paskambinęs pažįstamas vyriškis pasiūlė padėti užsienyje gauti gana pelningą įstaigos tarnautojo darbą. Pauliui sutikus, jis buvo išvežtas į kitą šalį, kaip pats vėliau pasipasakojo psichologei, laikytas užrakintas tai viename, tai kitame bute, iš pradžių jam atnešdavo maisto, o paskui pasakė, jog jaunas vyras privalės vogti.
„Sklandaus Pauliaus pasakojimo nesu išgirdusi, jis papasakojo tik vargano savo gyvenimo toje vergovėje nuotrupas“, – sakė G. Devainienė.

Vyriškis nepasisakė ir iš kur bei ką vogė, tačiau užsimindavo apie tai, kad gyveno nuolatinėje įtampoje, jam ištisai būdavo primenamos laukiančios psichologinės bei fizinės bausmės, jei nepaklustų.
„Jau vėliau, kai su Pauliumi šnekėjomės, jis pats stebėjosi savo naivumu, jam pačiam buvo keista, kaip nepamatė pinklių ir nepajuto grėsmių“, – dėmesį atkreipė psichologė.]

Šis vagystėmis priverstas verstis vyras galop paskambino į Lietuvą namiškiams, pranešė, kas su juo atsitikę, o šie kreipėsi į policiją. Drauge dirbant kelių šalių pareigūnams, Paulių pavyko išlaisvinti, o policija jį nukreipė į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą.

Save mato išlaikytinėmis

Kai vyrai savo vertę ir reikšmingumą matuoja turimu turtu bei uždirbamais pinigais, anot G. Devainienės, šita asmenybės savybė tampa jų pažeidžiama vieta – Achilo kulnu, juos įklampina į bėdas. Į vergovę patenkančių moterų silpna vieta paprastai būna tam tikras savęs suvokimas kaip išlaikytinės, kad galią turi kiti, o ji pati savarankiškai negeba patenkinti savo poreikių.
Dauguma G. Devainienės klienčių – jaunos merginos, dar tik pradedančios atrasti bręstančio kūno permainas, bundančią dinamišką fiziologiją, bandančios suvokti kūno pojūčius, todėl ne visada sėkmingai kontroliuojančios seksualumo impulsus.

„Šios merginos bei jaunos moterys tiki iliuzijomis apie gyvenimą pačiai nededant pastangų, į pažintis neria stačia galva, joms norisi greito rezultato“, – psichologė apibendrino sekso vergiją patiriančių moterų bruožus.
Be to, ji teigė pastebėjusi, kad tarp klienčių – ir psichikos sutrikimų turinčiosios, nesugebančios realiai įvertinti gyvenimo aplinkybių bei susiklosčiusios situacijos rimtumo. Į tokias merginas ir moteris dėmesį atkreipia sąvadautojai, jas dažniau užverbuoja internetu.

„Merginos išsiduoda rašydamos laiškus, kuriuose ir atsispindi siauri interesai, skurdokas jų dvasinis pasaulis, noras kuo greičiau suartėti, būti priklausomai ir išlaikomai“, – sakė G. Devainienė. Sąvadautojai į tokius laiškus atsako gražiais žodžiais, pasakoja, jog šios moterys pačios geidžiamiausios, gražiausios, žada joms užtikrintą ateitį. Kelios taip suviliotos moterys tų gražių žodžių sakytojų buvo išprievartautos čia pat, Lietuvoje. Po to jos kreipėsi į policiją, šioji pradėjo ikiteisminį procesą ir aukas nukreipė į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą.

Supyko dėl mažo prostitutės atlygio

Visgi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro specialistams tenka gelbėti ir moteris, kurios sąmoningai apsisprendžia dirbti prostitutėmis. Viena G. Devainienės pagalbą gavusi moteris, sąvadautojų prikalbinta, pati sutiko išvažiuoti į užsienį susikurti sau materialinį pagrindą. Jai už prostituciją buvo žadami didžiuliai pinigai. Bet pažadai liko pažadais, moteris buvo išnaudojama, tačiau pinigų jai mokėta visai nedaug. Užrakinta ji negyveno, tad, sąvadautojui netesėjus pažado, grįžo į namus ir dargi apie ją užverbavusį, jos pažįstamą vyriškį pranešė policijai.

Bendraudama su psichologe, ši moteris ypač piktinosi pažįstamojo, suviliojusio didžiuliu uždarbiu, nesąžiningumu.
„Pačios naiviausios, patikliausios būna psichikos sutrikimų turinčios merginos. Labai gaila, tačiau sąvadautojai ar prievartautojai naudojasi ir jomis, moralės normos jiems negalioja“, – pabrėžė psichologė.

Šios merginos dar lengviau patiki žodžiais, kad yra nepakartojamo grožio, negeba kritiškai vertinti tai sakančiojo ir tampa išnaudojimo aukomis. G. Devainienė teigė, kad tokios moterys, iki užauga, viena vertus, galimai patiria didesnę nei sveiki vaikai, šeimų, mokyklos globą, tad įtiki, kad globojamos bus visą gyvenimą, antra vertus – lieka atstumtos, todėl dar vienišesnės ir pažeidžiamesnės. Išgirdusios pasiūlymus „būti mano vienintele“, labai lengvai pasiduoda, prisiriša ir atsiduoda.
„Susiduriu su prievartą patyrusių merginų ir moterų siauru interesų ratu. Paprastai jos gyvena nuostata, kad pakanka būti gražiai, mokytis, ko nors siekti gyvenime – nebūtina“, – kas būdinga jos klientėms, sakė psichologė.

Reikia čia ir dabar

Ir tai – ne vien merginos, bet ir moterys, jau turėjusios šeimas, išsiskyrusios. Dažna gyvena iš pašalpų, svarsto, kad dirbti – vyro pareiga, o moters – būti išlaikomai. Be to, taip gyvendamos, jos psichologei yra prasitarusios, kad gyvenime nelabai turėjo ką veikti, tad ieškojo pažinčių, ieškojo vyrų, kurie jų geistų.

Pasidomėjus šeimomis, kuriose išaugo buvę parduoti ar kitokią prievartą patyrę žmonės, paprastai paaiškėja, kad jos nedarnios, tėvams trūko atsakomybės rūpintis vaikais, sudominti juos mokslu, menais, sportu. Be to, į sąvadautojų ar kitos rūšies prekeivių žmonėmis pinkles patenka ir itin griežtai auklėti jauni žmonės. Jie užaugę savotiškai maištauja prieš tėvų taisykles: stengiasi rodyti savarankiškumą, tačiau jiems trūksta stuburo, tvirtumo, patyrimo, kokie gali būti nenuspėjami įvykių rezultatai, kai elgiesi daugiau vedamas emocijų nei proto.

Psichologės teigimu, išnaudojamuosius vienija tai, kad jiems visko reikia labai greit, jie neturi nei laiko, nei kantrybės puoselėti santykius, į juos sueinama labai greitai, nemąstant ir negalvojant.

Į pagalbą žvelgia įtariai

Dažnas išnaudotas žmogus, pasak Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro psichologės, iš pradžių jaučiasi pas specialistus atvarytas institucijų arba teisminių procesų, ne visada nori priimti pagalbą.

„Be to, pastebiu, kad lengvai patikėję juos išnaudoti pasirengusiais žmonėmis, mūsų klientai gana sunkiai patiki policija“, – patirtimi pasidalijo G. Devainienė.

Ji svarsto, jog taip yra dėl to, kad policija verčia žvelgti faktams į akis, neteikia pažadų, skirtingai nei suvedžiotojai, nesako gražių žodžių. Tačiau ji pataria kuo aktyviau bendrauti ir bendradarbiauti su policija savo pačių labui. Taip pat – kuo mažiau tikėti pramanais ir pažadais, kurie ne tik nesipildo, bet ir stumia į pražūtį.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų