Asmeninio albumo nuotr.

Tarp mados ir statybų

Tarp mados ir statybų

Ką bendro turi statybos ir mada? O mada ir technologijos? Panevėžietė Emilija Putauskaitė, regis, žino atsakymus. Ji – mados technologijų ir verslo absolventė, laisvalaikiu konstruojanti drabužius ir užsiimanti siuvimo technika, o darbo dienomis – solidi statybų sektoriaus projektų pirkimų vadovė.

Mados industrija šiandien yra stipriai paliesta moderniausių technologijų, kurios sprendžia esmines problemas. Viena tokių – tvarumas. Madoje, ypač greitojoje, matome daugybę netvarių sprendimų: vieną sezoną ar vieną skalbimą išgyvenantys drabužiai arba sunkiai beužsidaranti spinta, prigrūsta jau seniai nebenešiojamų ar tik vieną kartą dėvėtų rūbų.

Panevėžietei Emilijai Putauskaitei išties artimos tvarios mados idėjos. Ją džiugina, jog nemažai žinomų prekių ženklų jau šiandien kuria kolekcijas, kurios gaminamos iš perdirbtų medžiagų, tokių kaip plastikas, medvilnė. Solidžios kompanijos turi sudariusios planus iki 2025-ųjų metų tapti visiškai tvariais prekių ženklais ir siūti drabužius vien iš perdirbtų medžiagų.

„Manau, kad ir patys vartotojai turėtų atsakingiau rinktis, ką perka. Ir nebūtinai brangiau lygu kokybiškiau. Yra begalės brangių daiktų, kurie kokybės prasme nėra verti savo kainos“, – sako mados technologijos žinovė.
E. Putauskaitė pataria kantriai ieškoti ir rinktis kokybiškus daiktus, o pabodusių neskubėti išmesti – galbūt padovanoti tam, kas neturi galimybės jų įsigyti.

Drabužiuose – aukštosios technologijos

Inovacijos mados pasaulyje vis labiau artėja link vartotojo. Gaminiuose jau dabar integruojamos išmaniosios technologijos. Elektronikos, medicinos, maisto, ekologijos sektorių moksliniai išradimai sujungiami aprangos mados bei tekstilės gaminiuose. Pasak Emilijos, technologijomis šiandien išties galima sukurti vadinamuosius išmaniuosius drabužius. Pavyzdžiui, tokius, kurie patys šyla. Anot E. Putauskaitės, tai labai panaši sritis kaip ir specializuotų drabužių, tokių kaip ugniagesių aprangos.

Emilija Putauskaitė laisvalaikiu konstruoja drabužius ir užsiima siuvimo technika, o darbo dienomis – pluša statybų kompanijos projektų pirkimų vadove

Emilija pasakoja, jog visas drabužių konstravimo darbas atliekamas kompiuteriais, specializuotomis programomis. Drabužis konstruojamas pagal išsiimtus lekalus – specialias braižymo plokšteles. Tada lieka sužymėti susiuvimo vietas bei patį siuvimo principą ir ekrane jau galima išvysti 3D drabužį.

„Šiuo metu technologijos dar labiau pažengusios. Galima drabužį ir jo tekstūrą atkurti ir matyti 3D judantį variantą kompiuteryje. Manau, ateityje toks ir bus apsipirkimas internetu, kai galėsime matyti judantį daiktą, jo tekstūrą“, – prognozuoja pašnekovė.

Visgi kol kas didieji prekių ženklai neskuba šio dalyko įsidiegti, veikiausiai dėl to, kad atrodo brangu ir gerokai išaugintų drabužio kainą.

Pradžią davė žurnalas

Mada E. Putauskaitės gyvenime atsirado dar ankstyvoje paauglystėje, tuo metu, kai Lietuvoje pradėtas leisti „L‘Officiel“ žurnalas. Nuo pat pirmojo jo numerio Emilija tapo ištikima gerbėja. Prie suvokimo, kas gi yra toji mada, prisidėjo ir Dailės mokykla.

„Visada žinojau, kad suksiu į menų sritį. Tik ilgai mąsčiau, kas konkrečiai tai bus. Tvirtą sprendimą priėmiau tada, kai reikėjo rinktis laikyti brandos egzaminus“, – prisimena Emilija.

Panevėžietė įstojo į Vilniaus kolegijos menų ir kūrybinių technologijų fakultetą.

Anot E. Putauskaitės, mados verslas neatpažįstamai keičiasi, todėl keičiasi ir reikalavimai joje dirbantiems specialistams. Mados technologijos, kurias panevėžietė studijavo, apima ganėtinai plačią sritį – drabužių konstravimą ir siuvimo technologijas.

„Paprastai kalbant, kiekvienas drabužis turi konstrukciją. Jis yra braižomas kompiuterių programomis – rankomis niekas nebedirba. Siuvimo technologijos yra sprendimo būdai, kaip susiūti tam tikras drabužio detales. Būdų yra ne vienas ir ne du, tai atspindi kokybė ir drabužio kaina“, – pasakoja Emilija.

Studijos merginai davė aiškų suvokimą apie drabužio gamybą, nors pradėjusi mokytis ji nė neįsivaizdavo, kaip tai daroma.

„Džiaugiuosi, kad pasirinkau studijuoti tai, kas man įdomu, o ne kas galbūt tuomet atrodė perspektyvu“, – sako E. Putauskaitė.

Tėvai jau nuo pirmos klasės skatino dukros užklasines veiklas. Iš pradžių E. Putauskaitė buvo auginama kaip būsima pianistė.

Laiku ir vietoje

Pirmoji įmonė, kuri patikėjo E. Putauskaite, buvo „Aprangos grupė“. Darbą gabi panevėžietė pradėjo nuo praktikantės pozicijos, bet gana sparčiai ėmė kopti karjeros laiptais. Tuo metu Emilijos kurso draugė dirbo toje pačioje įmonėje pirkimų skyriuje. Jai nusprendus išeiti, E. Putauskaitė, pajutusi, jog tai puiki proga parodyti, ką sugeba, drąsiai pasisiūlė į laisvą vietą.

„Pamenu, tą dieną jaučiausi tikrai kaip devintame danguje. Mėgstu sakyti, kad tiesiog atsidūriau laiku ir vietoje“, – šypteli Emilija.

E. Putauskaitės manymu, bet kokiame darbe reikia gabumų, bet tai nėra pagrindinis sėkmingos karjeros elementas. Anot jos, pirmiausia reikia nusiteikti daug dirbti ir įrodyti savo vertę.

Kalbų nesureikšmina

Visgi vieną dieną Emilija suprato, kad atėjo laikas išeiti iš savo komforto zonos ir gyvenimą pasukti kita linkme. Ir dabar darbo dienomis ji dirba pirkimų projektų vadove statybų bendrovėje, o laisvalaikiu konstruoja drabužius, pluša fotosesijose.

Jai ne kartą teko girdėti klausimą, ką bendro gali turėti mada su statybomis. Panevėžietė juokiasi, jog išties šios dvi sritys nieko bendro ir neturi.

Stereotipiškai statybų sektorius dažniausiai priskiriamas vyrams, mada – moterų stiprioji pusė. Tačiau E. Putauskaitė abiejose srityse jaučiasi sava. Nors teko girdėti ir įvairiausių replikų, ir komentarų, esą ką išvis mergina gali veikti statybų versle, Emilija nelinkusi sureikšminti tokių kalbų.

„Dirbdama mados srityje sutikau begalę profesionalių vyrų, puikiai išmanančių savo darbą. Ir lygiai taip pat statybų sektoriuje yra daug moterų, kurios čia jaučiasi taip pat puikiai. Svarbiausia suderinti visas širdžiai mielas veiklas“, – įsitikinusi pašnekovė.

Techninė kūryba

O ir drabužių konstravime, pasak E. Putauskaitės, tikėtis pagalbos iš mūzos nereikėtų. Tai techninis darbas, reikalaujantis tikslumo.

„Mūza daugiau tampoma už rankos, kai reikia sukurti genialų eskizą ir tada jį derinti prie konstrukcijos, norint išgauti patrauklų gaminį“, – sako E. Putauskaitė.

Drabužio kūrybinis procesas visuomet prasideda nuo idėjos. Tada bandoma ją sudėti į programą, per kurią piešia. Vėliau seka eskizo tobulinimas, spalvų parinkimas, kruopštus detalių apgalvojimas.

„O tada konstravimas, lekalų darymas ir pirminio gaminio siuvimas. Pagal pirminį gaminį žiūriu trūkumus, ką galbūt reikėtų pataisyti“, – aiškina drabužių konstruotoja.

Stilingas nebūtinai madingas

Dar šią vasarą E. Putauskaitė ketina atidaryti savo elektroninę drabužių parduotuvę. Mergina sako pastebinti tendenciją, kad pirkėjai tampa išrankesni nei kada nors anksčiau – nesvarbu, kokios amžiaus grupės ar kūno sudėjimo žmonėms konstruojami gaminiai, jie turi būti tobuli.

„Kuo didesnė pasiūla, tuo sunkiau nustebinti klientą. Tačiau svarbu surasti savo klientą ir koncentruotis tik į jį. Tada jis tikrai norės grįžti apsipirkti į mano parduotuvę, o ne į konkurentų“, – įsitikinusi pašnekovė.
E. Putauskaitė sako neturinti ypatingos filosofijos apie drabužius. Jai svarbiausias aprangos dalykas – jos patogumas.

„Nenoriu savęs varžyti tendencijomis. Renkuosi tai, kas man tinka, atsižvelgiu į savo tos dienos nuotaiką. Svarbiausia jausti laiką ir vietą, kada reikia pasipuošti, o kada nereikėtų perspausti“, – įsitikinusi drabužių konstruotoja.
E. Putauskaitė pastebi, jog šiandien gatvėse labai daug stilingo jaunimo. Ypač sostinėje. Tačiau, jos manymu, stilingas nėra lygu madingas.

„Ne visi nori vaikytis naujausių madų. Žavu, kai žmonės madingas detales pritaiko prie savo asmeninio stiliaus ir atrodo labai unikaliai. Aš sakyčiau, kad lietuviai yra stilingi, tik dažnas bijo eksperimentuoti ir atrodyti kitaip“, – mano Emilija.

Nuo muzikos iki dailės

Panevėžyje E. Putauskaitė paliko visą savo šeimą, taip pat dalis draugų po studijų grįžo gyventi į gimtąjį miestą, todėl mergina čia labai dažnai svečiuojasi.

„Mėgstu grįžti į Panevėžį savaitgaliais. Atsiminimai visada ryškūs, ypač iš paauglystės. Dažnai su draugėmis prisimename nerūpestingas dienas gimtajame mieste“, – šypteli Emilija.

Ji prisimena visada buvusi labai aktyvi. Tėvai jau nuo pirmos klasės skatino dukros užklasines veiklas. Iš pradžių E. Putauskaitė buvo auginama kaip būsima pianistė. Vėliau pradėjo lankyti Dailės mokyklą ir laisvu laiku daugiausiai piešdavo.

Panevėžys aiškiai prisidėjo prie Emilijos asmenybės ir stiliaus augimo. Jos manymu, kitaip ir negalėtų būti, nes čia praleido esminių aštuoniolika metų.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų