Tarmiškai užrašyti pasakojimai atnešė sėkmę

Tarmiškai užrašyti pasakojimai atnešė sėkmę

Panevėžietė Kamilė Kadžiulytė – Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso laureatė. Jos interviu su seniausia Velžio miestelio gyventoja 93-ejų Julija Mikniene pietų panevėžiškių tarme sužavėjo netgi tuos, kurie literatūra ar kalba per daug nesidomi.

Kamilė Kadžiulytė – Velžio gimnazijos abiturientė – dabar daugiausia laiko skiria mokslui ir ruoštis egzaminams. Tai reikalauja ypač daug darbo, tačiau taip pat ji smagiai leidžia laiką sportuodama, gamtoje ar skaitydama knygas.

Kamilei patinka aktyvus laisvalaikis, ji yra didelė fantastinių filmų gerbėja.

K. Kadžiulytė ne tik puikiai mokosi, tačiau ir yra puikiai įvertinta literatė, jaunųjų šalies filologų konkurse užėmusi trečiąją vietą. Šiam konkursui buvo pateikti net 194 darbai, o kompetentinga komisija tarp geriausiųjų atrinko ir pateiktąjį moksleivės iš Velžio.

Mergina neslepia, jog laimėjimu labai didžiuojasi ir ypač džiaugiasi, jog turėjo galimybę prisidėti prie išties išskirtinio projekto.

O viskas prasidėjo tuomet, kai lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Irena Kairevičienė pasiūlė K. Kadžiulytei pakalbinti bene vyriausią Velžio kaimo gyventoją 93-ejų sulaukusią Juliją Miknienę.

„Turėjome nuosekliai aprašyti močiutės atpasakotus išgyvenimus, jaunystės laikotarpį ne tik čia, Velžyje, bet ir gyvenimą tremtyje. Man tai pasirodė itin įdomi istorija, turinti išliekamąją vertę“, – pasakoja Kamilė.

Neužteko vien tik aprašyti ilgą ir permainingą, skaudžiais istorijos kirčiais paženklintą močiutės gyvenimą. Jos pasakojimą gimnazistė privalėjo pateikti pietų panevėžiškių patarme. Nors tai reikalavo daug pastangų ir laiko, Kamilės manymu, tikrai buvo verta.

Dar praėjusių metų rudenį K. Kadžiulytė pradėjo draugystę su močiute, išsiskiriančia iš savo bendraamžių energija, puikia atmintimi, noru bendrauti ir dalyvauti bendruomenės gyvenime.
Kamilė sako likusi sužavėta tokios asmenybės. Iš visos šiltų jųdviejų pokalbių surinktos medžiagos gimnazistei įdomiausia pasirodė močiutės jaunystė – pusė jos prabėgo Sibire, įvairiose Buriatijos vietose. Todėl ir darbą K. Kadžiulytė pavadino „Jaunystė yra jaunystė“ – J. Miknienės žodžiais tariant, jaunas žmogus niekur nepražūva, visur jaunystėje gera.

Iš gausybės padarytų vaizdo ir garso įrašų Kamilė atrinko medžiagą ir tarmiškai užrašė interviu su Julija. Tai buvo kruopštus ir ilgas darbas. Kiekvieną kartą klausantis įrašo merginai tekdavo tekstą vėl ir vėl tobulinti, taisyti, skrupulingai tikslinti.

Suprato tarmės svarbą

Anot K. Kadžiulytės, šis projektas ne tik praplėtė filologijos žinias, bet ir įkvėpė ją kurti toliau. Ruošdamasi konkursui, moksleivė supratusi, kokią didelę reikšmę gimtoji tarmė daro žmogaus vidiniam pasauliui.

„Sužinojau, kokius sunkumus teko žmonėms ištverti dėl žiaurių istorinių įvykių, ką teko patirti to meto tremtiniams. Mane ši istorija labai sudomino, buvo malonu dirbti ir kartu plėsti savo akiratį“, – sako jaunoji filologė.

K. Kadžiulytė net nedrįso vertinti, ar jos darbas galėtų atsidurti tarp geriausių, bet neturėjo abejonių, jog J. Miknienės gyvenimo istorija negali palikti abejingų.

„Pateikusi projektą, giliai širdyje tikėjau, jog tokio pobūdžio interviu gali sudominti kiekvieną skaitytoją. Juk tai mūsų istorija, kurią galime išgirsti tik iš senų, daug patyrusių žmonių lūpų“, – mano Kamilė.

Slėpėsi po kūryba

K. Kadžiulytę visada domino literatūra, kūryba. Ji žavisi tiek XIX–XX a., tiek šių dienų poetais, kūrėjais.
„Labai mėgau lietuvių kalbos pamokas, ten atrasdavau save. Jausdavau, jog man tai sekasi ir patinka. Polinkį kūrybai ir literatūrai pajutau dalyvaudama jaunųjų skaitovų konkursuose. Publikai deklamuodavau eilėraščius ir jausdavau, jog čia yra mano vieta“, – pasakoja literatė.

Pasak Kamilės, vaikystėje ji buvusi labai jautri, daugelį dalykų priimdavo skaudžiai ir labai asmeniškai. Todėl kūryba tapo tarsi savotiškas būdas paslėpti emocijoms.

„Daugiausia laiko rašydama praleidau ankstyvoje paauglystėje, kai keitėsi mano išorė bei vidinis pasaulis, kito mąstysena. Turbūt didžiausią vaidmenį mano gyvenime kūryba įgavo būtent tuo laikotarpiu“, – svarsto jaunoji kūrėja.

K. Kadžiulytė pamena buvusi labai aktyvus vaikas, jos visur būdavo pilna, daug fantazuodavo, kurdavo įvairiausius gyvenimo scenarijus. Turėjo daug užsiėmimų, lankydavo popamokines veiklas, būrelius, pramoginius šokius. Vaikystėje augo su broliu, todėl tikrai nebūdavo liūdna. Kartu visuomet atrasdavo veiklos ir su kiemo draugais.

„Mėgdavau viską daryti pati, sunkiai priimdavau kitų žmonių pagalbą. Mokykloje patikdavo vadovauti, garsiai reikšti savo nuomonę. Laikui bėgant šiek tiek pasikeičiau, tapau ramesnė, nutylinti, kas ne visuomet atrodo priimtina“, – svarsto Kamilė.

Meilė Panevėžiui

K. Kadžiulytė neabejoja, jog jos kūrybiškumui įtakos turėjo ir aplinka, kurioje augo – vaikystės ir paauglystės miestas Panevėžys ir tuo laiku supę žmonės. Panevėžys jai buvo ir iki šiol yra labai artimas.
„Niekuomet nenorėjau gyventi kitur. Šis miestas turi patrauklių, meninės sielos žmogui priimtinų vietų, stiprinančių kūrybiškumą“, – pastebi Kamilė.

Ji svarsto, jog turbūt didžiausią įtaką jos kūrybiniam keliui turėjo gimtieji namai, kuriuose gyveno iki paauglystės.

„Užaugau Rožyno mikrorajone. Iš ten esu parsinešusi tik gražiausių vaikystės prisiminimų, todėl man bene mieliausias sukurtas eilėraštis ir yra apie tai“, – šypteli literatė.

Žavisi V. Mačernio kūryba

Dabar daugiausia dėmesio K. Kadžiulytė skiria privalomajai literatūrai mokykloje, nes ruošiasi egzaminams. Norėdama gauti kuo geresnį egzamino įvertinimą, stengiasi kuo giliau išnagrinėti kūrinius ir juos perprasti.

„Kai mokykloje pradėjome nagrinėti Vytauto Mačernio kūrybą, ji man tapo labai artima. Žaviuosi šiuo poetu. Jis, būdamas labai jaunas, sugebėjo taip giliai ir rimtai pažvelgti į gyvenimą ir jo prasmę. Mane nustebino jauno žmogaus tokia vidinė branda, pajautimas, kūrybiškumas“, – sako Kamilė.
Mergina svarsto, jog su šiuo kūrėju ji ir pati turinti kažką bendro. Visi poeto eilėraščiai labai artimi jos vidiniam pasauliui.

Iš gausybės padarytų vaizdo ir garso įrašų Kamilė atrinko medžiagą ir tarmiškai užrašė interviu su senole. Kruopštus ir ilgas darbas gimnazistei atnešė aukštą įvertinimą konkurse.

„Vytautas Mačernis skyrė dėmesį asmeniniams išgyvenimams, meilei, gyvenimo dramatiškumui. Mane tai įkvėpė ne tik rašyti, bet ir apmąstyti svarbius egzistencinius klausimus, gyvenimo prasmę. Labiausiai įstrigusi šio poeto frazė, kuri, mano manymu, yra viena gražiausių: ,,Gyvenimas naktis, bet jo skliautai žvaigždėti“, – cituoja K. Kadžiulytė.

Anūkės ir močiutės tandemas

K. Kadžiulytė daug skaito, mėgsta fantastines, romantines, menines knygas. Šiuo klausimu mergina daugiausia diskutuoja su močiute, kuri labai domisi Žemaitės, S. Nėries, G. Petkevičaitės-Bitės kūryba. Abi lengvai randa bendrą kalbą, o kartais net pasiginčija.

Kamilės manymu, ir ji polinkį į literatūrą paveldėjo iš močiutės ir mamos. Mama dažnai sakydavo, kad mokykloje ją vadindavo kietu riešutėliu, o lietuvių kalba irgi puikiai sekėsi.

„Mama nuo pat mažens buvo labai raštinga. O močiutė, tėčio mama, taip pat glaudžiai susijusi su literatūra. Ji žavisi XIX–XX a. rašytojais, poetais, netgi užsirašo eilėraščius ant lapelių ir bando atmintinai išmokti“, – pasakoja Kamilė.

O savo kūryba K. Kadžiulytė dalijasi su labai maža auditorija. Didžiausią jos kūrinių dalį pamato tik artima draugė.

Jaunoji literatė neabejoja šiandien jau atradusi savo vietą. Baigusi mokyklą ji ketina kibti į skandinavų kalbų studijas.

„Man tai atrodo įdomi ir perspektyvi sritis, tačiau daug ką nulems egzaminų rezultatai. Svarbu apmąstyti ateities planus, nesirinkti vienintelio varianto bei ramiai ruoštis artėjantiems išbandymams“, – nusiteikusi Kamilė.

Amžina vertybių kaita

K. Kadžiulytė svarsto, jog su ja lengva bendrauti ir rasti bendrą kalbą.
„Visuomet stengiuosi, kad šalia manęs žmonės jaustųsi patogiai. Pati nemėgstu labai atvirauti apie asmeninius dalykus, gana daug laiko praleidžiu viena“, – neslepia mergina.
Tam, kad gerai jaustųsi, Kamilė tikina tiesiog privalanti pabūti be pašalinių žmonių, susidėlioti mintis ir pajusti harmoniją.
„Esu didelė svajotoja. Man patinka viską planuoti iš anksto, nors tai gali įvykti ir po labai ilgo laiko“, – sako K. Kadžiulytė.
Kamilė svarsto, jog šiandieniniame skubos pasaulyje dažnai pamirštame paprasčiausius, tačiau ne mažiau svarbius dalykus.
„Visuomenė sumaterialėjusi, nyksta tikrosios vertybės, todėl kiekvienam jaunam žmogui palinkėčiau nepamesti savęs. Manau, kad tai nėra tik šių laikų problema. Vertybių pasikeitimą galime įžvelgti ir prieš daugelį metų parašytoje literatūroje“, – teigia jaunoji filologė.

Kamilę džiugina, jog ir šiais laikais daug jaunimo domisi knygomis, literatūra, skaito ar netgi patys rašo. Tą, anot jos, įrodė ir Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkursas.

„Vyravo didelė konkurencija, juk buvo pateikti 194 darbai. Tai gana didelis skaičius, rodantis, kad jaunoji karta domisi kalba, kultūra ir gerbia žodį“, – pastebi K. Kadžiulytė.

 

 

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų