-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vaikai už savo tėvų poelgius neatsako. Tūkstančiams karo išvakarėse gimusių lietuvių teko skaudžiai patirti, kaip toli nuo teisybės buvo šie žodžiai sovietinių represijų metais. Dar tik pradedantys suvokti supantį pasaulį, jie kartu su suaugusiaisiais keliavo į tremtį gyvuliniuose vagonuose, o paskui dešimtmečius nešiojo „liaudies priešo“ žymę.Karsakiškio seniūnijos Kakuncų kaime visai prie miško vaikystėje gyvenęs Algimantas Vičinas buvo vos dvejų su puse, kai 1944-ųjų Kūčių išvakarėse ginkluoti NKVD kariškiai apsupo sodybą. Reikalaudami pasakyti, kur slepia ginklą, kas prisidėjo Antrojo pasaulinio karo pradžioje suimant šių apylinkių sovietų aktyvistus, šeimos akyse negailestingai sudaužė tėvą.
Po patirto šoko vaikas kuriam laikui liovėsi kalbėti.
Apie tai, kas vyko tais neramiais laikais, tiesą sužinojo tik gerokai vėliau.
Dabar jau daugelį metų Panevėžyje gyvenantis A. Vičinas pasakoja, kad kai 1941 metais nuo artėjančio fronto besitraukiantys sovietai žiauriai nukankino panevėžiečius gydytojus ir medicinos seserį, ši žinia greitai pasklido po apylinkes.
Karsakiškio krašte eigulys Maldutis tada organizavo vyrų pasipriešinimo būrį – nuo raudonojo maro apsisaugoti. Tada ir buvo suimti tie devyni sovietų aktyvistai, apie kuriuos Algimanto tėvą tardė enkavėdistai. Tuos aktyvistus nuvežė į Subačiaus daboklę ir, kiek palaikę, paleido. Tačiau A. Vičino tėvo teisme visi liudijo buvę labai skriausti.
Prie sukurptų kaltinimų saugumas pridėjo ir faktą, kad prie nacių kaimo vyrai saugojo geležinkelį, tiltus, kelius nuo raudonųjų partizanų. Tą darė vokiečių nurodymu – nepaklusę būtų buvę išvežti priverstinių darbų į Vokietiją. Tačiau kaltintojams tas nerūpėjo.
Sovietų stumiamiems naciams pradėjus trauktis, nuo artėjančio fronto bėgo ir dalis vietos gyventojų, kai kurie vyrai išėjo į miškus. Vičinų šeima su dviem mažais vaikais buvo tarp tų, kurie apsisprendė likti. Tad 1944-ųjų gruodį į NKVD rankas pateko ir Panevėžio kalėjime atsidūrė septyni Karsakiškio apylinkių vyrai.
Netrukus Algimanto šeimos laukė dar vienas smūgis. 1945 metų sausio viduryje Apolonijai Vičinienei su sūneliais grįžus iš Panevėžio, kur vežė kalinčiam tėvui maisto, sodyboje rado karaliaujančius stribus. Tie į vežimus krovė visą užgyventą turtą – baldus, drabužius, gyvulius, pašarus, maisto produktus, ūkio padargus.
Turėję daugiau nei 30 hektarų žemės, Vičinai laikyti pasiturinčiais. Juos dar 1941-ųjų birželį norėta ištremti, tačiau spėjo pasislėpti.
„Dar jokio teismo tėvui nebuvo, o stribai jau konfiskavo ūkį. Dvi dienas vežė turtą – mums nieko nepaliko“, – pasakoja A. Vičinas.
Kadangi sodyba stovėjo pamiškėje, stribai darbavosi tik iki sutemstant – baiminosi lietuvių partizanų.
Kai po konfiskacijos davė Algimanto motinai pasirašyti paimto turto sąrašą, iškart į akis krito, kad vertingesni daiktai nebuvo įrašyti, sumažintas kito paimto turto kiekis. Visa tai, neabejoja A. Vičinas, stribai išsidalino.
Fotografuodamasi prie gimtosios sodybos Kakuncų kaime 1943-iųjų rugsėjį, Vičinų šeima nenumanė, kas laukia po metų. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi mama Apolonija Vičinienė su sūnumi Vidučiu, močiutė Barbora Vičinienė, stovi tėvas Jonas Vičinas su Algimantu ant rankų. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Algimanto artimieji tik 1945 metų rugsėjį sužinojo, kad jo tėvas nuteistas 10 metų kalėti ir 5 metams tremties – už „tėvynės išdavimą“.
Po kiek laiko šeima gavo pranešimą, kad turi išsikraustyti iš savo nuniokotų namų. Šiuose apgyvendinti kareiviai iš Karsakiškio apylinkėse dislokuoto priešlėktuvinio dalinio.
Be stogo virš galvos likusiuosius priėmė netoliese gyvenusi A. Vičino mamos sesuo. Ten glaudėsi iki pasitaikė proga vėl grįžti namo. Kariškiams prireikė žmogaus, galinčio pagelbėti – pakūrenti krosnį, sutvarkyti namus ir panašiai. Tad pasiūlė buvusiai sodybos šeimininkei su vaikais vieną namo galą.
„Nors ir žinojo, kad tėvas nuteistas, kareiviai buvo draugiški ir mūsų neskriaudė“, – mena A. Vičinas.
Taip tęsėsi iki 1947-ųjų, kol dalinys buvo perkeltas.
Gyvenimas pamiškėje nebuvo lengvas. Dienomis užgriūdavo stribai, o naktimis vaikus gąsdindavo krebždenimas į langus. Mama ramindavo – sakydavo, kad buvo atėjęs kas nors iš artimųjų aplankyti.
„Ir tik Sibire papasakojo, kad naktimis maisto, tvarsčių, vaistų ateidavo tėvą gerai pažinoję partizanai“, – sako A. Vičinas.
„Kai suėmė tėvą man buvo pustrečių metų, kai išvežė į Sibirą – šešeri. Gegužės 21-ąją buvo gimtadienis, o 22-ąją jau sėdėjau gyvuliniame vagone.“
A. Vičinas
„Kai suėmė tėvą man buvo pustrečių metų, kai išvežė į Sibirą – šešeri, – skaičiuoja Algimantas. – Gegužės 21-ąją buvo gimtadienis, o 22-ąją jau sėdėjau gyvuliniame vagone.“
Jo brolis Vidutis buvo maždaug pusantrų metų jaunesnis.
Kad yra tremiami, Vičinai išgirdo ankstų 1948-ųjų pavasario rytą į duris pasibeldus nekviestiems svečiams.
Iš to paties kaimo tada paimtos dar dvi šeimos.
Atbėgusi Algimanto teta dar bandė maldauti, kad paliktų vaikus, tačiau niekas neklausė: tremiamųjų sąrašuose buvo įrašyta visa šeima, ir viskas.
Į traukinį juos susodino prie Panevėžio cukraus fabriko. Ešelonas ten stovėjo dar vieną dieną ir pajudėjo gegužės 23-iąją. Toji pirma naktis vagone, pasak A. Vičino, buvusi pati baisiausia – dėl nežinomybės.
Ešeloną sudarė 44 vagonai, iš jų keturi priklausė konvojui. Į kitus sugrūdo tremiamuosius: daugiausia moteris, senolius, vaikus.
A. Vičinas jau nepriklausomos Lietuvos laikais archyve surado tame ešelone atsidūrusių žmonių sąrašus. Tada ir supratęs, kiek nedaug galimybių jie turėjo išgyventi. Kelionėn į tolimąjį Sibirą gyvuliniuose vagonuose buvo pasmerkti 7 kūdikiai, 17 vos metukų sulaukusių mažylių. Dvimečių buvo 19, trejų metukų – 20 vaikų.
„O Sibire laukta žmonių, galinčių dirbti miško pramonėje, stiprių vyrų, – primena A. Vičinas. – Kai privežė tiek moterų ir vaikų, vietos valdžia juos vadino balastu.“
Perkraustymas iš Ilkos gyvenvietės į Kunduliuną, esantį Buriatijoje-Mongolijoje. Iš kairės Apolonija Vičinienė, Vidutis Vičinas, Algimantas Vičinas. 1953-ieji. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Tremtinius gabenęs traukinys sustojo Buriatijos-Mongolijos respublikoje.
Lietuvių šeimas įkeldino į japonų belaisvių paliktas žemines ir barakus, knibždėte knibždėjusius parazitų – blakių, blusų, utėlių.
Praėjus vos kelioms dienoms po atvykimo Algimanto mama jau turėjo dirbti. Ją paskyrė šakų genėtoja ir jų degintoja miško pjovėjų brigadoje.
Tokias brigadas, A. Vičino pasakojimu, sudarydavo trys žmonės. Du vyrai rankiniais pjūklais pjaudavo rąstus, paskui juos arkliais traukdavo nuo kalnų. O sniego žiemą būdavo kone iki juosmens.
Darbą palengvinančios priemonės – tiek benzininiai pjūklai, tiek traktoriai – atsirado jau gerokai vėliau.
„Mama anksti ryte išeidavo į darbą, grįždavo tik vakare. Visą dieną mes, vaikai, būdavome vieni“, – prisimena Algimantas.
Tremtyje Vičinams teko praleisti trylika su puse metų. Per tą laiką šeima blaškyta po keturias gyvenvietes. Tėvas prie jų pagaliau prisijungė tik 1955 metais, atvykęs atlikti dar tremties bausmės. Tik tuomet, sako A. Vičinas, artimieji sužinojo, kokį pragarą jam teko pereiti Vorkutos lageriuose.
Mokykloje. A. Vičinas antroje eilėje viršuje iš kairės trečias, brolis – septintas. 1955 metais Staraja Brian. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Mokyklą A. Vičinas baigė 1960-aisiais Sibire. Pradėjo dirbti. Bet jau kitų metų rudenį šeima grįžo į Lietuvą: jis su broliu legaliai, mama – nelegaliai. Tėtis dar kuriam laikui liko Sibire.
Pastogę visiems vėl suteikė teta. Gimtuose Algimanto namuose tuo metu gyveno dvi šeimos.
„Su broliu dviračiais pravažiuodavome vingiuotu keliuku, vedančiu pro mūsų buvusią sodybą, bet į kiemą nebuvome užsukę, – dalijasi prisiminimais jis. – Tik stengdavomės prisiminti, kur žaisdavome, kur eidavome grybauti.“
Kartą mama surizikavo ir sutiko su vaikais nueiti į buvusius namus. A. Vičinas pasakoja, kad vos įžengęs vidun supratęs, jog iš senų laikų nebeliko nieko.
„Nepajutau to jaudulio, kurį tikėjausi pajusti po keturiolikos metų pasiryžęs grįžti į vaikystės dienas, – prisipažįsta. – Viduje viskas buvo svetima, viešpatavo svetima dvasia.“
1962 metų vasarą į Lietuvą nelegaliai sugrįžo ir šeimos galva. Pasak Algimanto, tėvai ne kartą siuntė ir Lietuvos, ir Sovietų Sąjungos valdžiai prašymus leisti apsigyventi savo šalyje, tačiau gaudavo neigiamus atsakymus. Kol tų metų rudenį jį pašaukė armijon.
Tik išsirūpinus pažymą apie tarnavimą kariuomenėje ir nusiuntus valdžios atstovams, A. Vičino tėvams pavyko gauti leidimą.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Sovietų Sąjungoje tvirtinta, kad vaikai neatsako už tėvų poelgius, tačiau realybė buvo kita.
Tarnybą A. Vičinas 1962 metų rudenį pradėjo Bobruisko tvirtovėje. Pulkas, kuriame tarnavo, užtikrino 4-osios tankų armijos štabo vadovybės ryšius su divizijomis ir pulkais, taip pat su karinės apygardos vadovybe.
Kitų metų vasarą pulko vadovybė iš naujokų atrinko keletą kandidatų mokytis Uralsko mokykloje Kazachstane – semtis žinių apie ryšius slaptinančią aparatūrą. Tarp jų buvo ir A. Vičinas. Iš Lietuvos tokių kursantų tebuvo du, dar keletas – iš Latvijos ir Estijos.
Visi buvo perspėti, kad turės gauti leidimus iš Maskvos dirbti su ta aparatūra.
Algimantas biografijoje nenurodė, kad jo tėvas teistas, šeima – buvusi tremtyje, kad turi giminaičių užsienyje. Sako tai buvus savotišku maištu – tegul susipranta, kad jis tarnauja ne savo noru.
„KGB darbuotojams prireikė trijų mėnesių išsiaiškinti, kad penki kursantai iš 800 galbūt nėra lojalūs sovietų valdžiai“, – su ironiška šypsena prisimena A. Vičinas. Bet neslepia: ramu nebuvo. Kitiems kandidatams gaunant leidimus dirbti su slapta aparatūra, pats laukė, kada bus išvarytas iš mokyklos.
„Laukiau dienos, kai prieš visus mokyklos kursantus bus pasakyta, kad mano tėvai buvo liaudies priešai ir aš turiu nešdintis iš čia, – pasakoja. – Kažką panašaus patyriau vaikystėje Sibiro tremtyje. Ilkos gyvenvietėje su broliu nuėjome į pirmą klasę. Labai norėjau išmokti skaityti ir rašyti, pažinti knygų pasaulį. Jau pirmą dieną mokytoja uždavė mums sunkiausią klausimą: kur ir kuo dirba mūsų tėtis. Mes, nuleidę galvas, tyliai, kad kuo mažiau vaikų girdėtų, pasakėme, kad mūsų tėtis yra Vorkutos lageryje. O mokytoja garsiai, kad visi vaikai girdėtų, pasakė: „Jūsų tėvas pasodintas į lagerį kaip liaudies priešas.“
Uralske, aišku, jau buvo kita mokykla ir kitas laikmetis. Tačiau Algimantas jautė, kad niekas nepasikeitė, ir nepavyks atsikratyti to baisiojo 58-ojo straipsnio, sovietų taikyto visiems politiniams kaliniams, kaip jo tėvas, šmėklos.
Nors tada buvo jau praėję dešimt metų, kai mirė Stalinas, bet, anot buvusio tremtinio, „prakeiktas stalinizmas buvo gyvas“.
Kad tūkstančius lietuvių gyvenimą permalusi sovietinio režimo mašina niekada nepasikeis, Algimantas Vičinas sako jutęs iki pat paskutinio jos atodūsio 1990–1991 metais. P. ŽIDONIO nuotr.
A. Vičino nuojauta pasitvirtino – netrukus lietuvis gavo įsakymą grįžti į dalinį. Niekas to šiurkščiai į akis nepasakė, tačiau, anot jo, leido suprasti, kad su parvykusiaisiais iš tremties ir lagerių visada bus elgiamasi kaip su antrarūšiais.
Po tokio sugrąžinimo jaunuoliui dar ilgai teko aiškintis, kuo užsiėmė tėvai prieš karą, jam prasidėjus ir pasibaigus, papasakoti apie tėvo teistumą. Faktas, kad Algimantui nebuvo nė trejų, kai tėvas pateko į lagerį, biurokratams nieko nereiškė.
Kad sovietinio režimo mašina niekada nepasikeis, A. Vičinui teko įsitikinti dar sykį – 1990-aisiais. Jau visai kitokiais, bet taip pat istoriškai lemtingais. Tais metais šaukimą tarnauti kariuomenėje gavo jo sūnus.
Nors Lietuva buvo atkūrusi nepriklausomybę, lietuviai vis dar šaukti į sovietų kariuomenę. Vienintelis būdas to išvengti buvo slapstymasis.
Tokių jaunuolių buvo daug, tarp jų atsidūrė ir A. Vičino sūnus. Pro buto duris veržiantis milicijai, jis suspėjo pasprukti per trečio aukšto balkoną.
Iki menkiausios smulkmenos tą dieną prisimenančiam A. Vičinui nebeliko abejonių, jog, kaip ir anksčiau, sovietų valdžios atstovai ir po kelių dešimtmečių prieš Lietuvos žmones naudojo ne tik kariuomenę, bet ir melą, propagandą, provokacijas.
Todėl kai su žmona sulaukė Panevėžio miesto karinio komisaro priekaištų, kad padeda sūnui vengti pareigos tarnauti tėvynei, atsakė į juos viešai to meto respublikinėje spaudoje – papasakojo apie savo, politinio kalinio sūnaus ir buvusio tremtinio, gyvenimą.
„Tarybinės armijos vadams noriu pasakyti, kad negaliu savo vaikų leisti į tokią armiją, kuri kelia ginklą prieš savus beginklius žmones. Nereikia mūsų kiršinti ir gąsdinti, mes visi norime savo namuose gražiai gyventi. Palikite ramybėje mūsų vaikus. Jų tėvynė – Lietuva, o ne Šiaurės sniegynai, kur už spygliuotų vielų mūsų tėvus baudė. Ne Sibiro platybės, kur tremtyje praėjo mūsų vaikystė“, – rėžė A. Vičinas.
Praėjus bemaž savaitei po to, Lietuvą sukrėtė Sausio 13-osios įvykiai.
