-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pandemija, karantinas, ekstremali situacija iki tol buvo juos išlaisvinusi nuo prievolės atlikti visuomenei naudingą veiklą.
Tačiau iš pašalpų gyvenantiems panevėžiečiams suteikta teisė ir toliau nedirbti. Miesto Savivaldybė artimiausiu metu nėra numačiusi iš jų reikalauti visuomenei reikalingos veiklos.
Panevėžio savivaldybės Socialinių reikalų skyriaus Socialinių išmokų poskyrio vedėja Zita Ragėnienė pabrėžė, kad atidirbti už socialines pašalpas mieste niekas niekada ir nereikalaudavo. Dar prieš pandemiją tokiems žmonėms Panevėžyje tiesiog būdavo privalu atlikti visuomenei naudingą veiklą. Paskelbus pirmąjį karantiną, vėliau jį atšaukus, bet palikus galioti ekstremalią situaciją, privalomoji visuomenei naudinga veikla buvo sustabdyta. Gegužę atlaisvinus karantino reikalavimus, o dabar jį atšaukus, Panevėžio savivaldybė nutarė, kad dėl saugumo nebereikalaus iš gaunančiųjų pašalpas triūsti visuomenės labui.
„Pabrėžiu, kad tai ne darbas, o veikla“, – akcentavo Z. Ragėnienė.
Panevėžio rajone pašalpų gavėjams vis dėlto teko pajusti darbo skonį. Rajono Socialinės paramos skyriaus specialistės Zitos Dudėnienės teigimu, nuo pernai lapkričio dėl paskelbto karantino pusmetį nedirbę gaunantieji socialines pašalpas nuo gegužės, vos paskelbus karantino atlaisvinimą, kibo į darbus. To iš jų reikalauja rajono Savivaldybės patvirtinta pašalpų skyrimo tvarka.
Specialistės teigimu, vien birželį prašymus gauti socialinę pašalpą pateikė 172 gyventojai, iš jų 133 pasiųsti dirbti visuomenei naudingų darbų. Pasak Z. Dudėnienės, gaunamos pašalpos nėra vienodos. Didžiausia suma gali būti skirta vienam gyvenančiam žmogui, išmokos dydis – 179 eurai. Jei neįsidarbina ar nepradeda gauti kitų pajamų, tokio dydžio pašalpą remtinasis gauna pusmetį, vėliau ji mažinama.
Jei pašalpa mokama šeimai, kiekvienam jos nariui skiriama suma būna kiek mažesnė nei 179 eurai. Tokia taip pat palaipsniui mažinama iki tol, kol jos dydis vienam asmeniui tampa 128 eurai. Tai mažiausia suma, iš kurios, valstybės požiūriu, gali išgyventi remiamas žmogus. Už tokius pinigus socialiai remtinieji rajone turi per mėnesį atidirbti 40 valandų visuomenei naudingo darbo. Paprastai darbo valandos išdalijamos taip, kad būtų dirbama 2 savaites po 4 valandas per dieną. Jei skiriama mažesnė suma, mažėja ir atidirbamų valandų skaičius.
Z. Dudėnienė atkreipė dėmesį, kad mažiausiai atidirbti reikia tris dienas. Nuo prievolės atlikti visuomenei naudingą veiklą atleidžiamos pašalpas gaunančios nėščiosios, neįgalieji, tie, kurie atneša gydytojo pažymą apie tai, kad, nors ir neturi neįgalumo, dirbti visuomenei naudingų darbų negali.
Kartais bėdų iškyla dėl to, kad atidirbinėtojai nelabai moka naudotis žolės pjovimo ar kitokia technika. „SEKUNDĖS“ nuotr.
„Tokie ten ir darbuotojai. Dabar pats šienavimas, o jų retas kuris pajėgia vadinamąjį trimerį užvesti ar žoliapjovę suvaldyti. Dar ir darbo vengia kaip nežinau kas“, – pasiguodė Panevėžio seniūnijos seniūno pavaduotoja Danguolė Jankauskienė.
Anot jos, kone kiekvienam tokiam reikalingas prižiūrėtojas. Pavaduotoja sako esanti be galo dėkinga gyvenviečių seniūnaičiams, bendruomenių pirmininkams, kurie imasi atsakomybės už tokius talkininkus. Seniūnaičiai ir bendruomenių pirmininkai paprastai ir parūpina jiems darbo, motyvuoja, skatina, ragina dirbti.
Šiems darbininkams dažniausiai tenka paprasčiausios, nors nebūtinai lengviausios užduotys. Jie renka šiukšles, nukritusias medžių šakas, ravi gėlynus.
Šiuo metu vien Panevėžio seniūnijoje į visuomenei naudingą veiklą įsitraukę 18 pašalpas gaunančių asmenų.
„Atkreipiau dėmesį ir į tai, kad atėję prašyti pašalpų ir sužinoję, kad už jas privalės atidirbti, kai kurie supyksta, moja ranka ir pareiškia: tada išsivers ir be pinigų“, – pasakojo seniūno pavaduotoja.
„Iš daugelio pasiųstųjų dirbti esu girdėjęs, kad pirmą kartą mato žoliapjovę, netgi kirvį. Tokiems pasiūlau rauti kelmus.“
V. Šležas
Raguvos seniūnijos seniūno pavaduotojas Robertas Grušauskas gaunančiuosius pašalpas įvertino kone aukso vertės pagalbininkais.
„Neturėtume jų, apaugtume žolėmis ir gyventume tarp šiukšlių. Gyventojai reikalauja švaros ir tvarkos, o seniūnija savo jėgomis tikrai nepajėgi taip tvarkytis, nėra tiek darbininkų etatų“, – teigė R. Grušauskas.
Vis dėlto ir jis pritarė, kad atidirbinėtojai nelabai moka naudotis žolės pjovimo ar kitokia technika.
„Užtat mes turim dalgį. Tokį, kokiu prieš kelis dešimtmečius visi išpjaudavom savo kiemo žolę. Duodam tokį įtaisą gaunantiesiems pašalpas – ir jie dirba, atlieka visuomenei naudingą darbą, tvarko aplinką“, – pasakojo pavaduotojas.
Jis neslėpė ir to, kad dauguma apskritai neturi darbo įgūdžių, nenori, negeba, jiems stinga valios dirbti. Tačiau, pasak R. Grušausko, vis tiek jie šį tą padaro.
„Gerai, kad valstybė patvirtino tvarką, pagal kurią šių žmonių galima prašyti padirbėti“, – sako seniūno pavaduotojas.
Paįstrio seniūnijos seniūnas Virginijus Šležas teigia turėjęs ir vadinamųjų vipinių atidirbinėtojų, kuriems buvo sugalvota išskirtinių darbų. „SEKUNDĖS“ nuotr.
Paįstrio seniūnijos seniūnas Virginijus Šležas taip pat pripažino, kad su dirbančiais už pašalpas tenka nemažai paplušėti motyvuojant darbui.
„Ir mūsų seniūnijoje tas pats, kaip ir visur kitur po saule. Iš daugelio pasiųstųjų dirbti esu girdėjęs, kad pirmą kartą mato žoliapjovę, netgi kirvį. Tokiems pasiūlau rauti kelmus. Parovę kelias valandas, dažniausiai pasiprašo žoliapjovės, o tada paaiškėja, kad pjauti ja neblogai sekasi“, – juokėsi seniūnas.
V. Šležas pasidalijo patirtimi, kad jis pašalpų gavėjams skiria ne apskritai darbą, pavyzdžiui, šienauti, bet aiškią užduotį, tarkim, seniūnijos administracijos pastato kieme nupjauti žolę. Seniūnas sako pastebėjęs, kad gavę konkrečią užduotį tokie talkininkai dirba netgi geriau už šiam darbui samdomus žmones. Mat pastarieji dirba nustatytas valandas, o pašalpų gavėjai skuba atlikti užduotį, kad greičiau būtų išleisti namo.
Tą karantininį pusmetį, kai nebūdavo reikalaujama pašalpų gavėjų už jas atidirbti, pasak seniūno, pasimatė, kad labai trūksta darbo rankų, kad nėra kam tvarkyti aplinkos.
„Kaip savo namų, taip ir viešąsias erdves tenka tvarkyti visais metų laikais: dabar šienaujama, ravima, rudenį grėbiami, vežami lapai, žiemą – barstomi šaligatviai ir kasamas sniegas, pavasaris – vėl kuopimosi metas“, – būtinuosius darbus vardijo V. Šležas.
V. Šležas sakė turėjęs ir vadinamųjų vipinių atidirbinėtojų, kuriems buvo sugalvota išskirtinių darbų. Vienu metu, pasak seniūno, darbo neturėjo aukštuosius mokslus baigę seniūnijos gyventojai vyriškis ir mergina. Abu jie gavo pašalpas, o už jas teko atidirbti. Vyriškio būta paties tikriausio diplomuoto aktoriaus, tad jam buvo skirta vaidinti vietos mėgėjų teatre.
„Reikėjo pamatyti, kokius monus jis išdarinėjo scenoje, kiek mus visus džiugino ir kiek plojimų susilaukdavo! Jo vaidyba tikrai buvo visuomenei naudinga veikla“, – sako V. Šležas.
O merginai buvo skirta būti vieno nesutramdomo mokinio „asmens sargybine“. Seniūnas pasidžiaugė, kad pareigas mergina atliko puikiai, netinkamai elgęsis mokinys po jųdviejų bendravimo problemų nebekėlė.
Kiek anksčiau tarp Paįstrio seniūnijos atidirbinėtojams skirtų darbų buvo skinti liepų žiedus, juos džiovinti, pakuoti. Gražiai įpakuoti liepžiedžiai buvo tapę dovanomis, o jomis svečius pradžiugindavo Paįstrio kultūros centras.
Seniūnas pasiguodė girdėjęs, kad Seime skinasi kelią idėja atšaukti tokį atidirbinėjimą už pašalpas – esą tai žemina žmogaus orumą.
„Atšaukti atidirbimą jau sykį norėta, o to ėmėsi kaip tik mūsų seniūnijos gyventojas Zenonas. Jis per teismus bandė įrodyti, kad visuomenei naudinga veikla žemina žmogaus orumą. Teismai baigėsi ne jo naudai, Zenonui nepavyko įrodyti, kad darbas žemina“, – pasakojo seniūnas.
Seniūnijos vadovas svarstė, kad to, kas nepavyko padaryti Zenonui, galbūt pavyks tautos išrinktiems parlamentarams.
„Tuomet nebūtų gerai mums visiems“, – mano V. Šležas.
