Bronė Buivydaitė, 1972 m. A. Dilio nuotr.

Talentas, atsiskleidęs po Panevėžio dangumi: Tyrų Dukters sugrįžimas

Talentas, atsiskleidęs po Panevėžio dangumi: Tyrų Dukters sugrįžimas

Panevėžyje tarpukariu parašytas, bibliografine retenybe tapęs romanas bei nė karto nespausdinti eilėraščiai sugulė į taip pat Panevėžyje jau šiais laikais išleistas Bronės Buivydaitės knygas. Talentingos rašytojos ir poetės gyvenimas nelepino: romanas tarpukariu sukėlė ažiotažą, sovietmečiu teko iškęsti vyro tremtį, o senatvė atėmė regėjimo šviesą.

Bronės Buivydaitės eilėraščių rinktinės „Vėl“ ir „Paukščiai vėtroje“ bei romanas
„Atversti lapai“ – ypatingi leidiniai. R. Radvilos nuotr.

Naujos knygos iš praeities

Ant stalo – trys gana naujos, kukliai atrodančios knygos. Tai Bronės Buivydaitės eilėraščių rinktinės „Vėl“ ir „Paukščiai vėtroje“ bei tos pačios autorės romanas „Atversti lapai“.

Nors knygos išleistos neseniai, jų turinys nukelia skaitytoją į tarpukarį, o autorės B. Buivydaitės žodžiai bei mintys padeda atverti nepažintus horizontus.

Kaip sako šias knygas sudariusi ir išleidusi Panevėžyje esančio Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė, tai – ypatingi leidiniai.

Juk romanas „Atversti lapai“ – Panevėžyje parašytas ir 1934 metais išleistas – pirmasis lietuvių literatūroje mokyklų gyvenimo tema parašytas kūrinys. Jis ir šiandien aktualus bet kokio amžiaus skaitytojui, norinčiam geriau suprasti ne tik save, bet ir esančius šalia.

Mokyklinį gyvenimą B. Buivydaitė gerai pažinojo – dirbo mokytoja Skuode, Veiveriuose, kitur.

Gyvendama Panevėžyje ji dėstė Mokytojų seminarijoje, dirbo Panevėžio žydų mergaičių „Javne“ gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja.

Romanas sutiktas nepalankiai

Pati B. Buivydaitė rašė, kad romano rankraštį ji spaudai turėjo parengusi dar 1930 metais, tačiau išleistas jis keliais metais vėliau.

„Ir panašu, kad knyga didelės sėkmės autorei neatnešė. Gal todėl ir žadėtas tęsinys, atrodo, liko nesukurtas“, – sako L. Lapinskienė.

Juk romane „Atversti lapai“ aprašyti mokytojai ne visai atitiko anuomet idealizuotus šios profesijos atstovų paveikslus. Knygoje mokyklos gyvenimas pavaizduotas toks, koks buvo – be pagražinimų, su klaidomis, meilėmis, „baliais“ ir nesusipratimais. Oficialiam vertinimui tokio mokyklos vaizdo nereikėjo.

Leidėja pasakoja, kad iki šių dienų beveik nebebuvo išlikę 1934 metais išleisto romano egzempliorių. Sumaniusi pateikti pasakojimą dabarties skaitytojams, L. Lapinskienė vieną knygą rado G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos retų spaudinių skyriuje. Bet ir ši buvo ne visa – be paskutinių puslapių.

Visą kūrinį pavyko rasti tik Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Ir dabar G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatės, Metų panevėžietės L. Lapinskienės dėka galime imti knygą į rankas ir keliauti į prieškario Lietuvos mokyklą, susipažinti su jos mokytojais, mokiniais, suprasti, kiek daug skirtingo, o dar daugiau bendro gali rasti per šimtą metų vieni nuo kitų gyvenę jauni žmonės.

Bronė Buivydaitė.
archivesofculture.com nuotr.

Pirmoji lietuvių poetė

B. Buivydaitė daugeliui vyresnio amžiaus skaitytojų žinoma iš jos nepaprastai įtaigios ir įdomios apysakos vaikams „Auksinis batelis“. Knyga buvo išleista 1936 metais ir apdovanota „Sakalo“ leidyklos premija. Pakartotinis tos apysakos leidimas – 1984 metais.

Populiarumą B. Buivydaitė ir pelnė kūryba vaikams. Vaikų literatūroje rašytoja pasireiškė pirmiausia kaip dramaturgė.

Neaplenktas jos ir Panevėžys. Gyvendama čia, B. Buivydaitė įsteigė Vaikų teatro draugijos skyrių, o 1931 metais jos spektaklio „Stebuklingoji radasta“ premjera atidarytas Panevėžio vaikų teatras.

Talentais apdovanota B. Buivydaitė buvo ir dramaturgė, ir prozininkė, ir poetė.

Įdomu, jog ši kūrėja rašė net libretus. Jos plunksnai priklauso ir libretas Mykolo Karkos operetei – muzikinei pasakai „Šviesutė“. Pagal jos eiles sukurta dainų, netgi giesmių.

Kūrybos dvasią mergina pajuto gana anksti – mokydamasi Kaune. Jos eilėraščiai ir beletristika buvo spausdinami Vinco Mykolaičio-Putino redaguojamame žurnale „Ateities spinduliai“.

Dažniausiai poetė pasirašydavo Tyrų Dukters slapyvardžiu.

O 1921 metais tuo slapyvardžiu pasirašius buvo išleistas jos eilėraščių rinkinys „Vasaros šnekos“.

Ir tai, pasirodo, ne šiaip sau knyga, o pati pirmoji poetės moters knyga lietuvių literatūroje.

Jau šiais laikais, 2018-aisiais, centras „Kalba. Knyga. Kūryba“ išleido B. Buivydaitės eilėraščių knygą „Vėl“.

Pasak L. Lapinskienės, šioje knygoje sudėta 50 geriausių poetės 1919–1939 metais sukurtų eilių.

„Iš trijų jos eilėraščių knygų sudaryta rinktinė kviečia pažinti šviesų ir neoromantiškai žavų Bronės Buivydaitės kūrybos pasaulį“, – sako leidėja.

Literatūrinis atradimas

Dar viena prieš porą metų išleista B. Buivydaitės knyga – „Paukščiai vėtroje“ išsiskiria tuo, jog joje sudėti iki šiol niekur nespausdinti eilėraščiai.

L. Lapinskienė aptiko juos Lietuvos literatūros ir meno archyve, pačios autorės sudarytame ir „Paukščiai vėtroje“ pavadintame rinkinyje.

Į archyvą šie kūriniai, kaip ir daugelis kitų, pateko 1966 metais, kai B. Buivydaitė, būdama jau 71-erių, daug rankraščių atidavė pati. Dalis kūrybinio palikimo, dokumentų, nuotraukų, leidinių į archyvą pateko vėliau, likusieji – po autorės mirties.

Šiais laikais išleistą eilėraščių rinkinį L. Lapinskienė pavadino netikėtu, bet prasmingu literatūros atradimu.

„Šįkart pas mus paukščiai atskrenda iš rašytojos B. Buivydaitės rankraščių, ne vieną dešimtmetį tyliai snaudusių archyvo lentynose ir turbūt laukusių, kaip dažnai sakoma, geresnių laikų“, – pristato leidėja.

Tame eilėraščių rinkinyje – brandžiausi, didžiųjų klasikų kūrybai nesusileidžiantys kūriniai.

Jame 1940–1956 metų – ypač sunkaus Lietuvai laikotarpio eilėraščiai. Juose nėra verkšlenimų, pasmerkimų, išgyvenimų, tačiau nereikia didelių tyrinėjimų, kad suprastum, apie ką kalba eilės.

„Mano paukščiai mieli – / Mano mielos godos. / Verkdamos dainuoja / Išdraskytuos soduos… / Vėtra širdį plėšo… / Vėtra kvapą gniaužia… / Tarp niūrių griuvėsių / Piktos šmėklos snaudžia“, – rašyta 1956 metais eilėraštyje „Paukščiai vėtroje“, tapusiame ir knygos antrašte.

Šiais laikais išleistą eilėraščių rinkinį L. Lapinskienė pavadino netikėtu, bet prasmingu literatūros atradimu. P. Židonio nuotr.

S. Čiurlionienės mokinė

Daugelį eilėraščių B. Buivydaitė sukūrė gyvendama Anykščiuose – svarbioje savo gyvenimo ir kūrybos vietoje.

Gimusi Svėdasuose, ji, tėvams persikėlus, vaikystę nuo 1900 metų leido Anykščiuose.

Buvo išvykusi mokytis porai metų į Kauną, „Saulės“ buhalterijos kursus. Paskui dirbo prekyboje Kaune ir vėl grįžo į Anykščius.

1915 metais ji su pagyrimu baigė keturias klases Utenos aukštesniojoje vidurinėje mokykloje, ten jos mokytojas ir lietuvybės ugdytojas buvo kunigas Norbertas Pakalnis.

Pirmojo pasaulinio karo metais B. Buivydaitė kartu su kitais gimnazistais evakuota į Rusiją ir mokslų siekė ten. 1918 m. Voroneže sidabro medaliu baigė Martyno Yčo mergaičių gimnazijos klases, įgydama teisę studijuoti aukštojoje mokykloje.

„Ir panašu, kad knyga didelės sėkmės autorei neatnešė. Gal todėl ir žadėtas tęsinys, atrodo, liko nesukurtas.“

L. Lapinskienė

Pasak L. Lapinskienės, B. Buivydaitės mokytoja Voroneže buvusi Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir tai labai svarbus susitikimas talentingos mokinės gyvenime. Juk būtent ši mokytoja paskatino ją domėtis vaikų teatru ir kurti pjeses vaikams.

1918 metų vasarą grįžusi į Lietuvą, B. Buivydaitė dirbo mokytoja.

O 1925 metais kelias ją atvedė į Panevėžį, kur ne tik mokytojavo. Ji subūrė dramos mėgėjų būrelį, režisavo apie dešimt sceninių pastatymų. Panevėžyje užgimė ir jausmai – 1927 metais susituokė su istorijos mokytoju Juozu Mičiuliu ir tapo Brone Mičiuliene.

Ir, žinoma, nemažai rašė. Panevėžyje gimė gana daug jos reikšmingų kūrinių. Jos tekstus spausdino ir laikraštis „Panevėžio balsas“, įvairūs Lietuvos kultūriniai žurnalai.

Metai Panevėžyje kūrybiniu atžvilgiu buvo labai sėkmingi, tad tos sėkmės paskatinta 1934 metais B. Buivydaitė paliko pedagoginį darbą ir užsiėmė vien kūrybine veikla, kuri buvo produktyviausia iki 1940 metų.

Bronė Buivydaitė prie savo namo Anykščiuose.
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus nuotr.

Sode ir daržuose

O paskui prasidėjo baisiausias laikas – karas, pokario metai, cenzūra, specialūs reikalavimai kūrėjams.

B. Buivydaitė persikėlė į Alytų, 1941–1948 metais dirbo Alytaus mergaičių gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja.

Iš to laikotarpio likę prisiminimai byloja, jog ji buvo reikli, laisvą temų interpretavimą skatinusi mokytoja, be to, vadovavusi ir dramos būreliui. Mokinių atmintyje ji išliko kaip taktiška ir elegantiška pedagogė.

Kai Alytuje 1947 metais vyras buvo areštuotas, įkalintas ir vėliau į Karelijos lagerį išvežtas, B. Buivydaitė paliko mokyklą ir pati ėmė slapstytis nuo tremties. Po kurio laiko grįžo į Anykščius.

Nuo 1948 metų iki gyvenimo pabaigos ten ir gyveno. Iš pradžių slėpėsi pas pažįstamus, vėliau ėmėsi slaugyti sunkiai sergančią motiną ir, palikusi visus darbus, ją prižiūrėjo iki mirties.

Pragyvenimui rašytoja užsidirbdavo augindama daržoves ir jas pardavinėdama.

Išėjo į šviesą praregėti tiesos

Su iš tremties grįžusiu vyru bendras gyvenimas nebesusiklostė. Vaikų jie nesusilaukė ir 1967 metais išsiskyrė. Bronė Mičiulienė susigrąžino Buivydaitės pavardę.

Ir Anykščiuose ji nuolat rašė – eilėraščius, prisiminimus, kūrinius vaikams. Buvo išleistos įdomios jos autobiografinės apysakos „Pro vaikystės langą“ ir „Vargai vartus kilnoja“.

Apie 1960 metus B. Buivydaitė ėmė akti, ir po truputį visai prarado regėjimą. Ji buvo priimta į tuometinę Lietuvos aklųjų draugiją ir jos remiama rašė Brailio raštu, kūrė garsines knygas vaikams. Paskutiniuosius tekstus – jau tik diktuodama savo sekretorei bibliotekininkei.

Rašytoja ir poetė mirė gražaus amžiaus sulaukusi, palaidota Anykščių senosiose kapinėse šalia artimųjų.

Ant rašytojos kapo paminklinis akmuo su portretiniu bareljefu ir epitafija: „Išėjau į šviesą, kad praregėčiau tiesą“.

Pro vaikystės langą

Nuvažiavus į Anykščius, galima apsilankyti ir B. Buivydaitės memorialiniame name-muziejuje.

Čia, pačiame miesto centre, priešais Šv. Mato bažnyčią esančiame name būsimoji Tyrų Duktė praleido vaikystę, o paskui sugrįžusi gyveno iki pat mirties.

Senojoje namo dalyje išsaugota paskutiniųjų rašytojos gyvenimo metų aplinka.

Prie čia esančio rašomojo stalo gimė vieni gražiausių lietuvių literatūroje prisiminimai apie vaikystę. Čia B. Buivydaitė kūrė ir eilėraščius, legendas, rašė apysakas vaikams ir kt.

Prie stalo – knygos, kurias dažnai vartė rašytoja, ir sena, dar prieškarį menanti rašomoji mašinėlė.

Į senavę rašytoja matė vis prasčiau, todėl labai mėgo klausytis radijo. O klausydama muzikos prisimindavo ir savo tėvelį Steponą Buivydą, išvažiavusį Afriką uždirbti duonos ir iš ten nebegrįžusį, mamą Karoliną, visuose Anykščiuose garsią antklodžių siuvėją. Išlikusi ir jos siuvamoji mašina.

Mažajame kambarėlyje eksponuojamos nuotraukos, atspindinčios rašytojos gyvenimo ir kūrybos kelią.

Muziejaus darželyje žydi rašytojos mėgtos gėlės, sode puoselėjamos senosios obelys, o pro šalį ramiai čiurlena upelis Šaltupys.

Komentarai

  • Sveikinu p. Lionę gavus didžiausią pernai metų Panevėžio miesto savivaldybės meno stipendiją knygai apie Anykščių rašytoją.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų