-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kad Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas, remiantis „specialiąją karinę operaciją“ Ukrainoje, būtų išbrauktas iš juodojo sąrašo, paskutinę akimirką išsireikalavo Vengrija.
Apmaudu. Nes taikyti sankcijas yra ir už ką, ir kam.
Europos valstybės turi pluoštą akivaizdžių įrodymų prieš patriarchą Kirilą. Jų pagrindu ir priėmė sprendimą bausti. Tačiau kol kas tą padaryti ryžosi tik Jungtinė Karalystė. O Lietuva viena pirmųjų paskelbė sieksianti, kad patriarcho Kirilo pavardė juodajame sąraše būtinai atsidurtų svarstant kitą, septintąjį ribojimų Kremliui paketą.
Nėra abejonių, kad puošnūs dvasininko drabužiai slepia daug paslapčių.
Vladimiro Gundiajevo lojalumas kitam Vladimirui neša nemenkus dividendus: patriarchas gali sau leisti asmeninį lėktuvą, traukinį, jachtą už 15 mln. JAV dolerių, šarvuotus limuzinus ir laikrodžius su briliantais, vertus šešiolikos tūkstančių eurų.
Patys rusai juos taip ir vadina – dviem Vladimirais: Vladimirą Putiną, kliedintį Rusijos imperijos atkūrimu, ir Vladimirą Gundiajevą, arba patriarchą Kirilą. Karščiausią caru save įsivaizduojančio diktatoriaus rėmėją šiame kovos su „supuvusiais Vakarais“ reikale, iš didelio noro įtikti net palaiminusį karą Ukrainoje.
Akla ištikimybė esantiesiems valdžioje apsimoka – ir dosniai. Kirilui neprireikė daug laiko perprasti žaidimo taisykles, ir nuo tada jis kalba tik tai, ką nori girdėti Kremlius, ir pilnomis rieškučiomis semia tokio lojalumo dividendus.
Nežinia, kokių įrodymų buvo pateikta vakarietiškų sankcijų kūrėjams, tačiau Rusijos opozicija seniai tvirtina, jog patriarchas Kirilas yra sukaupęs bent 4 mlrd. vertės turtą. Amerikietiškais doleriais.
Stačiatikių bažnyčia kalbas apie tai vadina nesąmone, nors yra ir vilos Juodosios jūros pakrantėje, ir jachtos, ir bankų sąskaitos Šveicarijoje. Ir dešimtis tūkstančių eurų kainuojantys laikrodžiai ant patriarcho riešo.
Didesne nesąmone, reikia pripažinti, atrodo būdai, kuriais visų Rusijos stačiatikių dvasiškasis ganytojas užsidirbo šiai prabangai – pradedant Maskvos valdžios Bažnyčiai išrūpintu atleidimu nuo mokesčių gaminant alų ir tabako gaminius.
Bet toks jau dalykas tie turtai: kuo jie didesni, tuo sunkiau nuslepiami – vienu neigimu nebenusipurtysi. Ir patriarchas, panašu, ėmė tą justi kaip niekada aiškiai.
Rusijoje demonizuojami Vakarai dar niekada nebuvo taip prisiartinę prie aistringiausio Putino gynėjo lobių skrynelės. Vien nuo minties, kad ant jos gali būti pakabinta spyna, nuo kurios neturės rakto, patriarchui Kirilui sukėlė pykčio priepuolį. Esą negąsdins čia jo visokie – dar ne tokių matęs. Juk gimęs dvasininkų, kurie dešimtmečiais kentė ateistinio komunizmo represijas ir vis tiek nepalūžo, šeimoje.
Bet tik kad šie popų popo biografijos faktai kelia ne ką mažiau abejonių nei jo neturto deklaracijos.
Patriarchas Kirilas, gimęs 1946 metais tuomečiame Leningrade, bažnytinės hierarchijos laiptais kopė (ir sparčiai!) kaip tik tuomet, kai šalis skendėjo gūdžiausiame sovietmetyje. Jo paties tikrai niekas nepersekiojo – netgi priešingai: dvasininko santykiai su valdžia buvo tokie geri, kad kai kas įtarė Kirilą buvus etatiniu KGB agentu.
Kol kas nežinoma, tiesa tai ar ne, bet faktas, jog jis niekada nekritikavo sovietų lyderių nei jų politikos, o ir vėliau darė viską, kad valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimas, nusistovėjęs paskutiniaisiais Sovietų Sąjungos egzistavimo metais, būtų kuo sklandesnis.
Tiesa, negalima nepaminėti, kad iki tapdamas patriarchu, Kirilas sugebėjo užmegzti gerus santykius ir su katalikiškuoju pasauliu. Už ką buvo negailestingai kritikuojamas radikaliuosiuose Stačiatikių bažnyčios sluoksniuose. Ir dėl ko frazė iš popiežiaus lūpų apie Putino klapčiuką jam turėjo nuskambėti kaip antausis.
Bet anais laikais Kirilas dar buvo kitoks, tvirtina jį pažinojusieji. Laikėsi atokiau nuo Kremliaus ir šio politikos. Ar galėtumėte patikėti, kad dar 2014 metais patriarchas atsisakė dalyvauti Krymo aneksijai skirtuose šventiniuose renginiuose? Tada dar bijojo prarasti Ukrainos stačiatikių palaikymą…
Tačiau ištikimybė Putinui, panašu, pergalėjo ne tik dvasininko sąžinę, bet ir baimes.
Vila prie Juodosios jūros netoli Gelendžiko, kur kaimynystėje įsikūręs pats Vladimiras Putinas.
Kirilo, arba pasaulietiškai Vladimiro Michailovičiaus Gundiajevo lojalumas Rusijos prezidentui buvo nepajudinamas nuo pat tos dienos 2009-aisiais, kai aukščiausias šalies Stačiatikių bažnyčios postas tapo jo. Ir ši liga tik progresavo.
2012 metais patriarchas jau vadino Putino atėjimą į valdžią „Dievo stebuklu“, padariusiu galą 1990-ųjų ekonominei suirutei po to, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga.
„Jūs, Vladimirai Vladimirovičiau, asmeniškai atlikote didžiulį vaidmenį tiesinant šią mūsų istorijos kreivę“, – rėžė kalbą prezidento susitikime su Rusijos tradicinių religinių bendruomenių vadovais.
Kaip ir dar keletas šalies valdančiojo elito šulų, Kirilas jaučiasi išrinktuoju – juk yra Putino kraštietis, gimęs buvusioje Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge.
Kilo jis tikrai iš dvasininkų šeimos. Bet, skirtingai nei senelis popas, neva tris dešimtmečius Stalino lageriuose praleidęs, dėl to jokių nepatogumų nepatyrė.
Vladimiro Gundiajevo žvaigždžių valanda išmušė, kai jam, dar metropolitui, pasitaikė galimybė vesti religinę televizijos programą „Ganytojo žodis“. Tad iki buvo paskelbtas patriarchu, spėjo tapti garsenybe tarp 110 milijonų religingų (ir nelabai) tautiečių – laida ėjo net nuo 1994 metų.
Dar kalbėdamas tikintiesiems iš televizoriaus Kirilas mėgdavo pasidalyti ambicingu planu perkurti Stačiatikių bažnyčios įvaizdį, įstrigusį stagnacijoje nuo sovietinio ateizmo laikų, bei išplėsti jos įtaką valdžios institucijose, įskaitant mokyklas ir armiją.
Tapęs patriarchu, šią viziją Kirilas įgyvendino – ir dar su kaupu. 2020-aisiais jo siūlymu tikėjimas Dievu buvo įtrauktas į naująją Rusijos Konstituciją kartu su kitomis pataisomis. Taip pat ir tomis, kurios suteikė Vladimirui Putinui potencialią galimybę išlaikyti valdžią iki 2036 metų.
Iš viso choro palaikančiųjų augantį konservatyvizmą Rusijoje patriarcho Kirilo balsas pastaraisiais metais buvo garsiausias – ir prieštaraujant tos pačios lyties asmenų santuokoms, ir skelbiant homoseksualumą nuodėme.
Jo vedama Stačiatikių bažnyčia džiaugsmingai sutiko visas valdžios sankcijas prieš religines mažumas. Kai 2017-aisiais įstatymais Rusijoje buvo uždrausta Jehovos liudytojų veikla, Bažnyčios atstovas spaudai pasidžiaugė: ir gerai! Taigi jie „totalitarinė sekta“, „naikinanti žmonių psichiką, ardanti šeimas“.
Bet aukštų moralinių vertybių propagavimas netrukdė patriarchui valdyti Bažnyčios kaip verslo įmonės.
Kas tie keturi milijardai – Rusijos opozicijos spėjimu, Kirilas užsienio bankuose gali laikyti net iki 8 mlrd. JAV dolerių. Aišku, patikrinti tokios informacijos žurnalistams patiems praktiškai neįmanoma. Mat santaupas patriarchas patikėjęs Šveicarijos bankininkams ir tik neseniai dalis lėšų neva buvo pervestos į Austriją ir Italiją (kaip spėliojo laikraštis „Novaja gazeta“, ar tik ne su Vatikano garantijomis?).
Kita vertus, neoficialiai minimos sumos gal ir neturėtų stebinti. Savo bažnytinį versliuką Kirilas pradėjo dar tada, kai vadovavo Rusijos stačiatikių bažnyčios Išorinių bažnytinių ryšių skyriui. Esą tuomet jis įvežė į Rusiją 18 mlrd. beakcizių cigarečių – tai jau „Moskovskije novosti“ žiniomis.
Matyt, užmojis pasipelnyti pasiteisino, nes po to rusiškuose leidiniuose netruko pasipilti publikacijų apie patriarcho įsitraukimą į automobilių, naftos, juvelyrikos, žuvininkystės verslus…
Rusijos žurnalistų dar gerokai iki karo Ukrainoje surinktais duomenimis, užtikrintai žinoma, jog patriarchui Kirilui jo pasaulietiniu – Vladimiro Gundiajevo vardu priklauso viršutinių aukštų apartamentai vadinamajame vyriausybiniame daugiaaukščių komplekse prie Maskvos upės.
Patriarcho rezidencija prie Juodosios jūros netoli Gelendžiko Krasnodaro krašte, kurios statybos vertintos milijardu JAV dolerių, oficialiai priklauso Stačiatikių bažnyčiai. Tačiau laisvai ten užsukti šansų neturi net vyskupai.
Užtat šalė Šveicarijoje, Ciuricho apylinkėse, – jau asmeninis patriarcho turtas. Ir be jokio kriminalo: šį namelį jis gavo dovanų dar 8-ajame dešimtmetyje, tarnystės Pasaulinėje Bažnyčių Taryboje metu.
Yra tikimybė, jog šiuo metu patriarchas Kirilas – daugybės nekilnojamojo turto objektų Maskvoje, taip pat Maskvos, Smolensko, Kaliningrado srityse, dalininkas. Be to, jo dispozicijoje daugiau kaip 20 rezidencijų, formaliai priklausančių įvairioms centralizuotoms ir vietinėms religinėms organizacijoms.
2019 metais prie Sankt Peterburgo buvo pradėta statyti rezidencija patriarchui, kaip teigė žurnalistai, už 2,8 mlrd. rublių.
Jai buvo skirta restauruota teritorija Puškine, tenykščio soboro svečių namuose. Ir visą minėtą sumą planuota išleisti vien tik išorės darbams – objektas pasirinktas avarinės būklės. Baldai, santechnika, puošybos elementai ir kitkas turėjo būti užsakinėjama atskirai. Bet artimai su restauracijos eiga susipažinę šaltiniai žiniasklaidos atstovams atskleidė, jog šio užsakymo sąmata turėjo būti panaši į pirmąją, jei ne dar didesnė.
Komplekso, skirto aukščiausiems valstybės asmenims, kviestiniams svečiams, užsienio delegacijoms priimti, projekte buvo numatyta erdvė „Rusijos stačiatikių bažnyčios poreikiams“, arba konkrečiai – patriarchui apsistoti.
Maždaug 3,5 tūkst. kvadratinių metrų ploto komplekse kurdintas patriarcho Kirilo „kampelis“ įrengtas išmaniųjų namų principu.
Taip, puošnūs aukščiausio Rusijos dvasininko drabužiai tikrai slepia daug paslapčių. Ir daugiausia – komercinių.
…ir žvakių fabrikėlis
Laisvoji žiniasklaida jau seniai bando suskaičiuoti ne tik jos vadovo, bet ir pačios Stačiatikių bažnyčios pinigus. Nes kaip dažnai būna Rusijoje, vieša paslaptis, kad ji išgyvena ne tik iš parapijiečių aukų.
Kaip 2016 metais išsiaiškino kanalo RBK žurnalistai, Rusijos stačiatikių bažnyčia iš esmės yra milžiniška korporacija, reikalaujanti išlaidų, bet ir duodanti pelną. Kam paskui tie pinigai leidžiami, praktiškai nežinoma. Bažnyčios pelnas nėra apmokestinamas, o vien tik 2014 metais sudarė 5,6 mlrd. rublių.
Žodis „korporacija“ naudojamas neatsitiktinai.
Visos parapijos – o tokių parapijų žurnalistinio tyrimo metu Rusijoje buvo 34 500, – užregistruotos kaip atskiros religinės nekomercinės organizacijos.
Kiekviena tokia organizacija per mėnesį duoda (duomenys senoki – sumos galėjo ir sumažėti, nors labiau tikėtina, kad atvirkščiai) nuo 5 tūkst. iki 3 mln. rublių pelną: aukomis, iš religinės veiklos. Dalį aukų – nuo 10 iki 50 proc. – parapijos perveda vyskupijoms, o šios 15 proc. dalį nuo tos sumos atiduoda patriarchatui.
Jeigu parapija nepajėgi pervesti pinigų, vyskupija gali atleisti kleboną.
Tikslių duomenų apie tai, kaip formuojamas Rusijos stačiatikių bažnyčios biudžetas, žurnalistams rasti nepavyko. Šio amžiaus pradžioje vienas arkivyskupas pasakojo, neva 55 proc. pajamų gaunama iš komercinės veiklos, 40 proc. – iš rėmėjų aukų ir tik 5 proc. – vyskupijų pervedimai.
Su metais, kiek žinoma, aukų sumažėjo, bet lėšos, suplaukiančios iš vyskupijų, dabar gali siekti pusę biudžeto sumos. Bet tikslių duomenų nebuvo tada, nėra ir dabar.
Maskvos patriarchate vienas svarbiausių pajamų šaltinių – „Sofrino“ gamykla, gaminanti bažnytinius baldus, įvairius rakandus, ikonas ir žvakes. Asortimentas platus, prekių kainos svyruoja nuo kelių rublių iki pusantro milijono.
Vyskupijoms primygtinai rekomenduojama apsipirkinėti „Sofrine“, taigi bent jau praeityje bažnytiniais reikmenimis gamykla aprūpindavo iki pusės visos Rusijos parapijų.
Nereikia pamiršti, kad Bažnyčią finansuoja ir valstybė (pagal federalines programas, susijusias su dvasinio švietimo centrų vystymu bei cerkvių išsaugojimu ir restauracija). 2012–2015 metais Rusijos stačiatikių bažnyčia ir su ja susijusios struktūros iš pastarosios gavo 14 mlrd. rublių.
Tačiau kam ir kiek patriarcho Kirilo vadovaujama „korporacija“ išleidžia pinigų, patikimų duomenų paprasčiausiai nėra. Viešųjų pirkimų Rusijos stačiatikių bažnyčia neskelbia, net rangovų nesamdo – stengiasi visur verstis savomis jėgomis. Niekam atsiskaityti už išlaidas neprivalo, o ir kodėl turėtų? Ir taip aišku, kam Bažnyčia leidžia savo pinigus – bažnytinėms reikmėms.
Esą didžiąją dalį išlaidų sudaro seminarijų visoje Rusijoje išlaikymas. Bet, kaip apskaičiavo žurnalistai, patriarcho kelionės irgi nepigiai kainuoja. Sykį jis nusigavo net iki Antarktidos – atlaikė mišias vieninteliuose šiame žemyne esančiuose stačiatikių maldos namuose, pasižiūrėjo į pingvinus. Ir kartu su trisdešimties lydinčiųjų svita išleido per 12 mln. rublių.
