Šventųjų gyvenimai liepoje

Šventųjų gyvenimai liepoje

Patyrusį, gerbiamą medžio drožėją dažniausiai įsivaizduojame pusamžį vyrą, nuėjusį ganėtinai ilgą gyvenimo ir kūrybos kelią. O panevėžiečiui tautodailininkui Raimundui Trėjai, nors jis drožia jau dvidešimt metų, dar tik trisdešimt dveji.

 

Kartais nereikia nė kryžkelės prieiti, kad imtum ir išsuktum iš įprasto kelio, surastum sau naują taką bei kryptį. Kiekvieno žmogaus gyvenime būna tokių posūkių, takų – galimybių, kurių dažnas nė nepastebi – eina ir praeina pro šalį.

Panevėžietis Raimundas Trėja irgi gal būtų nežinojęs, kokį kūrybinį džiaugsmą gali atnešti medžio drožinėjimas, jeigu dar paauglystėje nebūtų priėmęs vieno netikėto sprendimo.

„Kartą draugas pakvietė nueiti iki netoliese esančių Panevėžio moksleivių namų ir įsirašyti į būrelį, kuriame moko drožinėti iš medžio. Tuomet mums buvo po dvylika trylika metų. Draugą tas drožinėjimas jau senokai domino, o manęs nelabai. Bet vis tiek nuėjau su juo pasižiūrėti“, – prisimena R. Trėja.

Ir dėl to pirmojo nuėjimo jis nesigaili štai jau dvidešimt metų – tas žingsnis, pasirodo, buvo lemtingas ir labai svarbus.

Draugui drožinėjimas greitai atsibodo ir jis pasuko kitu keliu, o štai R. Trėja, anksti atradęs medžio žavesį ir jo galimybes, dabar yra žinomas drožėjas, Panevėžio krašto tautodailininkas, sukaupęs nemažai įvertintų ir pripažintų darbų.

Panevėžietis Raimundas Trėja irgi gal būtų nežinojęs, kokį kūrybinį džiaugsmą gali atnešti medžio drožinėjimas, jeigu dar paauglystėje nebūtų priėmęs vieno netikėto sprendimo.

Moksleivių namuose pirmųjų įgūdžių mokęs mokytojas, žinomas menininkas Dalius Dirsė buvo tas, kuris įkvėpė niekada nebepadėti medžio į šalį, iki mokyklos baigimo lankyti būrelį ir toliau tęsti drožybos mokslus, gilintis į tautodailės paslaptis.

Tuometėje Mykolo Karkos vidurinėje mokykloje brandos atestatą gavusio Raimundo kelias pasuko į Kauną, į Vytauto Didžiojo universitetą. Ten jis baigė Istorijos fakultetą ir gavo istoriko diplomą.

Besimokydamas Kaune, R. Trėja tobulino ir drožėjo įgūdžius, įstojo ir į Alytaus dailiųjų amatų mokyklą, į garsaus meistro Sauliaus Lampicko klasę.

Vieną šio tautodailininko pasakymą panevėžietis prisimena iki šiol ir dabar pats galėtų po juo pasirašyti: „Drožyba – lyg magija, lyg stovėjimas prie gilaus šulinio, kai semi semi vandenį, o jo vis daugėja.“

Prakartėlė Jeruzalėje

Po truputėlį žinias ir patirtį kaupęs jaunasis drožėjas, dar neturėdamas nė trisdešimties, pirmiausia išgarsėjo kaip prakartėlių kūrėjas. O viena R. Trėjos ta tema sukurtų kompozicijų iškeliavo net į Jeruzalės prakartėlių muziejų.

Viskas prasidėjo nuo Rokiškio krašto muziejaus rengiamų respublikinių prakartėlių (Betliejų) parodų, sudominusių ir panevėžietį. Šios parodos Rokiškio muziejuje padėjo sukaupti bene vienintelę Lietuvoje įspūdingą prakartėlių kolekciją.

Tose parodose gali dalyvauti visi norintys – ir pradedantys kūrėjai, ir garsūs tautodailininkai. Kurti galima iš pačių įvairiausių medžiagų – molio, popieriaus, šiaudų, medžio, lino. Svarbiausia supratimas, fantazija, bandymas įdomiai ir kūrybingai perteikti Kristaus gimimą.

„Prakartėlės tema ir idėja visada ta pati – Kristaus gimimas. O kaip ją įgyvendinti, kaip vaizdingiau, įtikinamiau perteikti – kiekvieno menininko pasirinkimas“, – sako R. Trėja.

Rokiškyje prakartėlių muziejuje dabar yra ir R. Trėjos išdrožtų prakartėlių. Tautodailininkas už įdomius sprendimus buvo apdovanotas, o vienas jo darbas atrinktas į Jeruzalės prakartėlių muziejų.

Žinome, kad prakartėle vadinamas Jėzaus gimimo tvarte vaizdelis. Toje kompozicijoje dalyvauja švenčiausioji Mergelė Marija, šventasis Juozapas ir kūdikėlis Jėzus, piemenėliai, Trys Karaliai ir įvairūs gyvuliai.

Tad norint padaryti tinkamą kompoziciją, darbo reikia įdėti išties nemažai.

Šiuo metu Raimundas prakartėlių nedrožinėja. Anot jo, bet kaip daryti nesinori, o rimtam darbui pritrūksta laiko.

„Šios kompozicijos dalyvių daug, darbas ilgas – norisi, kad kiekvienas būtų ne priešokiais, pripuolamai išdrožtas, o sudarytų darnią visumą, puikiai derėtų tarpusavyje. Kuriam laikui atidėjus darbą, to galiu ir nebepasiekti“, – pasakoja R. Trėja.

Vien iš drožybos išgyventi šeimai, kurioje auga trejų metų sūnelis, nebūtų įmanoma. Tad vyrui tenka dirbti statybose, važinėti po visą Lietuvą.

Žinoma, kūrybingas vyras neatsisako tautodailės. Kiekvieną laisvą minutę grįžta prie jos, nors drožyba dabar likusi antrame plane – tik pomėgis, laisvalaikio leidimo būdas, saviraiška.

„Jeigu ilgesnį laiką nedrožinėju, vietos nerandu ir rankos pačios instrumentų pradeda ieškoti“, – pripažįsta R. Trėja.

Istoriko diplomą turintis, statybose šiuo metu dirbantis R. Trėja nepadeda į šalį drožybos įrankių – ilgesnį laiką nedrožinėjus rankos pačios instrumentų pradeda ieškoti.

Šventųjų gyvenimai

Tarp ankstyvų tautodailininko darbų yra nemažai angelų – ir pavienių, ir įvairiose kompozicijose.

Bet labiausiai R. Trėjai patinka drožti šventųjų figūras. Jos nedidelės – iki 70 centimetrų. Dažniausiai joms naudojama liepa.

Panevėžietis tautodailininkas turi sumanymą įamžinti kuo daugiau Lietuvoje žinomų šventųjų, primenant apie juos atskleisti svarbiausius kiekvieno bruožus.

„Droždamas šventuosius labai neprifantazuosi, juk kiekvienas jų jau turi konkrečią išvaizdą, savo ypatybes. Pradėjus keisti – pridėti ką ar atimti, ir šventąjį gali padaryti neatpažįstamą“, – juokiasi tautodailininkas.

Iš daugybės šventųjų jis turi ir savo mėgstamiausius, pavyzdžiui, ne kartą vaizduotą šventąjį Florijoną.

Vienas pirmųjų, kurį išdrožė panevėžietis, buvo šventasis Izidorius. Artojų globėjas medyje buvo pavaizduotas kaip laukų darbininkas.

Kiekvienas šventasis, meistro perkeltas į medį, išsaugoja savo tapatybę. Štai šventasis Petras negalėtų būti kitoks, kaip visiems įprastas senolis su barzda ir raktais. Šalia šventojo Roko būtina išdrožti šunelį. Juk šis šventasis – pavargęs keliautojas, kurį išgelbėjo šuo – atnešė duonos, išlaižė žaizdas.

Šventasis Kazimieras vienoj rankoj laiko kryžių, kitoje lelijas, o šventasis Jurgis visada ant žirgo su ietimi ir po kojomis besirangančiu slibinu.

Kol mintys atvedė iki šventųjų, tautodailininkas buvo ėmęsis įamžinti medyje įvairius darbus dirbančius žmones – drožė medkirtį, sodininką, piemenuką ir kt.

„Niekada nenorėjau drožti erelių, meškinų ar kitokių iš kitur atėjusių ir čia jau prigijusių figūrų“, – sako panevėžietis.

Tarp jaunojo meistro darbų – ir specialiai Kryžių kalnui sukurtas bei ten pastatytas kryžius, įvairūs kiti didesni ir mažesni drožiniai.

Keistuolio talento sekėjas

Ypatingą tautodailininko R. Trėjos pagarbą yra pelnę jau seniai anapilyje besiilsintys senosios Lietuvos medžio drožėjai, sugebėdavę pačiais primityviausiais įrankiais kurti tikrus medinius šedevrus.

Vienas didžiausių panevėžiečio autoritetų – savamokslis skulptorius iš Rokiškio krašto Lionginas Šepka. Drožinėti pradėjęs tik įžengęs į penktą dešimtį, niekur nesimokęs, jis sugebėjo sukurti šimtus įvairiausių medinių skulptūrų, statulų, žvėrių ir paukščių figūrų, bareljefų. Keistuoliu vadintas skurdžiai gyvenęs vyras savo šedevrus droždavo atsiskyręs nuo visų.

Negalintis atsigrožėti šio meistro darbais, jo talentu panevėžietis konkursinėje parodoje Liongino Šepkos premijai laimėti dalyvavo ir buvo įvertintas, apdovanotas už kūrybišką tradicijos interpretavimą.

Prosenelio palikimas

Savo giminėje nė vieno drožėjo neturintis Raimundas mano, kad potraukis prie medžio, drožinių vis dėlto buvo užkoduotas jo genuose. Negalėjo juk tarsi nei iš šio, nei iš to tas medis taip stipriai pritraukti. O kartą ir savotišką to patvirtinimą gavo.

„Prosenelio senuosius namus tvarkydamas netikėtai sandėliuke radau seniai nenaudotus, užmirštus instrumentus, skirtus medžiui drožti. Ko gero, prosenelis drožinėjo, tad iš jo šį potraukį ir paveldėjau“, – svarsto R. Trėja.

Savo kūrybai jis dažniausiai renkasi tradicines tautodailės temas – panevėžietis drožėjas neabejingas archajiniam, tradiciniam drožybos menui.

Be įvairių vaizduojamojo meno darbų, meistras imasi ir buitinių. Pakruojo rajone Žeimelyje, tėvelio gimtinėje, šeima turi sodybą, tad kieme jis ir pavėsinę, ir apdailą šuliniui padarė.

Savo kūriniams eskizų nepiešia – tiesiog ant medžio pasižymi, ką numatęs. Pats medis, sako, jam diktuoja, kur ir ką derėtų pabrėžti.

Be žinių ir gebėjimo, medžio drožėjui būtina kantrybė, užsispyrimas. Juk kartais, sumanymui nepavykus, reikia viską pradėti iš naujo. Ir net ne vieną kartą.

Imantis šio užsiėmimo, derėtų žinoti, kad ir įsipjauti, susižeisti ne kartą teks, ir nuovargis įveiks, ir kūrinys bus įvertintas ne taip, kaip norėtųsi.

Bet noras kurti gali įveikti viską. O tada ir puikūs rezultatai ne tik sau pačiam, bet ir kitiems tampa matomi.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų