-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kartu su kitais menininkais jis sukūrė įspūdingą keturiolikos koplytstulpių Kryžiaus stočių kelią Berčiūnuose, jo auksinės rankos prisilietusios prie Dievo Apvaizdos moterų vienuolyno koplyčios, prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios interjero. Prieš Laisvės aikštės rekonstrukciją ją puošusi „Gyvenimo žuvis“ – taip pat A. Varžinsko kūrinys. Šiuo metu jo dirbtuvėse naujai atgimsta ir tikra Panevėžio legenda – keistosios disidentės Antaninos Šiaudinienės skulptūra. O kiek dar jo kurtų altorių, koplytstulpių ar skulptūrų gyvena savus gyvenimus.
Skulptorius juokiasi, kad pirmiausia yra amatininkas. Daryti verslą iš meno jam sunkiai sekasi, tačiau žmonės vis tiek jį susiranda.
Jam ir pačiam dažnai svetimas ir bejausmis šiuolaikinis menas, kurio misija tampa nebe suvirpinti sielos stygas, o tiesiog būti preke.
Nors plaukti prieš srovę nėra lengva, A. Varžinskas įsitikinęs: tik iššūkiai užgrūdina žmogų ir kūrėją, padeda pamatus tolesniam augimui.
Gyvenimas nuošalioje sodyboje, apsuptoje miškų, pasak A. Varžinsko, ištrina laiko nuovoką. Čia laikas matuojamas ne valandomis, o saulėtekiais ir saulėlydžiais. G. Kartano nuotraukos
Talentingasis skulptorius prisipažįsta, kad pirmiausia jį paviliojo tapyba.
Tačiau itin geras bičiulis, dabar jau amžinatilsį tapytojas Romualdas Petrauskas pastūmėjo į skulptūrą ir meilę medžiui.
„Man visuomet sekėsi akademinis piešimas, jaučiau formą, bet neturėjau talento spalvai. R. Petrauskas gebėjo pasakyti, kiek spalvų susideda vienoje jų. Padarydavo savotišką spektro analizę, tai net ir tarp tapytojų reta. O aš to spalvos pajautimo neturiu“, – prisipažino A. Varžinskas.
Kad skulptorius galėtų laisvai kvėpuoti, jam būtinos dirbtuvės. Be jų toks menininkas – lyg be savasties, tarytum šokėjas viena koja.
A. Varžinskui tokia šventove tapo, kaip pats sako, buvęs kumetynas Skaistakalnio parke, netoli „Pragiedrulių“ sodybos.
Tačiau keičiantis valdžioms teko ieškoti naujų namų kūrybai. Bet uždarius vienas duris, atsiveria kitos.
Bičiulė fotomenininkė pasiūlė įsigyti senutėlę gryčią miško gūdumoje, netoli Klevečkinės kaimo.
„Pamenu, kelis kartus ratus sukau miško keliukais, kol pagaliau atradau šitą sodybą. Gryčiukės jau net nebesimatė pro dilgėles, tik takeliai iki šulinio ir tvarto, o ir pati trobelė begriūvanti. Tačiau vaizdas mane tiesiog užbūrė – viduryje kiemo saulės nutviekstas didžiulis ąžuolas. Pagalvojau, namelį juk galiu pasistatyti, bet ąžuolo tokio neužauginsiu“, – pasakoja A. Varžinskas.
Ir išties – klaidaus miško keliukais pasiekus skulptoriaus sodybą akys pačios krypsta į didžiulį tarsi Stelmužės brolį ąžuolą, savo šakomis apglėbusį sodybą.
Kiemo pakrašty čiurlena Sanžilė, kuri kiekvieną pavasarį užsuka ir prie pat sodybos slenksčio.
O aplinkui – nė gyvos dvasios.
Nebent rudenį atklysta koks vienas kitas grybautojas, o žiemomis apsilanko tik stirnaitės.
Viena laibakojė tikriausiai gyvena visai netoliese. Ji dažnai mišku išlydi ir pasitinka sodybos šeimininką.
O savaitgalio rytais, kai po apylinkes pasklinda medžiotojų rago gausmas, aplink A. Varžinsko sodybą, tarsi ieškodamos prieglobsčio, stirnos pulkais būriuojasi.
Kaip pasakojo menininkas, gyvenimas nuošalioje miškų apsuptoje sodyboje ištrina laiko nuovoką. Čia laikas matuojamas ne valandomis, o saulėtekiais ir saulėlydžiais. Nebėra to beprotiško lėkimo ir skubėjimo, kuriuo persismelkęs miestas. Todėl šią sodybą skulptorius vadina savo kūrybos šventove.
„Gamtoje daug geriau, nes mieste matai tik namų mūrus ir kieme išrikiuotas mašinas. O čia tarsi sustoja laikas. Nejauti to socialinio ritmo. Mieste visi kažkur skuba, lekia, kažkur kažkas prasideda ir baigiasi, o čia niekur nereikia skubėti, tik mėgautis buvimu“, – pasakoja A. Varžinskas.
A. Varžinsko dirbtuvėse šiuo metu gimsta ne tik A. Šiaudinienės skulptūra, bet ir dar vienas darbas – „Skrydžio pamokos“, nešantis žinią, kad kiekvienam reikia turėti savo mūzą, kuri užaugintų sparnus gyvenimo skrydžiui.
Kad miško supamą sodybą menininkas prisijaukintų, reikėjo įdėti nemažai triūso.
Pasak šeimininko, būtų buvę daug paprasčiau seną medinuką tiesiog nugriauti ir pastatyti naują, tačiau labai norėjosi išsaugoti šios vietos autentiškumą.
Trobelė suręsta iš senų rąstų, kuriuos sodybos šeimininkui eiguliui atidavė išgriovus uždarytą Daukniūnų mokyklą. Iš jų ir buvo pastatytas nedidelis namukas. Nors šiems rąstams – kone 200 metų, tačiau išsilaikę puikiai. A. Varžinskas norėjęs juos palikti, atidengiant tikrąjį medžio grožį.
O dar laukė aplinkos tvarkymo darbai. Kone visą savaitę teko greideriu po kiemą važinėti, kol pavyko išrinkti buvusių šeimininkų paliktą „turtą“.
„Visas kiemas buvo išmuštas duobių, kuriose, pasirodo, buvo prilaidota šernų kaulų ir odų arba kažkodėl trilitrinių stiklainių. Į vieną pusę kraudavome stiklą, į kitą – visą tą nekvepiantį palikimą. Malonumas buvo menkas, bet tuomet kitaip į tai žiūrėjau. Žinojau, kad tam, jog turėčiau jaukius namus, teks pavargti“, – pamena sodybos šeimininkas.
Gerą dešimtmetį su šeima skulptorius čia leisdavo tik vasaras, o dabar vis dažniau lieka ir nakvoti, į namus Panevėžyje grįžta jau kone kaip į svečius.
Anot A. Varžinsko, jis visuomet buvo miesto vaikas. Nors, kaip pats sako, pradėtas atšiauriame Sibire, bet likus vos porai mėnesių iki gimimo mama iš tremties parvyko į Panevėžį. Čia, Senamiesčio gatvėje, ir užaugęs.
Tačiau savęs jis nelaiko ir kaimo žmogumi.
Kaimas turi savo specifiką, jis į tą kaimo gyvenimą neįsiliejo. O ir kaimo žmonių akimis, A. Varžinskas tėra tik atvažiuojantis miestietis.
„Reikia kaime gyventi, pažinoti Petrą ir Antaną, žinoti visus pletkus, tada būni tikras kaimietis. Jeigu kas paklysta ieškodami mano sodybos ir stabteli pasiklausti kelio, dažnai išgirsta: „Ai, tai tas, kur krūmuose gyvena“. Bet man tinka ir krūmuose“, – juokiasi menininkas.
Anot A. Varžinsko, kad ir kur jis būtų, bambagyslės su savo dirbtuvėmis niekuomet nenutraukia. Net jeigu ir fiziškai jo nėra sodyboje, kūrybiniai procesai ir toliau verda galvoje. Menininkas, nors ir labai nemėgsta žodžio „projektai“, iš esmės visą laiką su jais gyvena.
„Kartais atvažiuoji ir neturi ūpo dirbti, bet pradedi šlavinėtis, galąsti įrankius, perverti senus eskizus ar kokią knygą paskaitai. Pasižiūri dvidešimties metų eskizą ir galvoji, šūdinai aš čia padariau, bet idėja juk labai gera. Pasižiūrėjęs kitomis akimis supranti, kad mintis puiki, bet jai dar reikėjo subręsti, trūko gyvenimiškos praktikos. Technikos galima išmokti, bet tai dar reikia ir pajausti“, – kalba A. Varžinskas.
Anot menininko, kai turi idėjų ir gebi jas įgyvendinti, duonai visada užsidirbsi.
Galbūt ateis toks metas, kai trūks sviestui, bet tokia yra visų menininkų dalia. Anot pašnekovo, nereikia eiti ir prieš savo dvasią. Jeigu prie darbo linksta širdis, rankos pačios tarsi vedžioja kaltą.
„Jeigu darai kaip sau, užsakymų bus visada. Ir daugelis užsakymų atsiranda labai netikėtai. Žinoma, būna ir taip, kad darbas ir pačiam vis nelimpa, bandai jį atidėlioti. Kaip tas bėris nori iš kamanų išsukti galvą ir laisvas lakstyti po pievą, bet ir vėl užsidedi įsipareigojimą. Išmokau tik vieną – niekuomet nesakyti tikslios datos, kada baigsiu darbą. Dažniausiai sakau, kad iki švenčių, bet šventės yra dvi – Kalėdos ir Velykos, jeigu nespėjau vienoms, padarysiu kitoms“, – šypsosi A. Varžinskas.
Pasak jo, skulptūra – ne ta sritis, kur būtų galima kažkaip paskubinti procesą. Jis ir pats pastebi, kad kai reikia skubėti, rezultatas nebe taip džiugina, tada ir pats menininkas dažnai sau turi pastabų.
Kita vertus, net ir nusivylimas duoda peno. Anot A. Varžinsko, daugiau išmokstame tuomet, kai pralaimime.
„Pergalės duoda tik akimirką džiugesio. Bet kai gyvenime gauni per nosį, o ir ne vieną kartą, turi neįkainojamų pamokų. Kita kartą pagalvoju, gal tikrai nereikėjo imtis vieno ar kito darbo, bet ir tas pats nusivylimas duoda grąžos. Leptelėjau neatsargiai ir taip įsipareigojau sukurti Šiaudinienės skulptūrą. Bet kuo labiau domiuosi ja, tuo ji man labiau įdomi. Paprastiems žmonėms niekas skulptūrų nestato, o aš pastatysiu savo terasoje ar prie dirbtuvių“, – šypsosi A. Varžinskas.
Pasak jo, A. Šiaudinienė, vienų vadinama keistuole, kitų – kvailele, o trečių – savotiška maištininke prieš tuometę santvarką, buvo neeilinė asmenybė jau tuo, kad turėjo savo stuburą, kurio nepajėgė sulaužyti bolševikinė sistema.
„Sovietinio mentaliteto žmogui Šiaudinienė savo elgesiu atrodė kvaila, bet iš tiesų ji tokia pati disidentė, tik darbavosi kitame fronte. Gebėjimas išsaugoti stuburą gyvenime – labai didelė vertybė visais laikais“, – įsitikinęs skulptorius.
Šiuo metu A. Varžinsko dirbtuvėse gimsta ne tik A. Šiaudinienės skulptūra, bet ir dar vienas darbas – „Skrydžio pamokos“. Jis neša žinią, kad kiekvienas žmogus turi turėti savo mūzą, kuri užaugintų sparnus gyvenimo skrydžiui.
Pasak menininko, skulptūroje yra svarbios visos detalės, iš kurių tarsi nuaudžiama visuma. Jeigu jis mato, kad kokia nors detalė turėtų gyventi savo atskirą gyvenimą ir negali būti grupėje, pasiėmęs kirvelį tiesiog nudaužo – taip dirbtuvių palubėje atsiradusi solidi „galvų“ kolekcija, laukianti savo eilės.
Anot jo, lygiai taip pat ir žmogų iš detalių formuoja šeima, draugai, aplinka, literatūra, kultūra ir daugybės kitų pasirinkimų visuma. Ir savo kūryboje A. Varžinskas pirmiausia iškelia žmogiškąsias vertybes. To išties sako pasigendantis jaunųjų menininkų kūryboje.
Pasak skulptoriaus, dabar jaunimas mokomas ne akademinių dalykų, kaip pirmiausia tapti gerais amatininkais, o kaip parduoti idėją. Jo nuomone, atsirado labai daug netikrų spektaklių, performansų, tariamo meno apraiškų. Kaip yra pasakęs A. Varžinsko mėgstamas mąstytojas Justinas Mikutis, yra proforma, kuri pereina į formą, o tuomet, kad įvyktų meno stebuklas, ji turi atitikti proformą. Kitaip tariant, už formos turi būti kažkas daugiau.
„Jaunimas dabar pratinamas, kad nereikia nei balso, nei klausos – visi jūs galite būti žvaigždėmis, jeigu po kamšteliu rasite laimingą bilietą. Bet kai vaikai nesusidėlioja savo vertybių ir užauga populiarumo sparnai, kritimas būna labai skaudus. Susilaužo stuburus. Būna, ateini į parodą ir galvoji, kam aš laiką gaištu, kai niekas viduje nesuvirpėjo? Menas yra kaip Dievas, be jo pasaulis neturėtų savo ašies, bet kur dabar ta ašis, sunku pasakyti. Kaip yra pasakęs Algirdas Julius Greimas, dabar niekas nebeieško gyvenimo prasmės, nes labai patogu slysti gyvenimo kraštu“, – svarsto skulptorius.
