-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dabintis, organizuoti kultūros renginius, atstatyti istorinius pastatus šis Panevėžio miesto partneris ypač stengiasi varžydamasis dėl 2027-ųjų Europos kultūros sostinės vardo su kitu Latvijos miestu – Liepoja.
Jau žinoma, kad Europos kultūros sostinės titulas po penkerių metų bus skirtas vienam iš šių Latvijos miestų. Daugpilis nusiteikęs jį gauti. Toks vardas miestui atneštų nemažų investicijų, o kas jų nenori? Kitąmet, o tai bus mažiau nei už poros savaičių, Europos kultūros sostine tampa Kaunas.
Daugpilio meras Andrejus Elksninis pripažįsta, kad Panevėžys Daugpiliui – daug didesnis draugas nei Latvijos miestai.
„Su Latvijos miestais mes nuolat varžomės dėl investicijų, pripažinimo, kitų dalykų. Su vieninteliu Lietuvos miestu Panevėžiu esame miestai partneriai, draugaujame, dalijamės patirtimi, mokomės vieni iš kitų“, – sakė A. Elksninis.
Panevėžį ir maždaug tiek pat gyventojų turintį Daugpilį sieja glaudūs ryšiai – 2004-aisiais šie miestai pasirašė partnerystės sutartį ir iki šiol artimai bičiuliaujasi.
Daugpilio meras – teisininkas, buvęs parlamentaras, miestui vadovaujantis jau trečią kadenciją. Beje, Latvijoje merai renkami ne tiesiogiai gyventojų. Juos renka tarybos nariai – taip, kaip dar prieš mažiau nei dešimtmetį buvo ir Lietuvoje.
Kaip vieną iš draugystės su Lietuva formų A. Elksninis įvardijo Daugpilio skelbtą kalėdinės puošybos konkursą laimėjusių lietuvių jo centre pastatytą eglę. Didžiulė, miesto herbo simboliu – lelijomis išpuošta, šviečiančių girliandų skraiste apgaubta eglutė miestui kainavo 60 tūkstančių eurų. Visa kita tikrai įspūdinga miesto puošyba – ankstesniųjų metų palikimas. Daugpilis kasmet kaupia kalėdines dekoracijas, tad netenka kasmet leisti joms pinigų. Tai viena priežasčių, kodėl papuošti Daugpilį kainuoja perpus pigiau nei Panevėžį.
Daugpiliui pretenduoti į Europos kultūros sostinės vardą didelę paspirtį teikia Europos turistų traukos centru tapęs pasaulinio masto dailininko Marko Rotko muziejus, įsikūręs buvusioje tvirtovėje, sovietmečiu paverstoje karine baze, gerokai nugyventoje, vėliau atstatytoje už ES finansinių fondų lėšas.
Šio Daugpilyje gimusio, JAV gyvenusio ir kūrusio menininko darbų muziejuje tėra penketas. Susitarus su dailininko, jau mirusio, šeima, ekspozicija nuolat keičiama, kūriniai į Daugpilį atgabenami. Beje, piniginė jų išraiška įspūdinga, kiekvieno darbo kaina – nuo kelių iki keliasdešimties milijonų dolerių. Už tiek M. Rotko kūriniai parduodami aukcionuose.
„Su vieninteliu Lietuvos miestu Panevėžiu esame miestai partneriai, draugaujame, dalijamės patirtimi, mokomės vieni iš kitų.“
A. Elksninis
Šis menininkas vadinamas brangiausiu pasaulyje. Sakoma, jog žvelgdami į jo darbus, žmonės mato save ir mato kitką nei rodo veidrodis – savo pačių vidų, ateitį ir praeitį.
„Mūsų tvirtovė – miegančioji gražuolė“, – taip bastioninę Daugpilio tvirtovę, kuri, beje, Europoje pastatyta pati paskutinė, vadina patys daugpiliečiai.
Ji už ES lėšas dar gana neseniai pradėta atstatyti, atkuriami į ją vedantys vartai, už jų esantys pastatai. Juose kuriasi netradiciniai muziejai. Vienas tokių – medicinos, o jame – didžiulė kontracepcijos ekspozicija. Sako, kad ji – itin populiari ir noriai lankoma.
Išskirtinio atvykusių į Daugpilį susidomėjimo sulaukia pačiame miesto centre įkurtas Latvijoje draudžiamos gaminti samanės, čia vadinamos šmakovka, muziejus. Jame – šalies pilstuko gamybos istorija, įvairiausi „šmakovkai“ pagaminti būtini rakandai ir dargi vaizdinė medžiaga, iliustruojanti gamybos procesą.
„Visos Europos šalys, tarp jų ir lietuviai, itin domisi šiuo muziejumi. Lankytojų jame tikrai netrūksta“, – patikino „šmakovkos“ muziejaus vadovas.
Kad atgrasytų nuo draudžiamo gėralo gamybos, muziejus pristato alkoholio pažeistų žmogaus organų maketą. Muziejaus kūrėjai, kad gautų finansavimą tokiam neįprastam lankytinam objektui, įrodė, kad toks maketas bus veiksmingas, pasižiūrėjus į jį gaminti pilstuko, o juo labiau – jo išgėrinėti, niekas nebenorės.
Daugpiliečiai pabrėžia, kad jų miestas – daugianacionalinis, taigi ir daugiakultūris. Tarpukariu pastatytuose Vienybės namuose veikia, renginius organizuoja bene trijų kultūrų – rusų, lenkų, baltarusių kultūros centrai, čia įsikūręs ir Daugpilio teatras, kurio artistai, kaip tvirtinama, vaidina penkiomis kalbomis, tarp šių – ir lietuviškai. Tai vienas profesionaliausių teatrų Latvijoje. Įdomu, kad įvairių tautybių žmonės leisti laisvalaikio, linksmintis renkasi į tą pačią vietą. Melstis jie irgi susirenka į keturias viena šalia kitos esančias bažnyčias – katalikų, liuteronų, sentikių ir stačiatikių. Visos jos – ant Šventovių kalvos, puošia miestą.
Latvijoje šiemet uždrausti naujametiniai fejerverkai, taip saugant, kad, siaučiant pandemijai, žmonės šventinę naktį nesibūriuotų. Nors Latvijoje veido apsaugos kaukės privalomos tik uždarose erdvėse, vis dėlto net gatvėse jas nešioja dauguma. Negana to, įeidamas į parduotuvę, kad ir pačią mažiausią, turi rodyti ne tik galimybių pasą, bet ir asmens dokumentą su nuotrauka. To reikia, kad pardavėjai įsitikintų, jog galimybių pasas tikrai tavo.
