Svarbiausias valstybės dokumentas, sykį galiojęs mažiau nei pusvalandį

Svarbiausias valstybės dokumentas, sykį galiojęs mažiau nei pusvalandį

 

Praėjus kiek daugiau nei pustrečių metų po Nepriklausomybės atkūrimo, 1992-ųjų spalio 25 dieną įvykusiame referendume Lietuvos piliečiai priėmė Konstituciją – svarbiausią šalies įstatymą, galiojantį iki šių dienų. Visai kitaip nei tarpukariu, kuomet Lietuvoje būta net trijų laikinų ir trijų nuolatinių konstitucijų, kurių kiekviena turėjo savų privalumų ir trūkumų, sako šios savaitės „Panevėžio balso“ pašnekovas – Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. Artūras SVARAUSKAS.

– Grįžtant šimtmečiu su trupučiu atgal į praeitį, atkūrus Lietuvos valstybę per trejus metus buvo priimtos net trys laikinosios konstitucijos – 1918-aisiais, 1919-aisiais ir 1920 metais. Kuo jos buvo ypatingos?

– 1918 metų vasario 16-ąją paskelbus valstybės atkūrimą reikėjo ir kažkokio pagrindo, ant ko ta valstybė pradėtų stovėti. Taigi lapkričio mėnesį patvirtinta laikinoji Konstitucija – vadinamieji Lietuvos Valstybės Konstitucijos pamatiniai dėsniai.

Pirmasis dokumentas buvo vieno lapo – skirtas parodyti, kad yra lietuviška valdžia, Lietuvos visuomenė pati kuria valstybę ir turime pagrindinį dokumentą.

Tiek 1918 metais, tiek 1919-ųjų balandį, kai priimta antroji laikina Konstitucija, mano supratimu, svarbiausias dalykas buvo užfiksuoti, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Antras svarbus momentas – kad 1918 metų Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose panaikinti luomai. Tai buvo pirmas toks konstitucinis dokumentas. Iki to laiko tiek carinės Rusijos laikotarpiu, tiek žvelgiant į senąją Lietuvos valstybę, visuomenė buvo kitokia.

Svarbu ir tai, jog abiejose – 1918 metų lapkričio ir 1919 metų balandžio – konstitucijose jau suformuota mūsų valstybės valdžios sąranga.

Pirmojoje laikinojoje Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės taryba ir Lietuvos valstybės tarybos prezidiumas. Lietuvos valstybės taryba buvo savotiškas parlamentas – vyriausybė ir prezidentas viename, tarsi Seimo ištakos. Lietuvos valstybės tarybos prezidiumas buvo vykdomoji institucija, kaip Vyriausybė.

1919 metų Konstitucijoje jau atsirado prezidento institucija – tai buvo nauja.

Trečiąją laikiną Konstituciją 1920 metų birželį priėmė Steigiamasis Seimas. Kaip žinome, tų metų pavasarį, praėjus dvejiems metams po valstybės atkūrimo, įvyko Steigiamojo Seimo rinkimai. Greitai nuolatinės Konstitucijos nesukursi, tad priėmė trečiąją laikiną. Kodėl jos reikėjo? Pirmosios dvi laikinosios nebuvo paskelbtos visų Lietuvos piliečių balsais rinktų tautos atstovų. Jos paskelbtos tik Lietuvos valstybės tarybos. 1920 metais Seimas buvo išrinktas jau demokratiniais rinkimais, todėl jo nariai po dviejų mėnesių ir paskelbė trečiąją laikinąją Konstituciją.

Ji kitokia nei ankstesnės, nes apibrėžė santvarkos formą: Lietuvos valstybė įvardyta kaip demokratinė respublika. Atsirado naujas žodis – respublika, kurio dar nebuvo ankstesnėse konstitucijose. Seimas tapo pagrindine, svarbiausia valstybine institucija. Apie Lietuvos valstybės tarybą šioje Konstitucijoje nebekalbama – ji jau buvo atlikusi savo pareigas ir perdavusi visas valdžios gijas parlamentui.

Laikinojoje Konstitucijoje akcentuotos ir visos pilietinės teisės. Kodėl tai svarbu? Ilgą laiką vyko nepriklausomybės kovos, Lietuvos teritorija iš esmės dar nebuvo baigtinė. Čia dar buvo ir vokiečių kariuomenė, karo būvis. Visuomenė daug pilietinių teisių ir neturėjo, nes galiojo karo padėties režimas. Prieš Steigiamojo Seimo rinkimus karo padėties režimas buvo panaikintas ir atsirado pilietinis motyvas.

Dar 1920 metų Konstitucijoje panaikinta mirties bausmė. Sakyčiau, tai buvo modernus, progresyvus tais laikais konstitucinis teiginys.

Taigi nors šios trys laikinos konstitucijos buvo mažos apimties, greitai sukurtos, jose būta svarbių ištakų.

Dr. A. Svarauskas.

– Pirmoji nuolatinė Konstitucija patvirtinta 1922 metais. Kas buvo aktualu kuriant ją?

– Tai buvo vienintelė iš nuolatinių demokratinė Konstitucija – vėliau tokia priimta tik 1992-aisiais. Todėl kiti metai bus labai simboliniai: 100 metų nuo pirmosios demokratinės Konstitucijos ir 30 metų nuo dabartinės. Apvalios datos ir abu dokumentai – labai svarbūs.

Tarpukariu Seime buvo sudaryta Konstitucijos komisija, kuriai vadovavo Antanas Tumėnas. Teisininkų, Seimo narių brigada kūrė Konstituciją, žiūrėjo Europos pavyzdžius, analizavo. Darbas užtruko apie porą metų ir būta nemažai diskusijų. Daugiausia jų kėlė teritorija ir tautinės mažumos – autonomijos klausimas. Šioje vienintelėje nuolatinėje Konstitucijoje nėra sakinio, kad Lietuvos valstybės sostinė yra Vilnius. Tai labai svarbu, nes tiek 1918–1919 metų laikinosiose, tiek 1928-ųjų ir 1938 metų konstitucijose tas nurodoma. Bet 1920 metais po generolo Liucijaus Želigovskio akcijos atplėšus Vilniaus kraštą, įkurta vadinamoji Litwa Środkowa – Vidurinė Lietuva, paskui inkorporuota į Lenkijos sudėtį. Taigi 1922 metais Vilniaus klausimas dar sprendėsi Europos mastu.

Lietuva tuo metu dar neturėjo ir Klaipėdos krašto. Situacija buvo sudėtinga ir, matyt, belaukiant Vakarų Europos, Tautų Sąjungos malonės, nenorėta jos dar labiau aštrinti.

Kitas momentas – tautinės mažumos. Kai vyko nepriklausomybės kovos, kai reikėjo konsoliduoti visuomenę, reikėjo visų Lietuvos tautų paramos. Ypač žydai turėjo labai didelę įtaką – tiek pagal gyventojų skaičių, tiek ekonomiškai, tiek dėl tarptautinių jų ryšių. Dalį lenkakalbės, baltarusių visuomenės taip pat reikėjo konsoliduoti. Todėl buvo žadama, kad visos lojalios nacionalinei valstybei grupės turės galimybę naudotis tam tikromis autonominėmis – ar kultūrinėmis, ar tautinėmis – teisėmis.

Atėjus 1922-iesiems metams, valstybė jau buvo atsistojusi ant kojų, konsoliduota, grėsmės nebebuvo ir tautinės mažumos kaip ir nevisiškai tiko į tautinės valstybės naratyvą. Visgi joms Konstitucijoje buvo skirti du paragrafai – suteikta kultūrinė tautinė autonomija. Ji taikyta žydams, kurie galėjo turėti savo tautinės mažumos institucijas, savo tautiečius galėjo apdėti mokesčiais savo kultūriniams reikalams. Jie galėjo organizuoti savo švietimą atskirai, o ne prie Lietuvos švietimo sistemos. Tai – išskirtinis šios Konstitucijos momentas.

– Kuo dar ši Konstitucija svarbi ir išsiskirianti iš kitų?

– Šioje Konstitucijoje pirmą kartą nustatyti nepriklausomos demokratinės valstybės simboliai. Atsirado naujos spalvos Lietuvos istorijoje – pirmą kartą patvirtintas toks derinys kaip geltona, žalia, raudona. Vytis tapo Lietuvos herbu.

1922 metų Konstitucijoje pirmą kartą istorijoje lietuvių kalba paskelbta valstybine – laikinosiose konstitucijose dar to nebuvo.

Mano supratimu, labai reikšminga, kad pagal 1922-ųjų Konstituciją pradinis mokslas tapo privalomas. Nors tai ne iš karto įgyvendinta, pradėta realiai tik po 5–6 metų, tačiau svarbu, kad buvo juridiškai apibrėžta. Visuomenė anuomet buvo menkai raštinga ir šis momentas labai aktualus.

Ir šitoje, ir kitose konstitucijose labai plačios teisės suteiktos Katalikų Bažnyčiai ir apskritai kitoms religinėms konfesijoms. Tikyba buvo visų mokyklų programų sudedamoji dalis: negalėjai baigti mokyklos ir gauti atestato, jeigu neišlaikei tikybos egzamino. Taip buvo visą tarpukarį. Visi civilinės būklės aktai, tai yra gimimas, santuoka, mirtis, buvo registruojami tik Bažnyčioje. Visos religinės bendruomenės galėjo steigti savo atskiras konfesines privačias mokyklas. Negana to, valstybė jas ir finansavo.

Šioje Konstitucijoje aiškiai pasakyta, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika. 1928 metų Konstitucijoje iš to dar liko „demokratinė respublika“, o 1938-ųjų Konstitucijoje jau tebuvo Lietuvos valstybė.

Pagal 1922 metų Konstituciją Seimas buvo svarbiausia Lietuvos valdžios institucija. Formaliai – Seimas, Vyriausybė ir prezidentas, bet prezidentas buvo labiau simbolinis. Prezidentą pavadavo Seimo pirmininkas, o kitose konstitucijose jau nurodyta, kad ministras pirmininkas – Vyriausybės vadovas.

Pagal šią Konstituciją prezidentą rinko Seimas, bet jis galėjo ir atstatydinti – buvo visiškai priklausomas nuo Seimo. Formaliai Konstitucijoje buvo teisė prezidentui dėl tam tikrų aplinkybių paleisti Seimą, bet jeigu taip būtų pasielgęs, kitos kadencijos Seimas iš naujo turėjo perrinkti prezidentą ir nebuvo garantijos, kad vėl išrinks jį patį.

Kitose konstitucijose parlamentas jau prarado galias…

Įdomu, kad buvo nustatytas tiek Seimo narių, tiek prezidento amžiaus cenzas. Seimo nariais 1922 metais galėjo būti asmenys nuo 24 metų, bet rinkimų teisę turėjo nuo 21 metų. Prezidentas turėjo būti ne jaunesnis nei 35-erių.

Kitose konstitucijose amžius didintas: Seimo nariu galėjai tapti nuo 30-ies, o teisę balsuoti rinkimuose turėjai sulaukęs 24 metų. Prezidentui galiojo 40 metų amžiaus cenzas. Kam šitaip buvo daroma? Tai buvo Antano Smetonos sumanymas: manyta, kad vyresni žmonės yra konservatyvesni, nėra taip linkę į revoliucijas, naujoves, taigi pastovesni ir nuosaikesni.

– Kodėl tuomet prireikė 1928 metų Konstitucijos?

– 1926 metų gruodį įvyko perversmas, Seimas buvo paleistas. Reikėjo sudaryti juridinę fikciją, kad valstybės konstitucinis pamatas ir toliau išlaikomas.

Po perversmo Seimas sušauktas tik 1936 metais, tad 1922-ųjų Konstitucija buvo sulaužyta. Visa tai reikėjo įvilkti į teisinį pamušalą.

Antanui Smetonai artimi teisininkai prisidėjo kuriant 1928 metų Konstituciją. Iš karto buvo pasakyta, kad ji – laikina ir per dešimt metų turės būti referendumu patikrinta. Apie ją kritiškai atsiliepė tiek teisininkai, tiek kiti ir visi laukė tikros.

Vertinant teiginius, ši Konstitucija formaliai nelabai skyrėsi nuo 1922 metų.

– O paskutinioji tarpukario Konstitucija – kokia buvo ji?

– 1938 metų Konstitucija buvo grynai Antano Smetonos darbas. Butaforinis Seimas formaliai ją priėmė vasarį, nes reikėjo vizualiai sudaryti juridinį vaizdą, o įsigaliojo dokumentas tik gegužės 12 dieną. Apibrėžiant santvarkos formą jame jau nebebuvo žodžio „demokratinė“ – tik Lietuvos valstybė. Prezidentas įgijo praktiškai neribotas galias – iš esmės jis prieš nieką nebuvo atsakingas.

Bet įdomu, kad 1938-aisiais pirmą kartą iš visų konstitucinių dokumentų įvardytos valstybinės šventės – Vasario 16-oji ir Rugsėjo 8-oji. Pastaroji buvo Senosios Lietuvos didingai praeičiai minėti diena. Tai – neįvykusios Vytauto Didžiojo karūnacijos ir Švč. Mergelės Marijos gimimo diena. Tarpukariu buvo labai didelė šventė.

Yra šioje Konstitucijoje ir daugiau įdomių momentų. Pavyzdžiui, 25 straipsnis: formaliai valstybės piliečiai turėjo spaudos, visuomeninio veikimo teisę, bet yra užuominų, reiškiančių cenzūrą. Galima kalbėti, rašyti, bet viskas neturi žeisti valstybės.

Intriguoja ir 43 straipsnis, skelbiantis, kad „Lietuvos mokslo ir meno uždavinys visų pirma tarnauti pažangai“. Ne šiaip sau mokslas ir menas savitikslis. Menas negalėjo būti vardan meno – jis turėjo būti skirtas tik valstybei. Taigi čia juntamas tam tikrų kitų režimų dvelksmas… Kaip ir 46 straipsnyje, kuriame yra užuominų apie privalomą darbą: „Vengiančius darbo Valstybė gali priversti dirbti“.

Kita vertus, toks buvo laikmetis. Jo kontekste Lietuvos Konstitucija nebuvo kažkokia išskirtinė.

– Ką, jūsų manymu, rodo faktas, jog per tokį trumpą laiką turėjome net keletą konstitucijų?

– Apie laikinąsias nekalbėsiu, nes valstybė tuomet dar tik kūrėsi, išgyveno nestabilumo laikotarpį. Bet trys nuolatinės konstitucijos per 18 metų liudija, kad valstybės kūrimas nebuvo iki galo užbaigtas. Nebuvo aiškiai suprasta, kokia ta valstybės santvarka turėtų būti. 1922-ųjų Konstitucija buvo demokratinė, bet demokratinė santvarka Lietuvoje neįsitvirtino – deja, 1926 metų perversmas visa tai panaikino. Įdomu, jog be kažkokių didesnių, smarkių protestų iš didžiosios visuomenės masės – valstietijos ir ūkininkų, sudariusių didžiąją dalį gyventojų. 1928 metai – laikinumas, 1938 metais – vėl nauja Konstitucija. Tai reiškia, kad Lietuvos valstybė dar ieškojo kažkokio savo valstybinio būvio.

Manyčiau, kad konstitucijų gausa tai ir rodo – jog visą tarpukarį Lietuva ieškojo, kokia valstybinė santvarka turėtų būti: ar demokratinė, ar prezidentinė, ar dar kokia.

1938 metų Konstitucija apibendrino faktą, kad vis dėlto Lietuva turėjo būti stipraus prezidentinio vienvaldžio tipo valstybė.

– Ir toji paskutinė tarpukario Konstitucija atsigręžė prieš pačius lietuvius…

– Joje yra daug teigiamų, gerų dalykų, bet bėda buvo valstybės valdžios tęstinumas po prezidento, tarkime, mirties ar kažkokio nutikimo, dėl kurio prezidentas nebegalėtų valdyti valstybės. 1938 metų Konstitucijoje yra net pora straipsnių apie tai. Pagal 71 straipsnį, prezidentui sergant ar esant užsienyje, valdžia pereina ministrui pirmininkui, kuris šias pareigas eina laikinai. 72 straipsnis nurodo, kad mirus prezidentui arba jam atsistatydinus, ministras pirmininkas perima prezidento pareigas – ir įgyja visas prezidento teises. Sovietai tuo ir pasinaudojo. Kai 1940 metų birželio 15-ąją Antanas Smetona pasitraukė į Vakarus, nuspręsta, kad prezidentas atsisakė savo pareigų.

Tokią interpretaciją pateikė ne tik iš Maskvos atvykę sovietų pareigūnai, bet ir kai kurie mūsų veikėjai – pavyzdžiui, krikdemas Kazys Bizauskas, kuris buvo Vyriausybės vicepirmininkas. Pagal 71 Konstitucijos straipsnį, tuometis ministras pirmininkas Antanas Merkys turėjo laikinai perimti prezidento pareigas ir negalėti priimti svarbiausių konstitucinių pakeitimų. Bet pagal 72 straipsnį jis galėjo perimti prezidento pareigas ir daryti svarbius konstitucinius pakeitimus. Kas vyko? Didžioji dalis tiek sovietų atsiųstų pareigūnų, tiek ir kai kurie mūsų opoziciniai Antanui Smetonai sluoksniai padėtį Lietuvoje interpretavo pagal 72 Konstitucijos straipsnį. Tai yra kad prezidentas pasitraukdamas atsisakė pareigų. Kodėl? Sovietams to reikėjo norint paspausti Antaną Merkį. Kad jis, perėmęs prezidento pareigas, „įsiprašytų“ į Sovietų Sąjungą neva juridiškai nesulaužant Konstitucijos. Štai kur būta žaidimo. O krikdemai, Kazys Bizauskas prie jo prisidėjo patys nesuprasdami. Nuo 1926 metų norėjo priversti Antaną Smetoną atsistatydinti ir atsirado šansas. Jie netikėjo, kad birželio 15-oji – Lietuvos okupacija. Manė, kad pasikeis vyriausybė, kad Lietuva bus prosovietinė liaudies respublika, bet savarankiška ir nepriklausoma. Pagal 1938 metų Konstituciją, Antanui Merkiui tampant valstybės vadovu, jo vicepirmininkas Kazys Bizauskas būtų tapęs ministru pirmininku – vadinasi, vyriausybės vadovu. Tai esminis dalykas, dėl ko Kazys Bizauskas birželio 15–16 dienomis taip važinėjo po Kauną ir visiems aiškino, kad Antanas Smetona pabėgo – tai reiškia, jis atsistatydino.

Autoritarinė Konstitucija turėjo vieną blogį ir, deja, tai, kad prezidentas buvo visagalis, niekam neatskaitingas, 1940 metų birželio 15-ąją atnešė pasekmes, kurias mes pajutome savo kailiu.

– Nepaisant to, 1938 metų Konstitucija buvo trumpam įsigaliojusi ir 1990 metais?

– 1990 metų kovo 11-ąją reikėjo, kad būtų valstybės tęstinumas, kad Lietuvą kuriame ne iš naujo, o atkuriame svetimos jėgos užgrobtą valstybę. Reikėjo dokumento, kuriuo pagrindu tą padaryti. 1922 metų Konstitucija būtų buvusi logiška, nes ji demokratinė, tačiau nebūtų buvę tęstinumo. Paskutinė Konstitucija juk buvo priimta 1938-aisiais. Tad 1990 metais ji galiojo – labai trumpai, apie pusvalandį ar 20 minučių. Jos galiojimą atstatė, bet netrukus paskelbė Laikinąjį pagrindinį įstatymą ir iki 1992 metų įsigaliojo naujos nuostatos.

Įdomus faktas

Antisovietinės rezistencijos metais 1949-ųjų vasario 16 dieną Lietuvos partizanų Minaičių kaime, Radviliškio rajone, pasirašyta žymioji Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracija, užtikrinanti Lietuvos valstybės tęstinumą ir paskelbusi lietuvių tautos valią atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę, buvo paremta 1922 metų, o ne paskutine, 1938-ųjų Konstitucija.

Komentarai

  • O dabar mes turime kolonialine konstitucija, kuria mums paraše JAV?

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų