-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Eucharistijos bičiulių sąjūdis nebuvo pats gausiausias antisovietinis judėjimas, tačiau be jo indėlio ugdant pilietinę visuomenę katalikiškas pasipriešinimas neįsivaizduojamas.Slaptai katalikiško lietuvių jaunimo organizacijai priklausęs jaunimas studijavo Šventąjį Raštą ir Lietuvos istoriją, kas tais laikais jau savaime buvo drąsu. Kaip ir pogrindžio leidinių, įskaitant „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, platinimas. Tačiau į istoriją šį sambūrį įrašė žingsniai, kurių anuomet niekas kitas nedrįso žengti: pirmosios eisenos į Šiluvą, Kryžių kalno tvarkymas.
Ir Panevėžys buvo miestas, turėjęs vienus aktyviausių judėjimo narių.
Panevėžietis karo kapelionas pulkininkas leitenantas dr. Virginijus Veilentas į Eucharistijos bičiulių veiklą įsitraukė dar paauglystėje.
„Mūsų šeima buvo tikinti ir praktikuojanti. Aš labai norėjau patarnauti šv. Mišioms. Tad tuometis Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonas monsinjoras Juozapas Antanavičius 1973 metais priėmė mane. Pradėjau suktis toje aplinkoje ir kažkaip savaime išėjo“, – pamena pradžią jis.
Pasak dr. V. Veilento, tai įvyko labai natūraliai – niekam neagituojant „stokite į Eucharistijos bičiulius“.
Tuo labiau kad visi bendraminčiai buvo tokie pat 14–16 metų paaugliai.
„Augome kartu ir tai atrodė savaime suprantamas dalykas, – pasakoja kapelionas. – Buvome tikintys jaunuoliai, turėję bendrus interesus, kartu važiuodavę į atlaidus. Kartu prisijungėme ir prie Eucharistijos bičiulių.“
Kartu jaunieji panevėžiečiai studijuodavo ir Šventąjį Raštą. Nors, žvelgdamas į praeitį, tokias studijas dvasininkas vadina savotiška saviveikla.
„Patys pasiruošdavome, patys pasiskaitydavome ir, kiek suprasdavome, bandydavome kitiems paaiškinti, pasiginčyti. Buvo toks natūralus, gražus pažinimo procesas“, – šypsosi jis.
Dabar karių sielovadininkas, V. Veilentas tiki, jog jaunimui visais laikais reikalingi iššūkiai. Poreikis daryti tai, ko nedaro kiti, arba dar geriau – daryti tai, kas draudžiama, – atrodo gyvybiškai svarbus.
Niekas nevertė grupelės jaunuolių lankytis Eucharistijos bičiulių susitikimuose – jie rinkdavosi dažniausiai spontaniškai, po dvidešimt ar kartais daugiau. Užsiėmimų niekada netrūkdavo – pavyzdžiui, studijuoti Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“.
„Sovietmečiu mokyklinis Lietuvos istorijos vadovėlis buvo visiškai plonas. Ir čia toks įspūdis – kai paimi aptrintą A. Šapokos „Lietuvos istoriją“: solidžią, storą knygą, kurioje rašoma apie visus kunigaikščius, apie tai, kokia didinga buvo Lietuva. Mokykloje juk niekas apie tokius dalykus neužsimindavo“, – sako karo kapelionas.
Panevėžietis karo kapelionas pulkininkas leitenantas dr. Virginijus Veilentas. G. KARTANO nuotr.
Slapta skaitoma uždrausta literatūra ir pogrindiniai leidiniai, bendravimas su bendraminčiais formavo ir kitokį, nei sovietų valdžiai tiko, pasaulio supratimą.
„Būdavo vos ne sakralus dalykas – atsiversti iš kažkur gautą nušiurusią „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ ir slėptis, kad niekas nepamatytų. Jausdavaisi esantis kažko svarbaus, reikšmingo dalimi. Tai turbūt irgi paliko savo antspaudą“, – svarsto dr. V. Veilentas.
Iš kur gaudavo draudžiamų spaudinių, jis sako nė nepamenantis. Greičiausiai kažkas „išsitraukdavo iš po skverno“.
„Matyt, manė, kad jaunimas taip pat turėtų šį bei tą suprasti ir žinoti“, – kapelionas įsivaizduoja, jog reikėjo svarios priežasties šitaip pasitikėti nepilnamečiais berniokais.
Dr. V. Veilentas neneigia, kad Eucharistijos bičiulių veikloje bene smagiausia ir buvo ta idealistiška jaunatviška bendrystė, sutvirtinta tikėjimo. Ypač ji atsiskleisdavo kelionėse.
„Manau, ir dabar jaunimas mėgsta važiuoti į ekskursijas, o mes važiuodavome į atlaidus – į Šiluvą, Žemaičių Kalvariją“, – dvasininkas pasakoja puikiai prisimenantis ir Merkinės kermošius, ir apsilankymus prie Aušros vartų.
„Žinoma, ten buvo meldžiamasi, kalbami rožiniai, bet ne vien tai. Jaunimas rinkdavosi ne vien pasimelsti, bet ir drauge linksmai pabūti, gražiai praleisti laiką ir mums labai sekėsi“, – sako jis.
Tokių išvykų neaptemdydavo net susidūrimai su milicija, bandydavusia išklausinėti jaunimo, iš kur ir ko atvykę, ar užsirašinėjusia autobuso numerius. Gal kad kaskart viskas baigdavosi laimingai, spėja V. Veilentas, o jei kam ir grėsdavo nemalonumai, pavykdavo išsisukti ar – retkarčiais nutikdavo ir taip – išsipirkti.
„Manau, kad ir Dievas saugojo nuo to blogio“, – priduria dvasininkas.
Dr. V. Veilentas atviras: tokiame amžiuje jie nė nesusimąstė, kas vadovauja Eucharistijos bičiuliams Panevėžyje, o kas ne. Tačiau su jaunimu dirbo vienuolė Ona Norkutė. Ir karo kapelionas sako esantis dėkingas jai, sugebėjusiai laviruoti tais nelengvais laikais.
„Atrodydavo, kad tarsi kokiai bažnytinei procesijai vadovaudavo, bažnytinius rūbelius tvarkydavo, bet kai dabar matai ir supranti, tai buvo ne vien rūbelių tvarkymas. Buvo atliekamas svarbus jaunimo auklėjimo darbas“, – prisimena.
Nors į katalikiškos organizacijos veiklą panevėžietis įsitraukė 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai saugumas ir milicija jaunimui skyrė itin daug dėmesio, pats asmeniškai su šių struktūrų darbuotojais nesusidūrė.
Bet dr. V. Veilentas neabejoja, jog progų „pabendrauti“ su saugumiečiais netrūkdavo organizacijos vyresniesiems. Tiems, kas laikė savotišką apsauginį stogą virš Bažnyčios prieglobstyje ar pas ką nors namuose besirenkančių paauglių galvų.
„Tie žmonės labiausiai turėjo saugotis, – sako jis. – Kontaktų (su saugumu – aut. pastaba) neišvengė, bet kažkaip bandė suktis. Ir, atrodo, garbingai išsisuko iš tokių situacijų.“
Būtina, anot V. Veilento, atiduoti duoklę ir tuo metu Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje dirbusiems kunigams. Jie rūpinosi jaunimu, kiek galėdami padėjo Eucharistijos bičiulių veiklai.
„Atrodė, gyvenai sau paprastą gyvenimą, bet tie žmonės… Jie dirbo didelį darbą ir, manau, tą suprato“, – teigia dvasininkas.
Eucharistijos bičiulių eisena į Šiluvą, apie 1977 metus. LKBK.LT ARCHYVŲ nuotr.
Panevėžys neatsitiktinai minimas tarp miestų, kuriuose Eucharistijos bičiuliai buvo vieni aktyviausių.
Dr. V. Veilento svarstymais, prie to greičiausiai prisidėjo ir paties miesto specifika.
Peržvelgus sovietmečio laikų statistikos duomenis, aiškiai matyti, jog Panevėžys buvo kone lietuviškiausias.
„Ir visos tos tautinės, religinės tradicijos labai aiškiai atsispindėjo visuomenėje“, – daro išvadą.
Tie patys žmonės, kuriuos kiekvieną rudenį ir pavasarį varu varydavo į sovietizuotas eisenas ir paradus, savo valia eidavo į bažnyčią.
„Jų tapatybė visgi buvo krikščioniškoji, ir vertybės taip pat, – aiškina kapelionas. – Manau, vien dėl to jaunimas galėjo augti kitoks.“
Tokią išvadą V. Veilentui diktuoja patirtis. Panevėžio 5-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje mokėsi, atėjus laikui – ar veikiau vajui stoti į komjaunimą, panorusių tą padaryti jo klasėje buvo mažuma.
„Buvo net šiokio tokio susidomėjimo – kas čia darosi, iš kur čia tie baisūs nacionalistai, kurie net komjaunimo nepripažįsta“, – prisimena sulaukus atitinkamų institucijų dėmesio.
Karo kapelionas neatmeta, kad tuokart, būdami jaunuoliais, jie gal ir nesuprato visumos, tačiau dabar aišku, kas, kaip ir dėl ko vyko.
„Įsivaizduokite, jei su bendraklasiais sekmadienį susitikdavome ir eidavome į bažnyčią – tai jau šį tą sako“, – panevėžietis didžiuojasi jau tokiame amžiuje įdiegtomis vertybėmis.
Dalyvavimas Eucharistijos bičiulių veikloje, karo kapeliono įsitikinimu, pirmiausia jam paklojo gyvenimiškus pamatus, ant kurių buvo galima statyti tolesnę ateitį. Turbūt ir pasirinkti kunigišką tarnystę.
„Ir dabar ant tų pačių pamatų statomos tos pačios krikščioniškos vertybės, kurias gavome tada, jaunystėje“, – šypteli dr. V. Veilentas. Skirtumas tik toks, sako, kad tai, kas jaunimui panašėjo į savotišką žaidimą su draudžiamais dalykais, dabar tapę rimtais gyvenimo pasirinkimais.
Tarp Eucharistijos bičiulių grupelių visoje Lietuvoje gana populiaru buvo kaip pasipriešinimo santvarkai ženklus statyti kryžius (nuotraukoje – Stirniškių miške Vilkaviškio rajone 1981 metų gegužės 15-osios naktį iškilęs kryžius). LKBK.LT ARCHYVŲ nuotr.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius Arūnas Streikus sako, kad vadinti Eucharistijos bičiulius organizacija griežta šio žodžio prasme turbūt negalima.
Jie nebuvo organizacija – nei formalia, nei neformalia, nes neturėjo aiškios organizacinės struktūros.
„Turbūt tai sambūris, prie kurio ištakų stovėjo Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija, konkrečiai – jos sesuo Jadvyga Stanelytė“, – apibendrina profesorius.
Paprastai sambūrio gimimo data laikomi 1969-ieji, kai įsikūrė pirmosios Eucharistijos bičiulių grupelės. Jis buvo skirtas pasauliečiams.
Pasak prof. A. Streikaus, tokia forma buvo sugalvota siekiant juos telkti, sukurti platformą gilesniam religiniam, dvasiniam žmonių ugdymui, kai legaliai, laisvai tokia veikla nebuvo įmanoma.
Sovietmečiu, primena istorikas, religinis gyvenimas buvo įspraustas į labai siaurus rėmus. Toleruota tik liturginė praktika – šv. Mišios, atlaidai. Kitoks religinis dvasininkų, vienuolių santykis su tikinčiaisiais buvo persekiojamas. Tad Eucharistijos bičiuliai buvo bandymas apeiti šį draudimą, jam pasipriešinti.
Profesoriaus teigimu, sambūris neatsirado tarsi iš niekur. Iki tol jau egzistavo aktyvesnių tikinčiųjų susibūrimai, daugiausia organizuoti tų pačių pogrindyje veikusių vienuolių.
Kai kurios tų grupelių vėliau save laikė ir Eucharistijos bičiuliais, o kai kurios, pasak prof. A. Streikaus, po 1990-ųjų sakė nieko apie tokius nežinoję ir nelaikė savęs jo dalimi.
„Tad tas sąjūdis buvo truputį amorfinis, – mano istorikas. – Bet vietovėse, kur su Jadvyga Stanelyte kuopelių vadai aktyviai palaikė tiesioginį ryšį, save sąmoningai tapatino su tuo sąjūdžiu ir dalyvavo jo veiklose.“
Pašnekovo teigimu, būta ir šio sambūrio tapatybės ženklų. Save laikiusieji Eucharistijos bičiuliais atlape segėdavo specialius ženkliukus su stilizuotais koplytstulpiais, iš kurių galėdavo atpažinti vieni kitus.
Jam žinomos dvi versijos, kaip tie ženkliukai atsirado.
„Buvo net šiokio tokio susidomėjimo – kas čia darosi, iš kur čia tie baisūs nacionalistai, kurie net komjaunimo nepripažįsta.“
Dr. V. Veilentas
Pagal vieną, buvo oficialiai išleisti ir parduodami spaudos kioskuose bei kitose vietose. Sambūrio nariams telikdavo juos nusipirkti.
Kita versija teigia, kad ženkleliai užsakyti viename Dailės kombinatų – Klaipėdoje (tais laikais užsakymus galėdavo pateikti ir privatūs asmenys).
Kuri šių versijų teisinga, profesorius netyręs.
Be to, nors dažnai – ir net oficialiai šis sambūris vadinamas jaunimo, realiai Eucharistijos bičiulių judėjime dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės. Kai kuriuose miestuose gal dominavo jaunesni, kur – vidutinio ir vyresnio amžiaus.
„Paprastai tos grupelės buvo organizuojamos pogrindyje veikusių moterų vienuolių, daugiausia Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserų, taip pat kitų kongregacijų, ypač Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos. Panevėžyje būtent jos ėmėsi iniciatyvos“, – pabrėžia prof. A. Streikus.
Eucharistijos bičiulių veiklos sferų, pasak istoriko, buvo dvi. Ir pirmoji – edukacinė, saviugdos.
Tai reiškė, kad sambūrio nariai rečiau ar dažniau susibėgdavo, konspiracijos tikslais – kurio nors bendražygio gimtadienio ar vardadienio proga, kad, kam nors paskundus, būtų galima pasiteisinti švente. Realiai vietoj užstalės vykdavo diskusijos, net paskaitos.
Tokiuose „šventimuose“ stengdavosi dalyvauti ir po kunigą, aktyviai grupeles lankė ir pati sesuo Jadvyga Stanelytė.
Kita bičiulių veikla reiškėsi viešo protesto prieš religinio gyvenimo suvaržymus formomis. Pavyzdžiui, dalyvavimu maldingoje eisenoje iš Tytuvėnų į Šiluvą. Arba Kryžių kalno lankymu ir tvarkymu (kuo daugiausia užsiimdavo Šiaulių, Kelmės, Telšių grupelės).
„Gana populiari bičiulių veikla – ypač grupelėse, kur buvo daugiau nuotykius mėgstančio jaunimo, – buvo statyti kryžius“, – prof. A. Streikus pasakoja, jog tokie tikėjimo simboliai paprastai pernakt išdygdavo viešose vietose. Ypač pamėgtos buvo magistralės: Vilnius–Kaunas, Marijampolė–Vilkaviškis.
„Valdžia tą draudė, bet buvo stimulas tam priešintis“, – paaiškina.
Eucharistijos bičiulių sambūrio ženklelis, kurio atsiradimą gaubia savotiška paslaptis. ARCHYVŲ nuotr.
Ilgai šie kryžiai, suprantama, nestovėdavo, bet misiją atlikdavo: žmonėms viešai pademonstruodavo tikėjimą ir pasipriešinimą valdžios suvaržymams.
Tuo labiau kad tokie akibrokštai sovietinei valdžiai itin nepatiko.
Pasak prof. A. Streikaus, jeigu pavartytume saugumo, ypač miestų skyrių, ataskaitas, pamatytume, jog Eucharistijos bičiulių veikla buvo kruopščiai fiksuojama. Bet eiliniai grupės nariai rimtesnių sankcijų nesulaukdavo. Kaip aiškina profesorius, katalikiškam pogrindžiui tampant vis masiškesniam, valdžia nebeturėjo resursų viską sukontroliuoti ir visus pakviesti vadinamajam profilaktiniam pokalbiui.
Tačiau grupelių organizatoriai, pati sesuo Jadvyga Stanelytė represijų sulaukė ir net buvo įkalinta už eisenos į Šiluvą organizavimą.
„Kad kitos vienuolės, buvusios grupių organizatorėmis, dėl to būtų patyrusios kažkokias represijas, man neteko matyti. Vis dėlto vienuolės daugiausia sankcijų sulaukdavo už dalyvavimą „Kronikos“ leidyboje ir platinime, sistemingą vaikų katekizavimą“, – sako, kad sankcijų sulaukdavo už kitus dalykus, prof. A. Streikaus.
„Eucharistijos bičiulių turbūt ir buvo didžiausia reikšmė, kad jie telkė tikinčiuosius, kūrė socialinius ryšius tarp jų – nepriklausomus, nekontroliuojamus. Ir tokiu būdu prisidėjo prie pilietinės visuomenės kūrimosi“, – apibendrintai Eucharistijos bičiulių sąjūdžio reikšmę įvertina prof. A. Streikus.
Vėlyvuoju sovietmečiu, kai žmonės ypač nepasitikėjo vieni kitais, Eucharistijos bičiuliai, be etnokultūrinio judėjimo, buvo viena visuomenės saviorganizacijos užuomazgų.
„Aišku, tai nebuvo labai platus ir didelis sąjūdis, – patikslina istorikas. – Jei bandytume skaičiuoti, per visą Lietuvą galbūt būtų daugiausia 2 000 narių, nors, spėju, ir tiek nepriskaičiuotume. Bet tai vis tiek buvo viena visuomenės saviorganizacijos formų, iš kurių 9-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo prielaida formuotis platesniam sąjūdžiui. Jeigu patyrinėtume to dešimtmečio pabaigą, visoje 
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio anatomijoje turbūt matytume, jog tie žmonės, kurie anksčiau dalyvavo režimo nesankcionuotuose veiksmuose, buvo tarp aktyvistų, pradininkų, kurie kūrė, dalyvavo iniciatyvinėse grupėse, prisidėjo prie visuomenės mobilizavimo, išjudinimo.“
