Svajonė padainavus teatre grįžti namo pas tėvus

Svajonė padainavus teatre grįžti namo pas tėvus

 

Mecosopranas Milda Tubelytė gimė, mokėsi Panevėžyje, dabar gyvena Vokietijoje, Braunšveige, dainuoja šio miesto teatre. Advento laikotarpiu dainininkė su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu meno vadovo ir dirigento Gintaro Rinkevičiaus, klausytojus pakvietė išgirsti vieną didingiausių muzikos istorijoje kūrinių – Johanno Sebastiano Bacho „Mišias h-moll“.

Vieną dieną koncertas vyko Kaune, kitas Vilniuje, tad Milda tik spėjo pasidžiaugti kalėdiškai išsipuošusiais miestais ir vėl – atgal į lėktuvą. Nuolatiniai skrydžiai jos negąsdina.

„Šiais laikas skrydis iš Vokietijos – vos viena valanda. Iš Klaipėdos į Vilnių atvažiuoti ilgiau užtrunka, nei man iš Vokietijos atskristi. Dabar galime laisvai keliauti, visur suspėti dainuoti, jei tik mūsų reikia. Šiandien niekas nėra toli“, – sako pasaulio koncertų salėse koncertuojanti panevėžietė.

Nuo paaugliško maišto iki pasaulio scenų

M. Tubelytė – ne kalba, ne pasakoja, o spindi gyvenimu, džiaugsmu ir meile visam tam, ką veikia. O iki tol, kol neįžengė į didžiąsias koncertų salių scenas, Milda niekuo nesiskyrė nuo Panevėžio gatvėmis vaikščiojusių merginų. Tik mokėsi kitaip ir kitur. Pirmąją klasę pradėjo lankyti dabartinėje Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje, mokėsi smuiko specialybės, papildomai dar ir dainavimo, dalyvavo „Dainų dainelės“ konkursuose. Ir taip dešimt metų, kol vieną dieną suprato, kad gana virti savo sultyse tarp muzikantų, kur, pasak Mildos, gavo nuostabų išsilavinimą. O tada apsisuko ir išėjo į J. Miltinio gimnaziją pažiūrėti, kaip žmonės gyvena.

„Toks paaugliškas maištas. Nusprendžiau, kad esu didelė tinginė ir iš manęs smuikininkės nebus, kad reikia dar ko nors. J. Miltinio gimnazija – teatrinės pakraipos mokykla. Tie vaikai, su kuriais baigiau gimnaziją, buvo labai įdomūs. V. Mikalausko menų gimnazijoje augome tarsi šiltnamio sąlygomis, kai visi vieni kitus pažįsta, kartu užaugę, tad atėjo laikas pažinti ir kitokius žmones“, – pasakoja M. Tubelytė.

Per dvejus metus, kol mokėsi J. Miltinio gimnazijoje, Milda pajuto pasiilgusi muzikos. Vėl norėjosi prie jos grįžti. 2005-aisiais metais įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur dainavimo specialybės mokėsi pas profesorę Sigutę Stonytę. Dar besimokant akademijoje prasidėjo Mildos kelionės į įvairius Vokietijoje vykstančius festivalius, stovyklas.

„Matyt, ten jiems patikau, kad pasiūlė stipendiją, jei įstočiau į magistro studijas kuriame nors iš universitetų. Pabandžiau net į du – į abu įstojau. Tada liko tik pasirinkti. Galvojau, gal į Hamburgą, juk didesnis, žinomesnis? Ten ir pabaigiau studijas, o po to sekė natūralus kitas žingsnis ieškoti darbo vietos“, – vietos po saule paieškas Vokietijoje prisimena operos solistė.

Dauguma Vokietijos teatrų turi operos studijas jauniesiems atlikėjams, juos globojančius mokytojus. Mildą priėmė Štutgarto studija, bet po savaitės muzikali, talentinga mergina sulaukė kvietimo ir į Braunšveigo miesto teatrą. Šiemet M. Tubelytė skaičiuoja jau aštuntąjį sezoną jame.

„Jau esu patyrusi šio teatro solistė. Atėjo toks metas, kai teatre vėl bus statoma „Užburtoji fleita“ ir šiame spektaklyje vaidinsiu antrą kartą“, – pasakoja Milda.

Atlikėja pastebi, kad panevėžiečių vardai vis dažniau girdimi ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Milžiniški krūviai

Paklausta, kaip dažnai sugrįžtanti namo į Panevėžį, solistė pripažįsta tokią prabangą galinti turėti tik vasarą, kai išleidžia Braunšveigo teatro vadovai. Ir dabar Mildos kolegos repetuoja vieną spektaklį, tačiau jai pavyko išsiprašyti trumpam nuskristi į Lietuvą.

Braunšveigo teatre per metus pastatomos 8–9 premjeros. Darbo krūviai atlikėjams milžiniški ir galimybės ištrūkti nėra. Vis dėlto Milda randa laiko koncertuoti Lietuvoje. Čia žiūrovas nebe pirmą kartą ją matys scenoje su S. Rinkevičiaus vadovaujamu orkestru.

M. Tubelytė J. S. Bacho „Mišias h-moll“ su orkestru pakartos ir pavasarį, bet tolesnių planų Lietuvoje kol kas neturinti. Jos laukia įtempta koncertinė programa Vokietijoje.

„Nors teatras stengiasi, kiek gali, tikrai leidžia išvažiuoti, bet fiziškai nėra jėgų“, – sako atlikėja.

Velželis – atskira respublika

M. Tubelytė juokiasi gimusi Panevėžio ligoninėje, o užaugusi Velželyje. Garsi atlikėja su didžiule meile taria šio mažo, jos gimtojo kaimelio pavadinimą ir nuolat pabrėžia, kad čia gyvena jos tėveliai. Tarstelėjus, kad Panevėžys ir vos už kelių kilometrų esantis Velželis – beveik tas pats, Milda nesusilaiko griežtai nepaneigusi: „Ne ne, tai atskiras kaimas su savo pavadinimu ir ribojančia teritoriją lenta. Atskira respublika.“

Šią vasarą per atostogas M. Tubelytė buvo surengusi koncertą ir Aukštaitijos sostinėje drauge su styginių kvartetu Panevėžio muzikinio teatro 25-mečio proga. Jos koncertas buvo vienas iš šio ciklo renginių.

„Panevėžio kvartete groja mano klasės draugė, su kuria mokiausi nuo pirmos klasės dešimt metų, smuikininkė Asta Striogaitė-Puodžiūnienė. Dabar ji griežia pirmu smuiku, o aš smuiką pamečiau. Kai vėl susitikom ilgai nesimačiusios, buvo labai smagu. Manęs panevėžiečiai klausia, ar galėčiau paruošti kokią programą. Visada atsakau taip, bet kai aš galiu, jie negali arba atvirkščiai. Ir pačiai nesinori dainuoti visiems girdėtų ir nusibodusių kūrinių. Norisi padainuoti tai, ko Panevėžys dažniausiai neišgirsta, o tam reikia pasiruošimo, laiko“, – sako M. Tubelytė.

Sunkiausia namų scenoje

Atlikėja pastebi, kad panevėžiečių vardai vis dažniau girdimi ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. O namie, pasak solistės, sunkiausia dainuoti, nes juk atsiras tokių, kurie pasakys: matai, iš užsienio grįžo ir nieko čia tokio neparodė. Visgi visada daugiau yra tų, kurie visada ateina, džiaugiasi ir laukia.

Mildai tik geriausiais žodžiais norisi kalbėti ir apie Panevėžį, ir apie savo mokytojus. Pasak M. Tubelytės, jos smuiko mokytoja Inga Ūsienė, vokalo pagrindus davusi Edita Sargautytė – patys šilčiausi žmonės, kuriems ir dabar norisi paskambinti, paklausti, kaip sekasi.

O Vokietijoje vargu ar kam svarbu, kur buvo Mildos pradžių pradžia. Jos teatre – kūrėjai, suvažiavę iš viso pasaulio – Kinijos, Švedijos, Graikijos, Rusijos, Kanados, net Kenijos. Tokioje puokštėje lietuvė atrodo mažiausiai egzotiška.

„Visi dainuojantys teatre labai talentingi, labai profesionalūs. Čia beprotiška konkurencija. Jeigu nebūsi geriausia čia ir dabar, netiksi režisieriui, dirigentui – tiesiog neišsilaikysi. Atsiras 20, 30 ar dar daugiau norinčiųjų į tavo vietą“, – pasakoja Milda.

Ir nepaisant įdedamo triūso bei per jį ateinančio pasaulinio pripažinimo, M. Tubelytė tvirtina niekada nesijautė pabėgusi iš Panevėžio.

„Beprotiškai norėčiau suvaidinti kokiame nors Panevėžio muzikinio teatro spektaklyje. Būtų be galo smagu dainuoti saviems ir su savais, kaip niekad to nebuvo. Padainuočiau spektaklį ir grįžčiau vakare namo pas tėvus. Tai būtų stebuklas, svajonė. Tokia paprasta ir reali, kad galbūt tai net ne svajonė, o ateities planai“, – gimtojo miesto scenos ilgisi Milda.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų