Pravažiuojantieji Perekšlius mato tik iš tolo, artimesnė pažintis – pasukus į alėją. M. Garucko nuotr.

Švaininkai – Perekšlių atmintis

Švaininkai – Perekšlių atmintis

Santvarkų griūtys, reformos, suirutės Lietuvos žemėlapyje perrašė vietovių, kaimų pavadinimus, pakeitė jų ribas ir statusus. Tokių pervardintųjų toli ieškoti nereikia. Panevėžio rajone visiems žinomi Perekšliai kadaise irgi vadinti visai kitaip – Švaininkais.

Pažintis su kaimu

Kelionė į Perekšlius neprailgsta. Iš Panevėžio link Berčiūnų ir pirmyn. Pro Gustonių pervažą, Šuojos tiltą, žvilgsniui ilsintis abipus kelio išplitusioje lygumoje – kaipmat pralėks tas dvidešimt kilometrų.

Ir štai dešinėje kelio į Šiaulius pusėje užrašas jau skelbia „Perekšliai“ ir kviečia sukti ūksminga alėja.

Kaimas – vienas iš didesnių Smilgių seniūnijoje – išsidėstęs toliau nuo kelio. Šiaip pravažiuodamas pro šalį su juo nesusipažinsi.

Tik nelygu, kokios pažinties su šiuo rajono kampeliu ieškoma, kuo domimasi. Kas norės pamatyti gražų, tvarkingą, vasarą itin žalią, ąžuolų puošiamą kaimą, tokį čia ir atras. Kas domėsis kultūrine vietinių veikla, sužinos apie garsius Perekšlių muzikantus, dainininkus, smagius susibūrimus ir pasirodymus.

Šiuolaikinio gyvenimo ypatybėmis besidomintieji išgirs, kad šis kaimas, kaip ir daugelis, keičiasi, tuštėja. Nors dėl savo patogios padėties ir sulaukia kartais naujų gyventojų, jau neretai kur stūkso negyvenamos, emigrantų ar anapilin iškeliavusiųjų, trobos, uždaryta ir mokykla.

Vasaromis vos vieną kitą karvutę apylinkėse besiganančią pamatysi – nebelaiko kaimo žmonės gyvulių.

„Pas mus, kaip ir kituose Lietuvos kaimuose – juk ta pati šalis. Niekuo ypatingu neišsiskiriame, gyvena žmonės, dirba, kas mieste darbą radę, kas pas aplinkinius ūkininkus“.

A. Zolumskis.

„Pas mus, kaip ir kituose Lietuvos kaimuose – juk ta pati šalis. Niekuo ypatingu neišsiskiriame, gyvena žmonės, dirba, kas mieste darbą radę, kas pas aplinkinius ūkininkus. Vaikai mokytis į Smilgius vežiojami, ten pat ir tikintieji sekmadieniais skuba“, – pasakoja gyventojų bendruomenės centro „Perekšliai“ pirmininkas Arvydas Zolumskis.

Dauguma pastatų Perekšliuose jau pokarinės statybos – dabartinis kaimas pradėjo plėstis, kai 1949 metais čia buvo įkurta centrinė kolūkio gyvenvietė.

Ir dabar čia gyvena nemažai žmonių, prisimenančių ir galinčių papasakoti apie gyvenimą Perekšliuose kolūkio laikais.

Nukelia šimtmečius atgal

Susipažinti su gerokai tolimesne Perekšlių praeitimi į pagalbą tenka kviestis istoriką Petrą Juknevičių – bene geriausią gimtosios Aukštaitijos praeities žinovą.

„Dauguma Perekšlius žino kaip gražią, darbščių žmonių, gabių muzikantų gyvenvietę. Bet retas galėtų pasakyti, kad tai labai senas kaimas“, – teigia istorikas.

Ir iš tikrųjų, nors šiuolaikiniai Perekšliai niekuo neprimena senovės, savo istoriją jie skaičiuoja nuo 16 amžiaus.

Iš tolo matomas statinys – neveikiantys kultūros rūmai – tarsi paminklas praeičiai. M. Garucko nuotr.

„O turint galvoje, kad anksčiau kaimas vadinosi Švainikais, tai jo istorijos pradžią galima nukelti į dar ankstesnius šimtmečius“, – teigia P. Juknevičius.

Beje, kaimas 16 amžiaus dokumentuose dar vadinamas Švainikai, tik vėliau prisidėjo dar viena raidė ir jo pavadinimas tapo kiek kitoks – Švaininkai.

Švaininkų kaimas yra ir dabar. Maždaug už poros kilometrų nuo Perekšlių telkšo ir Švaininkų tvenkinys, atsiradęs užtvenkus Šuojos upę.

Prieš keletą metų, 2015-aisiais, tvenkinio vanduo buvo nuleistas, reikėjo atlikti užtvankos hidrotechninių įrenginių rekonstravimo darbus.

Mažytis Švaininkų kaimas šiandien niekuo neprimena garsios savo praeities.

Pasirodo, Švaininkai minėti dar 1372 metų Hermano Vartbergiečio Livonijos kronikoje. Joje rašyta, kad rugpjūčio 26 dieną Livonijos ordino magistras Vilhelmas įėjo į lietuvių žemę ir nusiaubė šias sritis: Velze (Velžį), Swaynike (Švainikus), Linkowe (Linkaučius), Slappeberze (Šlapaberžę) ir daugelį kitų. Paskui kryžiuočiai Nevėžio upe nusileido į kitą pusę ir pasiekė Arvisten (Aristavą), kaimą dabartiniame Kėdainių rajone.

Kitais pavadinimais

Kiek permainų palietė tą mažą Aukštaitijos žemės plotelį bėgant šimtmečiams, keičiantis kartoms. Daug kas amžiams nugrimzdo praeitin, – nei žinoma, nei prisimenama. Laimė, rašytinis žodis išsaugojo kai kuriuos svarbius įvykius ir apie juos, šimtmečiams praėjus, mes galime kalbėti.

Nuo 1547 metų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje buvo vykdoma Valakų reforma. Jos metu išmatuota visa dvarų ir kaimų žemė, kai kurie kaimai perkelti.

Upytės paviete 1555 metais, vykdant Valakų reformą, įkurta Švainikų vaitystė, kurią sudarė penki kaimai.

Ir, atkreipkime dėmesį, beveik kiekvieno jų pavadinimas šiais laikais jau kitoks. Švainikai dabar vadinami Perekšliais, vaitystei priklausęs Pakūris – dabar Valiliškiai, Pašuojis – dabar Gilboniai. Tokie patys išliko tik Naurašilių ir Sinkonių pavadinimai.

Vienas iš tų kaimų – Valiliškiai, pasak P. Juknevičiaus, senesniuose šaltiniuose vadinamas Valiuliškiais. Gaila, kad duomenų apie jį turima nedaug. Tik aišku, jog praeityje kaimo būta nemažo. Štai 1903 m. jame gyveno 126 žmonės. 1923 metais – 105 gyventojais, o 2001 metais kaime gyveno tik 10 gyventojų.

Amžių negandos neaplenkė nuošalaus Valiliškių kaimo. Kaip teigia P. Juknevičius, neatsitiktinai liaudies meistro Girijoto 1863 metais sukurtame koplytstulpyje iškalti žodžiai: „Eidamas pro tokį kryžių, žmogau, nulenk galvą ir sakyk per užtarimą šv. Jono, Viešpatie, nepaleisk mums žūti griausme nei vandenyje…“

Dar ši vieta garsi tuo, jog Valiliškių miške, netoli Perekšlių kaimo palaukės, yra unikalus geologinis objektas – akmenų rūža.

Iš Bertoševičių – Berčiūnai

Panevėžio krašto žmonėms turėtų būti įdomu, kad tose pačiose apylinkėse vykdant Valakų reformą iš septynių kaimų sudaryta ir Nevėžninkų vaitystė.

Ir į tą vaitystę įėjusių kaimų pavadinimai šiais laikais taip pat jau visai kitokie. Graumečiai dabar Puškonys, Nevėžninkai – dabar Kiemėnai, antrieji Nevėžninkai – dabar Papušiai, Norvaišaičiai – dabar Navaršonys, Švainikai – dabar Švaininkai, tokiu pat pavadinimu išliko tik vieninteliai Gustoniai.

Gamtos grožiu pasižymintys, miestiečių mėgstami Berčiūnai 1555 metais buvo Bertoševičiai, matyt, nuo ten gyvenusių kelių šeimų tokia pavarde. Bertoševičiuose buvo atmatuota 18 valakų žemės ir pabrėžta, kad ta žemė labai gera.

Berčiūnų pavadinimas jau užtinkamas 1885 metų Karpių giminės dokumentų rinkinyje, minint sutartis su valstiečiais.

Vykdant reformą valstybiniuose, bajorams, bažnyčioms priklausančiuose dvaruose buvo steigiami palivarkai – nedideli dvarai, kuriuose valstiečiai atlikdavo lažą.

Perekšliuose palivarkas atsirado jau po Valakų reformos. 19 šimtmetyje jis, kaip ir dauguma šio krašto dvarų ir palivarkų, priklausė Karpiams. Dabar buvusį palivarką primena vienas ūkinis pastatas ir parko fragmentai.

Nepanaudoti rūmai

Senieji laikai nugrimzdę į tolimą praeitį ir pasakojimai apie juos gali pasirodyti kaip legendos ar net pasakos. Kas jau beįsivaizduotų po Perekšlius jodinėjančius ir kalavijais besišvaistančius šarvuotus ordino riterius ar į lažą palivarke traukiančius vyžotus baudžiauninkus?

Tik skausmingi nelabai tolimos praeities karo ir pokario įvykiai vis dar išlikę žmonių atmintyje.

Tačiau dabar Perekšliai – ramus ir jaukus kaimas. Prieš šešiolika metų sodybą čia įsigijęs Arvydas Zolumskis sako ieškojęs vietos arčiau gimtojo Pažibų kaimo. Į Perekšlius iš miesto atvažiavęs nesigaili – kaimas, jo žmonės tapo savi.

„Pas mus gražu. Turime tris tvenkinius, parką, žmonės stengiasi, tvarko aplinką, norisi, kad dar jaukiau galėtume jaustis Perekšliuose“, – sako bendruomenės pirmininkas.

Išskirtinis Perekšlių akcentas – nuo kelio matomi įspūdingi rūmai. Tik, deja, jais neteko žmonėms pasinaudoti. Kolūkio laikais pagal ypatingą projektą buvo sumanyta pastatyti kultūros namus su didžiule koncertų sale. Joje būtų buvę vietos ir kolūkio kontorai, ir poilsio zonai ir net baseinui.

Deja, svajonės taip ir liko neįgyvendintos.

Perekšliai – gražus, ąžuolų puošiamas kaimas su tvenkiniais ir parku. M. garucko nuotr.

Taip ir stovi jie metų metus – iš tolo matomi, pravažiuojančių žmonių dėmesį traukiantys, vietiniams visai neįdomūs – savotiškas paminklas praeičiai.

Pastatas privačiose rankose, nuo laiko, oro ir kitų negandų saugomas laukia savo atgimimo ar pražūties valandos.

Prieš metus bendruomenės pirmininku išrinktas A. Zolumskis pasakoja, kad aktyvesnių vietinių žmonių susidarytų apie šimtą. Gyvenvietėje suskaičiuojama daugiau kaip keturi šimtai gyventojų. Bene labiausiai vietinių mėgstama šventė – Joninės, visi drauge jas švenčia. Vasarą žmonių kaime padaugėja, suvažiuoja anūkai, atostogauti iš miestų, iš užsienių sugrįžta vaikai.

Kodėl kaimas vadinamas Perekšliais, nelabai kas ir žino. Bandė ne vienas spėlioti, bet per daug galvos dėl pavadinimo nesuka.

Užtat Švaininkai, kaip sako bendruomenės pirmininkas, greičiausiai su kiaulėmis siejami. Juk vokiškai žodis „švaine“ („schwein“) reiškia kiaulę. Tai galbūt žmonės čia daug kiaulių augindavo, gal atvykėliams jų gaminami kiaulienos patiekalai patikdavo.

Stabmeldžių bažnyčia

Gal ne visi perekšliečiai žino, kad jų kaimas taip pat vadintas Švaininkais. Jiems žinomas tik kaimynystėje esantis tokiu pavadinimu mažas, su keletu sodybų kaimelis.

O kadaise, kaip pasakoja P. Juknevičius, būta nemažo kaimo su turtinga istorine praeitimi.

Apie priešistorinius laikus liudija istoriko perteiktas toks pedagogo, kraštotyrininko Jurgio Elisono užrašytas pasakojimas: „Pagal upę Šuoją stovi kalnelis, kur, kaip žmonės pasakoja, senovėje buvusi stabmeldžių bažnyčia ir kapai. Randama pinigų, kitokių liekanų.“

Kitoje vietoje minimas tarp Švaininkų ir Kairių kaimų buvęs kapinynas. Greičiausiai jį reikėtų tapatinti su šalia Kairių kaimo kapinaičių buvusiu pilkapynu, archeologinėje literatūroje žinomu Kairių-Ožkydžių pavadinimu.

Pasak P. Juknevičiaus, žemės vardyne dar nurodomas į pietus Niaukonių link buvęs Kaukakalnis. Taip pat pietinėje kaimo dalyje, buvusioje Balio Galinio žemėje, minimas Verdenės šaltinis.

Kitur jis dar vadinamas Banio ežeru, kuriame „Švaininkų žmonės savo ausimis girdėję zvanelį ežere skambant. Vėliau lydį su zvaneliu pagavę kažkur už Anykščių“.

Nuo 1585 metų rašytiniuose šaltiniuose minimas ir Švaininkų dvaras. XIX amžiuje jis priklausė Komarams. Dabar Šuojos kairiajame krante likę šio dvarelio fragmentai.

Yra užrašyta, kad 1892 metais Naujamiesčio valsčiui priklausiusioje Švaininkų dalyje buvo dvaras, karčema ir palivarkas, o Smilgių valsčiaus dalyje – kaimas ir vienkiemis.

1903 metais Švaininkų kaime gyveno 153, karčemoje – 13, dvarelyje – 40 žmonių. 1923 m. jau minimas tik kaimas, kuriame buvo 23 ūkiai su 163 gyventojais. Po karo kaimo gyventojų skaičius vis mažėjo. 1959 metais čia gyveno 143, 1970 m. – 122, 1987 m. – 55, o 2011 m. – 41 gyventojas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų