Šv. Pranciškaus Asyžiečio palaiminimas – ir klebono rastinukui (nuotraukų galerija)

Šv. Pranciškaus Asyžiečio palaiminimas – ir klebono rastinukui (nuotraukų galerija)

Panevėžio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje sekmadienį po vidurdienio tikinčiųjų maldas pakeitė šunų, kačių ir net šinšilų šėlionės.

Linksmus keturkojus šeimininkai atvedė palaiminti Šv. Pranciškaus Asyžiečio, gyvūnų globėjo, dienos proga. Panevėžio bažnyčia mažuosius draugus šitaip pagerbia penktą kartą. Pasak pagrindinio tokios idėjos iniciatoriaus klebono Romualdo Zdanio, parapijiečių susidomėjimo sulaukusi iniciatyva jau persikelia ir į kitus miestus.

Į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventorių palaiminimo daugiausia atvesta šunų – įvairiausių dydžių ir veislių.

Lojančiųjų būryje šventoriuje nedrąsiai tupėjo ir palaiminimo laukė tik dvi katės bei dvi šinšilos.

Rastį išgelbėjo klebonas

Daugiausia dėmesio Šv. Pranciškaus Asyžiečio dienos proga sulaukė Rastis. Tai – paties klebono R. Zdanio neseniai miške rastas, buvusių šeimininkų paliktas nusigaluoti šunelis. Jį, dabar jau linksmą ir guvų gyvūną, augina panevėžietė Birutė.
„Būtumėt matę, kaip jis atrodė pirmas savaites, vos judėjo, visko bijojo. Kai sužinojau apie šitą šunelį, pasakiau, kad jei išgyvens, būtinai jį auginsiu. Ir štai Rastis pas mane“, – pasakojo nuolat savo numylėtinį glėbyje glaudžianti šeimininkė.

Anot jos, keturkojui vardas duotas ne šiaip sau – jis parinktas nuo žodžio rasti.
Panevėžietės teigimu, pamestinukas pas ją atkeliavo du mėnesius pragyvenęs bažnyčios tarnų namuose. Todėl net ir po ilgesnio išsiskyrimo šunelis klebono nepamiršo.

„Kai pamato kleboną, net negali Rasčio nulaikyti“, – šypsosi Birutė.

Nors dabar Rastis džiaugiasi gyvenimu, šeimininkės teigimu, buvusios traumos paliko pėdsakus gyvūno elgesyje. Jis iki šiol bijo tamsos, vienatvės. Reikia tikėti, kad visas tokias nemalonias akimirkas keturkojui padės įveikti palaiminimas.

Tiki palaiminimo galia

Tikėdamasi malonių į bažnyčią savo prancūzų buldogę Belą atvedė ir panevėžietė Rugilė. Tai pirmas šios mergaitės gyvūnėlis ir saugodama savo mažąją draugę ji nusprendė paklausyti kitų patarimų ir dalyvauti Šv. Pranciškaus Asyžiečio šventėje.
„Mano draugė turi jau daug vyresnį šunelį ir žino, kaip tai veikia. O mūsų kalytei tik trys mėnesiai ir atėjome su ja čia pirmą kartą“, – šypsojosi Rugilė.

Ne pirmą kartą panašiame renginyje dalyvavo panevėžietė Donata Matiukė. Ji su dviem sūneliais į bažnyčios šventorių atsivedė penkių mėnesių Jorkšyro terjerų veislės šuniuką Nordą.

„Tai mūsų antras toks šunelis. Anksčiau turėtą joršyrą kasmet atsinešdavom prie bažnyčios. Buvęs šeimos numylėtinis nugaišo nuo onkologinės ligos. Nepavyko jo išgelbėti. Tą pačią dieną nusipirkome naują augintinį, kad vaikams nebūtų per sunku ištverti netektį“, – pasakojo D. Matiukė.

Šuo moko atsakomybės

Donata įsitikinusi, kad gyvūnas namuose labai reikalingas. Keturkojis vaikus moko atsakomybės, rūpestingumo, skatina domėtis gyvūnų pasauliu.

„Gėlytę palaistyt nėra sunku, o gyvūnu rūpintis tenka nuolat. Vyresnėlis nuolat žiūri, kad šuns dubenėliai nebūtų tušti, praneša mamai, ko Nordui trūksta, išveda į kiemą, palutes pakeičia. Tai plečia jo akiratį – vaikas ieško informacijos, kas galima, o kas ne tokios veislės šuniukui. Mokykloje sūnus net projektą rašė apie jorkšyrus“, – pasakojo šunelio šeimininkė.

Linkėdamas visiems sveikai augti, savo du šunelius atsivedęs bažnyčios klebonas R. Zdanys visų keturkojų svečių kailiukus pašlakstė šventu vandeniu. O šauniausieji šventės dalyviai, kaip ir kasmet, apdovanoti taurėmis ir skanėstais.

 

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų