Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Suteik mums ramybės

Dabar vakaras, laikrodis rodo 22.22 val. Tokie valandų ir minučių sutapimai laikomi mistiškais, bet nežinau, gerai tai ar blogai. Juk laikrodį sugalvojo žmonės ir kai mūsų neliks, neliks ir šitų sutapimų. O laikas liks, jis nepavaldus laikrodžiams.

Rašau mažame mamos kambarėlyje prie jos kompiuterio. Mama miega, o gal kovoja su savo demonais. Paūmėjus depresijai, ji daug kalba sapnuose. Su kažkuo ginčijasi neaiškiai paburbėdama ir tik kartais prasprūsta ryškūs sakiniai. Iš jų ir galima suprasti: ją kamuoja negeros mintys. Norėčiau mamą pažadinti, grąžinti į realybę, bet tik prieinu ir paglostau galvą. Kvėpavimas sulėtėja ir slogus sapnas bent laikinai pasitraukia už lovos kampo, kur nepatenka šviesos spinduliai nuo melsvo monitoriaus ekrano.

Man patinka žiūrėti į miegančius žmones. Kai nubundu naktį, einu parūkyti, nes šalutinis vaistų poveikis išmeta mane iš lovos. Visas šlapias nuo prakaito atsisėdu ant lovos krašto ir žiūriu į savo Aušrytę. Palaima turėti žmogų šalia, į kurį gali žiūrėti naktį, užkloti nuspardytą antklodę ar tiesiog paglostyti plaukus ir nusišypsoti. Miegantys žmonės labai gražūs. Tokie tikri, nes miegant neįmanoma meluoti.

Norėčiau numirti miegodamas.

Šią savaitę palaidojau draugą. Draugais mes tapome prieš mėnesį, kai jam nustatė onkologinę ligą.

„Gal tu su juo pasikalbėk, – paprašė jo žmona, su kuria esam seniai pažįstami. – Jis apie tai nenori kalbėti ir aš nežinau, ką jaučia.“

Tada paskambinau jam. Mudu neilgai pakalbėjom „po dušam“, kaip sakoma. Jo balsas buvo toks linksmas, nors jutau, kad tas linksmumas truputį dirbtinis. Tačiau kalbėjom labai nuoširdžiai. Jis nevyniojo į vatą, kad viskas gerai, bet pasiskundė tik dėl to, kad žmona nebeleidžia dirbti sunkių darbų, o dykinėti nepratęs. Žinau pagal save, kaip darosi pikta, jog nebesiseka elementarūs dalykai, kad ir žolės pjovimas. Trūksta jėgų ir tada pradedi pykti ant savęs. Sutarėm nesinervinti, o viską daryti lėčiau, daugiau žiūrėti mėgstamus serialus.

O po kelių savaičių jo sveikata pablogėjo. Gydytojas pasakė, kad daugiau gydymo nebėra, ir išleido namo. Pasakė taip paprastai, tarsi išsiųstų ne į mirtį, o į sanatoriją. Tada ilgai kalbėjom telefonu. Sakė, jog yra kažkokia klinika Vokietijoje, kur dar galėtų jam padėti. Džiūgavau kaip beprotis, jog išeitis visgi yra. Tikėjau, kad surinksim pinigus. Žmonės suaukos, jie juk geri, ir liga atsitrauks.

Visaip drąsinau jį ir žmoną, kai jiedu man į blusturgiuką atvežė nebereikalingų daiktų. Siūliau ką nors mainais, o jis sakė, kad nieko nebereikia. Bet net tas „nebereikia“ buvo neliūdnas. Tiesiog nebereikia ir tiek – namai visko pilni. Atsisveikindamas paprašiau jo laikytis. Pažadėjau, kad tikrai visas pasaulis padėsim. Jo mylinti žmona suko ašarotas akis nuo vyro ir tik galvos lingavimu man pritarė.

„Viskas bus gerai, Audriuk“, – tarė jis išeidamas.

Akys buvo pavargusios nuo nežinios ir skausmo, bet labai geros.

„Viskas bus gerai“, – atsakiau.

Ir po kelių dienų mes vėl susitikome. Šįkart jis buvo urnoje. Šalia projektorius rodė jo nuotraukas ir tos geros akys vėl sakė: „Viskas bus gerai“. Tik dabar jau ten. Ir aš tikiu, kad jam ten gerai. Tikiu, kad visiems geriems žmonėms ten bus gerai. Tik išsiskirti sunku, bet bandau įsivaizduoti, kad jis užmigo. O miegantys žmonės labai gražūs.

Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti. Drąsos keisti, ką galiu pakeisti. Ir išminties tą skirtumą suprasti.