Pasak P. Židonio, šokio fotografija Lietuvoje – dar neišnaudota niša.

Sustabdytų šokių meistras

Sustabdytų šokių meistras

Panevėžietis Paulius Židonis kelionėje po Islandiją atrado ne tik stulbinamą gamtos grožį, bet ir fotografiją. Nors mokykloje svajojo apie astrofiziką, tapo diplomuotu fotografu, o studijų metais jo keliai susikirto su tuo, kas šiandien motyvuoja užtikrintai eiti pirmyn – šokio fotografija.

Nutūpti bet kuriame pasaulio kampelyje, regis, galėjęs panevėžietis Paulius Židonis pasirinko dirbti ir kurti gimtajame mieste. Ragavęs emigranto duonos ir išbandęs įvairiausias profesijas, Paulius Islandijoje atrado fotografiją ir dabar tvirtina esantis labai laimingas.

P. Židonis – perspektyvus ir puikiai vertinamas judesio fotografas. Jo paslaugomis mielai naudojasi ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninės Latvijos šokių festivalių organizatoriai. Akimirką sustabdyti gebantis fotografas jau pradėjo įtemptą sezoną, kuris truks iki pat vasaros. Jis džiaugiasi, jog didesnių renginių netrūksta sostinėje, tačiau su mielu noru įamžina ir kaimyninės Latvijos šokėjus.

Rygoje kasmet vyksta „Best Show“ festivalis. Jis tikrai labai didelio masto. Trunka nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro ar net nakties, o tiesioginės transliacijos sutraukia po du–tris milijonus žiūrovų. Jame vyrauja įvairiausių šokių stiliai – nuo šiuolaikinio šokio iki liaudies motyvų“, – pasakoja fotografas.

Renginys išties rimtas, o komisijos galva galima vadinti pačią legendinę dainininkę Laima Vaikulę.

Paulius kartą visiškai neplanuotai nusiuntė užklausą su savo nuotraukų pavyzdžiais grandiozinio festivalio organizatoriams ir džiaugiasi, jog sulaukė kvietimo bendradarbiauti.

Pasauliniai autoritetai

Pasak P. Židonio, šokio fotografija Lietuvoje – dar neišnaudota niša. Paulius svarsto, jog lietuvius stabdo finansiniai aspektai, o lyginant Lietuvos ir pasaulinę šokio fotografiją, skirtumas akivaizdus gimtinės nenaudai.

Prancūzijoje, Anglijoje šokio fotografija nėra tik šokio fotografija. Ji kur kas labiau išplėsta. Šokis naudojamas ir mados fotografijoje, ir garsių prekės ženklų sporto bei drabužių reklamose. Matau tendenciją, kad jau ir Lietuvoje po truputį ši sritis vis plečiasi“, – pastebi Paulius.

Jis atidžiai seka judesio fotografijos rinką užsienio šalyse. Kai tik pradėjo fotografuoti, dėmesį išsyk patraukė Prancūzijoje gyvenantis vienas geriausių pasaulio šokio fotografų. Paulius pasakoja, kad kaip ir jam pačiam, taip ir šiam vyrukui teko išbandyti nuo fotografijos labai nutolusius darbus, kol galiausiai atrado savo vietą judesio fotografijoje.

Anksčiau jis dirbo banko analitiku, tačiau šokis jam buvo nesvetimas. Jis pats šoko breiką, o galiausiai metė stabilų analitiko darbą ir patraukė į šokio fotografiją. Dabar jis – šokio fotografijos ambasadorius, bendradarbiaujantis su įvairiais garsiausiais prekių ženklais, keliauja po visą pasaulį, fotografuoja šokių renginius. Ir kai pamatai, kokius kadrus padaro, tiesiog norisi pasakyti „oho“, – pasakoja P. Židonis.

Galerija

Fotoaparatas – iš emigranto uždarbio

Baigęs Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnaziją, P. Židonis sako supratęs, jog nežino, ko nori iš gyvenimo. Tad susikrovė mantą ir išvyko padirbėti į Angliją, patyrinėti kitą šalį. Porą metų praleidęs ten, sparnus pakėlė į Islandiją. Šios kelionės metu Paulius ir surado fotografiją, be kurios save šiandien sunkiai įsivaizduoja.

Viską į vietas tarytum sudėliojo didingas Islandijos gamtos grožis, kurį vaikinas pamatė visai kitomis akimis. Nusprendė jį įamžinti nuotraukose. Nors tuomet apie profesionalią techniką galėjo tik pasvajoti, visi užbūrę vaizdai nugulė į telefono fotogaleriją.

Vos grįžęs namo ir gavęs darbo užmokestį, rankose panevėžietis jau laikė pirmąjį savo rimtą pirkinį – veidrodinį fotoaparatą. Iš pradžių kaip ir visi fotografavo peizažus, įamžindavo gamtos detales, tačiau labai greitai jo požiūris keitėsi – peizažus išstūmė judesio fotografija.

Nežinomybės faktorius

P. Židonis įstojo į Vilniaus kolegiją mokytis dizaino technologijų amato. Sako, jog šios studijos dabar jam itin praverčia kasdieniame darbe.

Studijuojant teko išbandyti įvairiausias fotografijos kryptis. Į studijų programą įeina daugybė dalykų – nuo peizažų iki portretinės fotografijos. Net pusę metų studijuojama apšvietimo technologijas. Atrodytų, ką ten galima tiek mokytis apie apšvietimą, bet yra įvairios apšvietimo schemos, netikras saulės šaltinis, pašalinis šviesos šaltinis, – vardija Paulius. – Paprastam žmogui pasakysi Rembranto trikampis, jis klaus, kas tas Rembrantas? O fotografas žino.“

Studijų metu P. Židonis atrado ir šokio fotografiją. Vilniuje pamatė, kad vyksta įvairiausio plauko šokio renginiai, ir pasisiūlė fotografuoti šokėjus.

Anksčiau man teko tokiuose renginiuose dalyvauti kaip žiūrovui, pagalvojau, kodėl gi neišbadžius savęs kaip fotografo. Pabandžiau, organizatoriai liko patenkinti nuotraukomis, o ir man pačiam buvo labai daug gerų emocijų jau po pačio pirmojo renginio“, – teigia Paulius.

Gatvės kultūra, šokis, muzika jam niekuomet nebuvo svetima. Lankydamasis tokiuose renginiuose nuolat plėtė bičiulių ratą, iš naujo atrado senus pažįstamus.

Anot P. Židonio, ko gero, jį patraukė nežinomybės faktorius, su kuriuo šokio fotografas kaskart neišvengiamai susiduria.

Žiūrėdamas šokių pasirodymą ar šokių kovas, tiesiog nežinai, ko tikėtis. Gali jausti muziką, ritmą, numatyti kulminaciją, kada profesionalus šokėjas atliks išraiškingesnį judesį, ir remdamasis šiuo pojūčiu turi galvoti, kada tinkamas metas paspausti fotoaparato mygtuką“, – aiškina Paulius.

Jis neslepia, jog pirmieji paties, kaip šokio fotografo, kadrai buvo fotografuojami tiesiog greitomis serijomis. Teko ilgai sėdėti prie fotoaparato, atidžiai nagrinėti krūvas nuotraukų ir galiausiai atrasti vieną ar keletą kadrų, kurie tąsyk išpuolė. Juokiasi, jog dabar, lyginant pirmuosius ir dabartinius kadrus po renginio, jų būna tris kartus mažiau, bet kur kas kokybiškesni.

Žaibiška reakcija

Ar šioje fotografijos srityje yra nors šiek tiek režisūros? Paulius tikina, jog viskas priklauso nuo renginio koncepcijos.

Gatvės šokių kovose nieko nesurežisuosi. Galima tikėtis, kad bus geresnių šokių judesių ir kadrų, jei matyti, jog šokėjas žino, ką daro, jaučia muziką, mintyse mato choreografiją. Kai būna dideli grupiniai pasirodymai, visi žino, kaip šoks, kokia choreografija pastatyta. Tačiau didžioji dalis tokioje fotografijoje visgi yra netikėtumas“, – tvirtina fotomenininkas.

Paklaustas, kas tokioje fotografijos kryptyje turi didesnę reikšmę – techninės žinios ir priemonės ar momentinis situacijos, aplinkos ir žmogaus pajautimas, Paulius neslepia, jog techniniai dalykai tikrai vaidina didelį vaidmenį.

Viskas priklauso nuo paties fotografo. Gal kieno mažesnis muzikos pojūtis, gal reakcijos laikas ilgesnis, tai gali kišti koją“, – svarsto Paulius.

Anot jo, greita reakcija tokiame darbe išties reikšminga. Juk vos per porą trejetą minučių, kol vyksta pasirodymas, turi išspausti maksimalų rezultatą. O juostos atgal tokiomis akimirkomis neatsuksi.

Mezgasi draugystės

Šokėjų rate P. Židonis jau atpažįstamas. Sako pastebėjęs, jog užmezgus bičiulystę šokėjas prieš pažįstamo fotografo objektyvą labiau atsipalaiduoja, nebebijo ir kartais netgi koketiškai papozuoja.

Dažniausiai fotografas būna vienoje salės pusėje, šokėjai kitoje, o už jų teisėjai. Atrodo, kad šokėjas turi geriausiai pasirodyti prieš teisėjus, žiūrovus, bet būna, jog dar ir su fotografu pažaidžia – įdomesnes veido išraiškas parodo, šokių dvikovų metu atsisuka, leidžia geresnius kadrus padaryti. Čia tarsi toks neplanuotas mūsų susitarimas“, – šypteli Paulius.

P. Židonis sako, jog jam, kaip fotografui, labai svarbu atrasti ryšį su šokėju. Ir nebūtinai jų bendravimas turėtų būti tik apie šokį ar fotografiją.

Svarbu mokėti užmegzti draugišką ryšį, nes būtent tai lemia, kaip šokėjas jaučiasi ant scenos, prieš fotoobjektyvą ir prieš fotografą“, – pabrėžia Paulius.

Breiko šokėju netapo

Nors dabar P. Židonis už objektyvo užima stebėtojo poziciją ir fiksuoja profesionalių šokėjų judesius, jo paties santykis su šokiu gana glaudus. Mokyklos laikais jam teko lankyti breiko pamokas, nesvetimas buvo ir riedučių sportas. Tačiau nuo profesionalios breiko šokėjo karjeros panevėžietį atgrasė traumos.

Breikas rizikingas šokis, ten naudojama fizinė jėga, akrobatikos elementai. Dažniausiai šokėjams pasitaiko rankų, riešų, kojų lūžių. Tas šiek tiek gąsdino“, – neslepia Paulius.

Vaikinas puikiai pamena laikus, kai tuometiniai breiko Panevėžyje pradininkai, maža grupelė šokėjų, Laisvės aikštėje priešais garsųjį viešbutį tiesiog pasiklodavo parketą ir vidury gatvės demonstruodavo, ką sugeba. Nors praeiviai tuomet į tokius pionierius žiūrėjo kaip į kvailelius, patį Paulių šis šokio stilius labai žavėjo. Gal ir pačiam fotografui teko suktis ant Laisvės aikštės grindinio breiko ritmu?

Iki sukimosi ant žemės reikia daug nuveikti, – juokiasi Paulius, taip ir neparodęs savo sugebėjimų publikai. – Pajutau, kad nėra nieko geriau, kaip matyti, fotografuoti ir įamžinti šokio dinamiką.“

Būtinas užsidegimas

Fotografija Pauliaus gyvenime šiandien užima itin svarbią vietą. Kartais atrodo, jog panirus į ją, kitkam laiko gyvenime ir nebelieka.

Stengiuosi plėsti akiratį. Neseniai mačiau filmą apie baleto šokėją Sergejų Poluniną. Jis buvo laikomas baleto šokio vunderkindu, revoliucionieriumi. Skirtingai nei kiti baleto šokėjai, jo visas kūnas buvo tatuiruotas, jis prieš viską protestuodavo, eidavo prieš sistemą. Visgi prezidentą V. Putiną garbinantys pasisakymai sugriovė jo karjerą, nuo jo šokėjų bendruomenės nusisuko ir pats liko už borto“, – pasakoja Paulius.

Anot P. Židonio, jeigu fotografas neturės noro, jei jis nebus suinteresuotas dirbti, apie sėkmę nėra prasmės ir kalbėti.

Netgi nuotraukose galima pamatyti, kada kadras pagautas dirbant su noru ir užsidegimu, o kada padarytas iš reikalo. Kartais tiesiog nenori fotografuoti. Jeigu nekyla rankos, tuomet nebus ir to maksimalaus rezultato“, – pats ne kartą įsitikino fotografas.

Paulius neslepia, jog turi svajonę fotografuoti didžiausius pasaulinio lygio renginius, breiko turnyrus, kurie sutraukia didžiules arenas žmonių.

Pasak P. Židonio, kartais būna taip, jog nuo fotografijos tiesiog pavargsti, atrodo, kad visas dienas yra užkariavusi monotonija. Tačiau įgauna energijos ir vėl žengia toliau.

Kaip ir visi fotografai, taip ir judesio įamžintojai, anot Pauliaus, turi savo stipriųjų pusių: vieni mėgsta ir moka fotografuoti platesniu kampu, kad matytųsi erdvės, kiti – sukonkretina fotografiją ir fiksuoja tik patį šokėją. Tad, anot jo, iš unikalaus nuotraukos braižo galima atskirti ir fotografijos autorių.

Atrado drąsos

Paulius sako, jog nėra linkęs vaikytis skambių frazių, tokių kaip geriausias, profesionaliausias, juolab kai tokie žodžiai skamba apie jį patį. Vaikinas savikritiškas ir visada nori padaryti geriau, nei yra.

Visą laiką į darbą įdedu labai daug lūkesčių. Paskui, peržiūrėdamas nuotraukas, visada randu, kas man užkliūva“, – sako Paulius.

Pasak fotografo, jis negyvena ir noru būti įvertintas ar apdovanotas už nuopelnus. Svarbiausia jam – būti reikalingam.

Beje, P. Židonis – ne tik judesio, bet ir spaudos fotografas Nors sako, jog yra dar gana šviežias šioje srityje, jau dabar gali įvertinti, jog šis darbas jam, kaip fotografui, labai daug davė.

Pradėjęs dirbti pamačiau, kad gerokai plečiasi mano suvokimas. Būna situacijų, kai turi reaguoti čia ir dabar, iš karto numatyti scenarijų, kas gali nutikti, ar koks skubus iškvietimas į eismo įvykį, ar dar kas. Be to, turi žinoti, kokia yra fotografo etika, kiek gali sau leisti, nes yra tam tikra riba“, – sako „Sekundės“ skaitytojams istorijas vaizdais pasakojantis P. Židonis.

Anot Pauliaus, dirbant fotokorespondentu ypač gelbsti drąsa.

Nors gabaus fotografo mintyse vis šmėkšteli idėja atidaryti savo darbų parodą, sako, jog bent jau kol kas šiam žingsniui dar nėra iki galo pribrendęs. Trūksta aiškios vizijos, bendros parodos stilistikos, kurią norėtų parodyti žmogui.

Idėjų yra, bet jas dar reikia išvystyti, o laiko dar tikrai turiu daug“, – šypsosis talentingasis Paulius.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų