-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
O dabar ji – profesionali šunų trenerė ir jų elgsenos specialistė. Keturkojai Sandros gyvenimo dalis, kurioje niekada nebūna agresijos prieš gyvūną.
Karantinas sustabdė ne tik žmonių, bet ir naminių gyvūnų socializaciją. Anksčiau Panevėžyje viešose vietose dažnai būdavo galima sutikti šunis dresuojančių, su jais žaidžiančių ir bendraujančių šeimininkų būrelius. Dabar tokie užsiėmimai, kaip ir visi kiti susibūrimai, uždrausti.
Profesionali šunų dresuotoja, veisėja ir šių augintinių elgsenos specialistė S. Pabrėžienė septynerius metus po 4–5 kartus per savaitę kviesdavo panevėžiečius į dresūros pamokas. Kartu rengdavo pasirodymus miesto šventėse, renginiuose, su keturkojais lankydavo senelių namus, vaikų darželius.
Prasidėjus karantinui liko tik laisvės laukimas.
„Dabar tiesiogiai dirbti nebegalime. Probleminiams keturkojams, turintiems baimių arba agresijos požymių, tai bus žingsnis atgal. Laikantis karantino kuo mažiau stengiamasi sutikti žmonių ir jų augintinių. O ypač mažiems šuneliams labai svarbi socializacija, kad vėliau augtų socialūs miesto gyvūnai. Šunims labai svarbus darbas grupėje, matant kitus gentainius, žmones. Juos reikia pratinti prie įvairių dirgiklių“, – apie karantino poveikį net ir mažiesiems namų bičiuliams pasakoja Sandra.
Ji valandų valandas galėtų aiškinti, kaip geriausia išsirinkti, auginti ir dresuoti šunis. Šioje srityje S. Pabrėžienė sukasi 25 metus, kai dar ikimokyklinukė iš senelio gavo dovanų pirmąjį keturkojį draugą – taksų veislės kalytę Džildą.
„Gyvenome bute. Tėvai taip pat myli gyvūnus, tai augdama turėjau ir katiną, ir papūgą, ir didelį akvariumą. Bet labiausiai man patinka šunys. Be jų neįsivaizduoju gyvenimo. Jie – mano pomėgis, darbas ir laisvalaikis“, – pasakoja Bernatoniuose gyvenanti S. Pabrėžienė.
Nors daug kam atrodo, jog dresuotojas dirba tik su šunimis, Sandros Pabrėžienės teigimu, tai labiau darbas su jų augintojais. P. ŽIDONIO nuotr.
Augindama pirmąjį šunelį, Sandra girdėdavo, kad taksai nepasiduoda mokymams.
„Dabar tik juokas ima, kad nuolat girdėdavau komentarus, neva taksų dresuoti nepavyksta. Bet aš sakiau, kad nieko nėra neįmanomo, todėl ėmiausi darbo, dar vaikystėje pradėjau domėtis, skaityti literatūrą. Tai ir buvo mano pirmieji žingsniai dresūros link. Kuo toliau, tuo labiau susidomėjimas šunimis ir dresūra augo. Įrodžiau skeptikams, kad taksai, kaip ir visi kiti šunys, yra puikiai dresuojami“, – prisimena savąją Džildą pagal tais laikais vienintelį buvusį vadovėlį „Tarnybinės dekoratyvinės šunininkystės klubas“ auklėjusi šeimininkė.
Vėliau mažai mergaitei teko savarankiškai dresuoti kalytės palikuonį, anksti likusį be mamos. Pažįstamos paskatinta jaunoji dresuotoja nusprendė dar rimčiau imtis savų pareigų ir nuėjo į dresūros mokyklą. Čia sekėsi taip puikiai, kad Sandrai mokytojai leido pačiai pamokyti kitų lankytojų šunelius.
Tik dabar, pasak pašnekovės, atsiranda vis kokybiškesni dresūros mokymai, kursai, nuo rudens net svarstoma Kaune pasiūlyti kinologų aukštojo mokslo studijas. Tačiau senesniais laikais tokį darbą atliko, galima sakyti, savamoksliai.
Tad ir S. Pabrėžienė po vidurinės mokyklos įstojo mokytis vadybos. O šunų reikalus paliko laisvalaikiui. Tačiau moteris nenustojo gilinti žinių apie šią gyvūnijos dalį.
„Pradėjau lankyti seminarus, dresūros stovyklą, ten gavau šuniukų ankstyvosios socializacijos ir neurologinės simuliacijos pažymėjimą. Išlaikiau trenerės egzaminus. Ne pirmus metus vedu nemokamas paskaitas apie šunų socializaciją. Susikūrus Lietuvos kinologų draugijos šunų elgsenos specialistų – trenerių sąjungai, įstojau į ją. Dabar ji vienija apie 30 kvalifikuotų šalies dresuotojų“, – pasakoja Sandra ir neslepia, kad sąjungoje, kurioje pati eina sekretorės pareigas, būna ir pašalinimų.
Nors daug kam atrodo, jog dresuotojas dirba tik su šunimis, Sandros Pabrėžienės teigimu, tai labiau darbas su jų augintojais. P. ŽIDONIO nuotr.
P. ŽIDONIO nuotr.
Ne visi dresuotojai, pasak S. Pabrėžienės, laikosi taisyklių, nori įgyti naujausių žinių, kaip dirbti su šunimis. O dalis apskritai savamoksliai ir užsiėmimus veda neturėdami jokių pažymėjimų, nedeklaruoja veiklos pajamų. Nelegalių dresuotojų niekas nekontroliuoja, nes šioje veikloje nėra aiškių įstatymų.
„Dresavimo metodai labai keičiasi, ir gaila, kad yra „dresuotojų“, kurie nesidomi naujovėmis, nesilanko seminaruose. Jie dirba per skausmą ir baimę. Vis dar dažnai matau spygliuotus antkaklius, metalines grandines, elektrinius antkaklius“, – baisisi S. Pabrėžienė.
Ne vieną šunį po tokių mokymų jai pačiai teko „gydyti“ nuo baimių.
„Mačiau augintinį, kuris išgirdęs veržiamos grandinės garsą iš baimės šlapindavosi. Paprastai tie, kas taip sužaloja gyvūną, jo paskui ir mokyti nebenori“, – sako Sandra.
„Dresavimo metodai labai keičiasi, ir gaila, kad yra „dresuotojų“, kurie nesidomi naujovėmis, nesilanko seminaruose. Jie dirba per skausmą ir baimę. Vis dar dažnai matau spygliuotus antkaklius, metalines grandines, elektrinius antkaklius.“
S. Pabrėžienė
Anot jos, teigiamos emocijos – šiuolaikinės šuns dresūros pagrindas. Keturkojis į treniruotes, S. Pabrėžienės nuomone, turi ateiti laimingas ir smagus. O jei dar palepinamas skanėstu, mokymo rezultatų šeimininkui nereikės ilgai laukti.
„Daug kam atrodo, jog dresuotojas dirba tik su šunimis. Bet tai labiau darbas su jų augintojais, o šie moko savo šuniukus“, – pabrėžia profesionali trenerė.
Šunis S. Pabrėžienė pataria pradėti treniruoti nuo 3,5–4 mėnesių. Anksčiau, anot jos, buvo įprasta laukti iki 7–9 mėnesių ar net metų. O dabar žmonės, dar net neturėdami šuniuko, jau domisi, kada ruoštis pirmosioms pamokoms.
„Koks šuo augs, kokia jo psichologinė būsena bus, labai priklauso net nuo to, kaip jis augo vos gimęs: kiek gavo prisilietimų, buvo supažindintas su skirtingais paviršiais, daiktais, garsais“, – aiškina žinovė.
P. ŽIDONIO nuotr.
S. Pabrėžienės namuose dabar auga trys šunys ir visi jie apdovanoti medaliais bei taurėmis iš įvairių parodų, varžybų. Vyriausiojo 11 metų vokiečių pinčerių veislės Besto garbei pavadinta Sandros dresūros mokykla. Jis turi Lietuvos, jaunimo ir Baltarusijos čempiono titulus. Šunelis buvo puikus populiariųjų „agility“ – vikrumo varžybų – sportininkas.
Prieš ketverius metus panevėžietė įsimylėjo australų aviganių veislę. Sandra pastebi, kad kiekvienas žmogus pasirenka savo šunį. Gauruotieji australai buvo būtent jos. Dabar S. Pabrėžienė augina dvi jaunas šios veislės kalytes – trimetę Skają ir 9 mėnesių Nugą.
„Australų aviganiai supranta šeimininką iš pusės žodžio. Visada noriai dirba. Kitus šunis tenka motyvuoti, skatinti, o australams svarbiausia būti su šeimininku. Šios veislės gražuoliai visada šalia, visada laukia savojo žmogaus“, – apibūdina trenerė.
Vyresnioji jos kalytė – Lietuvos, Lietuvos jaunimo, Estijos ir Baltarusijos čempionė. Šeimininkė Skają veža į Lenkijoje vykstančias europines parodas savo klasėje ir šuo yra patekęs į geriausiųjų aštuntuką.
Jauniausioji kalytė titulų dar neturi, bet Latvijos parodose pelnė geriausio mažylio vardą. Tolesnius jos ir kitų S. Pabrėžienės augintinių žygius konkursuose sustabdė karantinas.
Per treniruotes ši trijulė – darbštūs bendradarbiai. Jie kartu dalyvauja renginiuose, eina į žygius su kitais mokiniais. Sandra mėgsta per šventes su keturkojų paradu eiti į gamtą, girią.
„Šiemet planavome Velykas miške, teko atidėti kitiems metams. Dirbame judėdami, ir į parką, ir į Senvagę einame, visur pratinu šunis tinkamai elgtis. O kartu ir šeimininkai pasportuoja. Žmonės pripažįsta, kad jei ne šuo ir ne pamokos, tikrai tiek nevaikščiotų. O man svarbiausia, kad kuo daugiau šunų būtų socializuoti. Labai smagu, jog daugėja kavinių, leidžiančių užeiti su augintiniais“, – džiaugiasi Sandra.
P. ŽIDONIO nuotr.
Ryšys su šunimi, pasak trenerės, žmogui visapusiškai naudingas. Šunų augintojai lengviau bendrauja, užmezga kontaktą.
„Šiaip gatvėje net neužkalbintum praeivio, o kai jis su šuniuku, iš karto atsiranda bendrų interesų“, – šypsosi komunikabilioji S. Pabrėžienė.
Mokydamas savo gyvūną, anot jos, šeimininkas ir pats iš jo mokosi. Po sunkios darbo dienos glostant šunį mažėja įtampa. Vaikams jie lavina kantrybę, moko rūpintis mažesniais už save.
„Šuniuką turintys vaikai skiriasi nuo kitų, lengviau bendrauja, draugiškesni, galvoja ir apie kitą, ne tik apie save. Šie gyvūnai naudojami sergantiems, elgsenos bėdų turintiems mažyliams – tam ruošiami kaniterapiniai šunys“, – pasakoja Sandra.
Šunys padeda kalbos sutrikimų turintiems vaikams – bendraujant lavėja kalba, glostant stimuliuojami delnuose esantys taškai.
S. Pabrėžienė augina dvi savo atžalas ir joms šuo yra savaime suprantama namų dalis. Sandros vaikai labai myli savo keturkoju
s draugus. O mamos dėmesio visiems užtenka – ir keturkojus, ir dvikojus „augintinius“ galima užimti kartu.
Su šunimi, pasak Sandros, reikia dirbti ir reikia jį mylėti. Aišku, kartais pastarasis jausmas ir pačiai dresuotojai atrodo perdėtas. Jai nesuprantamas šunelių nešiojimas ant rankų, vežiojimas vežimėliuose ir tupdymas ant palučių. Geriausiai, pasak dresuotojos, juos lavina vedžiojimas.
O labiausiai Sandra nepakenčia bet kokios agresijos prieš gyvūną.
