Šunų terapija išgydė širdies žaizdas

• Sekundė
• Adelė Lukšytė
• Aktualijos
• 2017.07.09 07:55

Angeliško baltumo keturkojai panevėžietę išvadavo iš sunkios depresijos, suteikė norą gyventi ir suteikė progą išlieti motiniškus jausmus.

Praeitame amžiuje garsus anglų filosofas, mąstytojas Bernardas Viljamsas sakė, kad nėra pasaulyje geresnio psichiatro už šuniuką, laižantį tavo veidą. Panevėžyje gyvenanti Gitana Pilkauskienė savo penkiems šunims leidžia ne tik ją išbučiuoti šiurkščiais liežuviais, bet moteris juos visus meiliai vadina savo vaikais.

„Myliu jas kaip dukrytes, – sakė pašnekovė, glausdama į pokalbį su „Sekunde“ atsivedusi vieną iš dviejų laikomų Lasos apsų veislės kalyčių, vardu Ailola.

„Pačiai sunku turėti vaikelį, tris kartus mano nėštumai baigėsi nesėkmingai. Po visko užvaldė beveik trejus metus trukusi depresija – nebenorėjau net iš namų išeiti, krito svoris, troškau tik mirti“, – sakė Gitana.

Savo šunims panevėžietė skiria ne mažiau dėmesio, nei mama vaikams.

Matydamas tokią sunkią žmonos būklę jos vyras Raimundas surado samojedų veislės šunį. Mat yra sakoma, kad šie šunys – tarsi angelų siųsti ir gali išgydyti emocines žmogaus traumas.

„Šių šunų terapija prilygsta delfinų gydymui. Kasparas (pirmasis šeimos šuo) buvo mano išsigelbėjimas, iki šiol jį vadinu angelu. Vėliau dar nusipirkome kitą tos pačios veislės patiną. Jo dokumentuose buvo įrašytas „Believeinme“ vardas. Anglų kalba tai reiškia „Tikėk manimi“ – man šie žodžiai tapo labai svarbūs. Bet šaukiame jį Teirio – akmens dievo –vardu, nes šis šuo ir mūsų stiprybės simbolis“, – pasakojo samojedų šeimininkė Gitana.

Gamtos vaikas

Ir iš tiesų angeliško baltumo keturkojai po truputį grąžino panevėžietei gyvenimo džiaugsmą, juoką ir tikėjimą ateitimi. Už tokią pagalbą šeimininkė jiems net sukūrė samojedų himną, kurį išplatino internete.

„Būdama maža labai mėgau muziką, turėjau gerą klausą. Grojo mano tėtis, mūsų namuose rinkdavosi repetuoti jo ansamblio draugai. Svajojau ir aš tuo keliu pasukti, bet gyvenimas susiklostė kitaip. Kartais dar sukuriu vieną kitą dainą, bet tik sau. Turiu parašiusi jų daug, įrašyti melodijas padeda ir žinomi specialistai. Bet stengiuosi dainų neviešinti – gal ne visiems jos patinka“, – savo pomėgį atskleidė G. Pilkauskienė.

Moteris kilusi iš Kupiškio rajono. Čia baigė mokyklą ir vėliau apsigyveno Panevėžyje.

Tikroji Gitanos specialybė nė kiek nestebina, žinant jos didelę meilę šunims. Ji tuomet dar Vilniaus pedagoginiame universitete baigė biologijos specialybę.

„Nuo vaikystės buvau gamtos vaikas. Galėdavau ištisas valandas pragulėti žolėje, lyginti augalų spalvas ir atspalvius, tyrinėti vabaliukus. Tada tikriausiai pastebėjau ir dabar man pačias mieliausias šunų veisles – Lasos apsus bei ši cu. Turėjau knygelę apie šunis ir nuolat ją vartydavau, lygindavau veisles, rinkdavau šauniausias, žymėdavausi svarbią informaciją. Tačiau tik po daugelio metų tai prisiminiau, kai ėmiau svajoti apie didesnį būrį keturkojų namuose“, – šypsojosi panevėžietė.

Būrys numylėtinių

Šiandien pašnekovė augina net penkis šunis: du šiaurietiško kraujo samojedus, ši cu kalytę ir dvi kilmingas Lasos apsu pateles. Pastarosios abi – daugkartinės įvairių parodų ir konkursų nugalėtojos.

Vyresnei gražuolei jau daugiau nei dveji metai.

„Apsus pamačiau vienoje savo miesto parodoje ir prisiminiau, kaip jie mane žavėjo vaikystėje. Savo pirmąją išsvajotos veislės kalytę Ailolą rinkausi visus metus – svaigau dėl savo noro turėti šitą gražuolę. Domėjausi, koks šitų šunų būdas, charakterio savybės, išvaizda. Ir savo išrinktąją radau Olandijos veislyne“, – pasakojo Gitana.

Ji iki šiol prisimena, kaip parašė elektroninį laišką veisėjams, kaip lėktuvu skrido pasiimti savo naujos augintinės. Paėmusi ant rankų kelių mėnesių šunytį suaugusi moteris pravirko kaip vaikas.

Iš pradžių skeptiškai žmonos užgaidą vertinęs vyras taip pat netruko pamilti naują namų gyventoją.

„Mano Ailola – labai kilminga. Jos protėviai – čempionai“, – didžiuojasi G. Pilkauskienė.

Ir pati jų palikuonė jau tapo Lietuvos jaunimo, Lietuvos veislės klubo ir absoliučia mūsų šalies čempione. Moters kolekcijoje – daugybė taurių ir medalių.

Dabar šeimininkė savo numylėtinei žada poilsį ir netrukus kalytei bus ieškoma „sužadėtinio“. Panevėžiečiai žada pratęsti išskirtinę apsų veislės giminę ir ketina kurti veislyną.

Ne mažiau žinoma Lietuvoje ir G. Pilkauskienės auginama vienerių metų apsų kalytė Fėja. Ji taip pat pelnė Lietuvos jaunimo čempionės ir jaunių klubo nugalėtojos titulą.

Tibetiečių sargai

„Lietuvoje tai vis dar labai reta veislė. Gal dėl didelės šių šunų kainos – ji siekia apie 2000 eurų. Aš apsui nusipirkti taupiau ne vieną mėnesį, bet tų pinigų ši veislė verta“, – teigė G. Pilkauskienė.

Lasos apsai kilę iš Senovės Tibeto. Tibetiečiai minėtus šunis veisdavo ne dėl išvaizdos, o dėl būdo, todėl Lasos apsai yra puikaus charakterio šunys.

Apsus senovėje paprastai laikydavo vienuolynuose, nes jie pasižymi sargumu, bet niekada neloja be reikalo. Šiuos šunis vienuoliai kaip didelės pagarbos ženklą dovanodavo imperatoriams. Mat tikėta, kad į minėtus keturkojus yra įsikūniję šventieji.

Apsai buvo populiarūs ir Dalai Lamos rūmuose. Tik 1920 m. ši veislė pasirodė Vakarų Europoje. Iš pradžių jie čia buvo priskirti vienai kategorijai su Tibeto terjerais ir ši cu. 1934 m. buvo pripažinta, kad šie šunys yra skirtingų veislių.

Vėliau apsai išpopuliarėjo ir JAV.

Šunų terapija, pasak Gitanos, gydo skaudžiausias širdies žaizdas.

Visur kartu

„Tai elegantiški, didingi, protingi, labai meilūs ir ramūs šunys. Kur juos padėsi, ten ir rasi. Bet kartu ir užsispyrę, sunkiai pasiduoda dresūrai. Piktuoju su jais – niekaip. Tai išmoko šeimininką kantrybės“, –priduria Gitana.

Moteris prisimena, kaip teko savo Ailolą ilgai vaikytis po Nidos kopas. Suviliotas laukinių paukščių gyvūnas pasileido į naujas pažintis ir vos nepaspruko nuo šeimininkų.

Tačiau Pilkauskų šunys visada keliauja kartu su savo šeimininkais. Jiems panevėžiečiai turi specialius vežimėlius, skėčius ir kitus ypatingus daiktus. Šiais laikais, pasak G. Pilkauskienės, internete gyvūnams gali rasti visko, tik reikia pinigų turėti.

„Mes labai daug keliaujame. Pati jau esu aplankiusi per keturiasdešimt pasaulio šalių. Vyras – dar daugiau. Ir visada kartu pasiimame savo mažyles – jos tokios mažos, kad galima neštis ir į saloną“, – sakė šunų mylėtoja.

Didieji šeimos šunys paprastai dažniausiai lieka namuose. Tačiau sutuoktiniai planuoja pirkti namus savo mėgstamoje Tenerifėje ir samojedams teks keliauti į šiltesnius kraštus.

„Esame tiesiog įsimylėję šią Ispanijos salą. Bet neketiname emigruoti iš Lietuvos, čia galbūt leisime šaltuosius metų mėnesius“, – svarstė G. Pilkauskienė.

Reikia laiko ir dėmesio

Tokią prabangą jos šeima sau leisti gali. Raimundas Pilkauskas – žinomas Panevėžio architektas ir konstruktorius. Jo įmonė parengė ne vieno svarbaus objekto projektą Lietuvoje.

O Raimundo žmona jau daug metų vadovauja savo SPA salonui. Jame pati atlieka ne vieną grožio procedūrą.

Tačiau tokios paslaugos Panevėžyje, anot jos, vis mažiau reikalingos. Žmonės emigruoja, o likusieji taupo pinigus svarbesniems reikalams.

Retkarčiais moteris pagalvoja ir apie grožio paslaugas šunims. Ji puikiai moka atlikti šiems keturkojams masažą. O pačios išaugintos kalytės išmokė didelio kruopštumo rūpinantis šunų išvaizda.

„Mūsų apsai savo išvaizda šiek tiek skiriasi nuo Lietuvoje auginamų tos pačios veislės šunų. Lietuviškųjų kailis šiurkštesnis“, – veislę apibūdino pašnekovė.

Savo mažyliams prižiūrėti šeimininkė priversta skirti bent po valandą kas dieną. Tenka ilgai šukuoti jų ilgus plaukus, pinti kaseles. Ypatingomis progomis kalytės papuošiamos ryškiais segtukais ir kaspinėliais.

„Kas nemėgsta skirti daug dėmesio ir laiko, tiems ši veislė netiks. Čia neužtenka tik išmaudyti ir paleisti. Reikia specialių šampūnų, kaukių. Kaip juokiuosi, savo šunų išvaizdai skiriu per pusę daugiau lėšų nei sau pačiai“, – prisipažino Gitana.

Tačiau moteris priduria, kad be šunų jos dideli namai būtų tušti ir tylūs. Gyvūnai jiems suteikia gyvasties.

Su tuo jau sutinka ir G. Pilkauskienės vyras. Jis taip pat labai prisirišo prie augintinių.

„Aš toks žmogus, kad jei ko labai noriu, moku savo svajone uždegti ir kitus. Taip mano šunis pamilo ir aplinkiniai – tai mūsų didelė šeima. Ir klysta tie, kas mano, jog mes pavargstame. Samojedai – mūsų angelai, o mažosios kalytės – dukrytės“, – patikino pašnekovė.

• Sekundė
• Adelė Lukšytė
• #Gitana Pilkauskienė
• #gyvenimo būdas
• #šunų terapija