Mylimos augintinės netekusi panevėžietė Vaida Petruokaitė, išgyvendama skaudžią netektį, nusprendė nebesisukioti atgal. Kalytės netektis Vaidai tapo postūmiu atverti gyvūnų prieglaudos Kaimiškyje duris. Dabar panevėžietė čia kasdien dalija rūpestį ir meilę tiems, kurie to nepatyrė. Savanorystė su beglobiais V. Petruokaitei – ne tik įsipareigojimas, bet ir atgaiva širdžiai.
Vaida sako esanti paprastas žmogus, niekuo neišsiskiriantis iš kitų savanorių – mylinti gyvūnus ir vertinanti gyvybę.
Savanorė V. Petruokaitė džiaugiasi, jog pamažu žmonių požiūris į gyvūną keičiasi, atsiranda vis daugiau sąmoningumo.
„Turiu stiprų pareigos, atsakomybės jausmą. Viso to juk ir reikia žmogui. Mes visapusiškai atsakome už tuos, kuriuos prisijaukinome, už kiekvieną, kuris yra silpnesnis“, – pabrėžia savanorė.
Ji tikina esanti laiminga užsikrėtusi savanorystės virusu, bendraudama su bendraminčiais, rūpindamasi keturkojais, matydama jų gyvenimo pokyčius.
Atsipirkusi investicija
Pakeitus darbą ir vienoje miesto įmonėje pradėjus dirbti pamainomis, V. Petruokaitei atsirado daugiau laisvo laiko. Tad Vaida uždavė sau klausimą, kur galėtų jį išnaudoti.
Prieš kelerius metus moteris neteko savo mylimos augintinės, tad mintys vis sukosi apie tuos, kuriems trūksta meilės ir rūpesčio.
„Iki dabar jaučiu didžiulį skaudulį dėl kalytės netekties. Teko girdėti apie šunelių prieglaudą, tad surinkau vadovės Rūtos telefono numerį ir pasiūliau savo pagalbą. Nugalėjo meilė šunims“, – pasakoja Vaida.
Anot V. Petruokaitės, pati pirmoji diena prieglaudoje buvo išties nedrąsi. Bet vadovės, kitų savanorių dėka ji labai greitai stojo į vėžes ir pasijuto sava.
„Tokia veikla – nuostabus dalykas! Kai matau šunelių pasikeitimus, jų prieraišumą, meilę, suprantu, kad mano atėjimas į prieglaudą – geriausias dalykas, kur galiu investuoti savo laiką, savo atsidavimą gyvūnams“, – sako Vaida, net po naktinės pamainos ne į lovą griūvanti miegoti, o pirmiausia skubanti į prieglaudą Kaimiškyje pasirūpinti jos keturkojais gyventojais.
Šunį į burokų lauką
V. Petruokaitė džiaugiasi, jog pamažu žmonių požiūris į gyvūną keičiasi, atsiranda vis daugiau sąmoningumo. Prie to, jos manymu, prisidėjo ne tik savanoriai, bet ir žiniasklaida, plačiai nušvietusi daugyklų skandalus, parodžiusi, kokiomis baisiomis sąlygomis vis dar gyvena augintiniai.
Vaidai skaudu, jog neretai pasitaiko atvejų, kai žmonės į gyvūną žiūri tarsi į daiktą.
Jai įstrigo viena pagyvenusių žmonių pora, prieglaudoje ieškojusi vidutinio dydžio šuns.
Savanorei pasiteiravus, kokiomis sąlygomis gyvens augintinis, iš jų veidų suprato, kad žodis „augintinis“ jiems tiesiog nesuprantamas.
„Pasirodė, jog šuo jiems reikalingas burokų lauke pririšti prie grandinės ir vaikyti laukinius žvėris. Kai paaiškinau, kad šuniui reikalingas kasdienis maistas, vanduo, šešėlis nuo saulės ir stogas nuo lietaus, jiems tai buvo tarsi pokalbis apie visatą. Visada pabrėžiu, kad šuneliai nebus dovanojami rišti prie būdos, nes grandinė žaloja jų psichiką“, – aiškina savanorė.
Vaidai skaudu, jog neretai pasitaiko atvejų, kai žmonės į gyvūną žiūri tarsi į daiktą.
Gyvūnas – ne skambutis
V. Petruokaitei apmaudu, jog dar daugelio vienkiemių gyventojų sprendimas įsigyti šunelį motyvuojamas tuo, kad šis sargautų ir atliktų skambučio funkciją.
„Kai kam svarbiausia, kad šuo lotų, nes šeimininkas gyvena vienišas, ir taip praneštų apie svetimus. Tokiu atveju reikia ieškoti ne šuns, o artimo žmogaus, ne gyvūną rišti prie būdos, o įsirengti signalizaciją“, – pabrėžia Vaida.
Tokiais atvejais jos neapleidžia mintis, kad išties gyvūnas neturi būti atsakingas už žmogaus nesugebėjimą bendrauti, jo pasyvumą ieškant poros ir tarsi garsiakalbis loti ant svetimo.
Juolab jog pririštas prie trumputės grandinės šuo nė neapsaugotų šeimininko.
„Šuo yra draugas, augintinis, šeimos narys. Šunys kartu kariauja, kartu gydo, gyvena šalia mūsų. Kaip galima jų taip nevertinti? Būtina juos mylėti ir gerbti jų gebėjimą užuosti, išgirsti“, – pabrėžia V. Petruokaitė.
Savanorei labai gera matyti naujus veidus prieglaudoje, ypač jaunų žmonių. Tai jai yra įrodymas, jog keturkojų likimas bus kur kas geresnis.
„Tikiu, kad žmonių supratimas, kokią vis dėlto naudą mums neša augintiniai, tik didės“, – viliasi Vaida.
Asmeninio archyvo nuotr.
Savanoriai kaip tiltas
Anot V. Petruokaitės, savanoriai – tarsi tiltas, jungiantis du krantus: keturkojų buvusius gyvenimus ir būsimus naujus namus, kuriuose juos mylės bei rūpinsis.
„Tokie pokyčiai mane ir motyvuoja savanoriauti. Visas prieglaudos kolektyvas, vadovė, veterinarijos darbuotojai, kurie rūpinasi gyvūnų gerove, verti didelės pagarbos“, – sako Vaida.
Ji nesureikšmina, jog savanorystė prieglaudoje su keturkojais atima dalį pačios laiko. Anot savanorės, jei šalia esantis artimas žmogus supras ir palaikys, tai tik dar labiau sustiprins tarpusavio santykius.
„Visada malonu, kai esi vertinamas už gražius poelgius“, – sako Vaida.
Visiems, kurie abejoja, ar patys galėtų būti savanoriais ir savo laiką paskirti likimo nuskriaustiems beglobiams, V. Petruokaitė pataria visus išankstinius nusistatymus stumti į šoną.
Savanorystė, anot jos, yra galinga jėga, keičianti bet kokias nuostatas.
„Taip, tai veikla, kuriai reikės skirti laiko, bet ji labai reikalinga. Ryšys tarp žmogaus ir gyvūno yra labai stiprus ir stebuklingas jausmas“, – įsitikino Vaida.
