Net ir sunkios ligos užklupta, neįgali likusi D. Šukienė nepasidavė nevilčiai, atrado naują aistrą ir netgi ėmėsi savarankiškai mokytis tapybos. P. Židonio nuotraukos

Sunki liga parodė kitą kelią: atvedė į meną

Sunki liga parodė kitą kelią: atvedė į meną

Danguolė Šukienė dar neseniai sukosi kaip vilkelis: bemiegės naktys versle, vaikai, nauji tikslai ir darbai. Tačiau baisi liga privertė aktyvią moterį sustoti ir iš naujo mokytis gyventi.

Bernatonių kultūros centro salėje eksponuojama tapybos paroda, kurios autorė dar retam žinoma. Nebent šias spalvotas gėles, gamtos vaizdus ant drobės kai kas yra matęs kažkur interneto platybėse. Šitaip šešiasdešimtmetė Piniavos gyventoja Danguolė Šukienė pagaliau išdrįso parodyti, ką veikė trejus pastaruosius metus.

„Gyvenu daugiabutyje, kaimynai jau kurį laiką dairėsi, kur pradingo Danguolė. Anksčiau sukdavosi kieme, bendraudavo, o dabar jos nebėra“, – juokiasi visai šviežiai kepta dailininkė.

D. Šukienė niekur neprapuolė, ji tik atrado naują pomėgį, apie kurį niekada turbūt nebūtų nė pagalvojusi, jei ne žiaurokas likimas.

„Niekada nesimokiau piešti, nelankiau jokios dailės mokyklos. Kaip ir visi vaikai papiešdavau ir tiek. Tiesa, kai mano sūnus su dukra buvo maži, ant jų kambario sienos nupiešiau didelį peliukų namelį. Bet tai ne menas ir net juokinga girtis“, – šypteli piniaviškė, nuo to laiko tris dešimtmečius rankose nelaikiusi teptuko.

Gyvenimas nelepino

D. Šukienės šaknys Panevėžyje, vėliau tėvai persikraustė į Piniavą. Baigusi mokyklą jauna mergina ilgai nedelsė, greit ištekėjo ir pasinėrė į motinystę.

Susilaukė dukros Neringos ir sūnaus Aurimo, su vyru šeimai pradėjo statytis naujus namus Paliūniškyje. Bet Danguolės santuoka pasirodė nesėkminga ir subyrėjo.

„Nesinori apie tai kalbėti, bet viena užsiauginau vaikus ir šiandien nereikia niekam sakyti „ačiū“, – atsidūsta pašnekovė.

Vieniša motinystė kainavo nemažai vargo. Į gyvenimą moteris kabinosi visa galva nėrusi į verslą – prekybą drabužiais.

„Visa Lenkija mano išmaišyta, dirbdavau naktimis, poilsio mažai tekdavo. Reikėjo gyventi, reikėjo stengtis. Tik, regis, kūnui viso to nereikėjo ir paspaudė stabdį“, – pasakoja Danguolė.

Ilgus metus pradirbus prekyboje, jai ėmė nebesisekti. Tuomet įsidarbino Panevėžio ligoninėje. Čia Energetikos skyriuje liftu kilnojo personalą, ligonius ir lankytojus.

Pastarosios pareigos nebebuvo tokios alinančios, bet piniaviškė ir jas buvo priversta palikti.

Kaip dabar pati pripažįsta, buvo beveik priversta palikti ir šį pasaulį.

Sustabdė liga

„Buvau labai stipri moteris, pilna jėgų ir niekada negalvojau apie ligas. Tiesiog nejaučiau jokių blogų požymių, niekuo nesiskundžiau“, – patikina dailininkė.

Prieš septynerius metus žiemos pradžioje D. Šukienė namuose darė remontą. Vieną vakarą po sunkių darbų staiga pasijuto blogai.

„Dariau vakarienę ir stovint prie viryklės netikėtai ėmė skaudėti krūtinę. Pagalvojau, kad karštas kąsnis ragaujant nudegino ar buvo per didelis. Gėriau angliuką, vaistų skrandžiui, bet niekas nepadėjo. Kraujo spaudimas pasiekė mirtiną lygį“, – prisimena Danguolė.

Vakare ji turėjo vykti į darbą ligoninėje, bet atsidūrė jos Priėmimo skyriuje pati kaip ligonė. Paguldyta į Gastroenterologijos skyrių buvo kelias dienas tirta, tačiau medikai išsiaiškino, kad bėda ne pacientės skrandyje, o širdies srityje.

„Kardiologas atliko tomografinius tyrimus ir paaiškėjo, kad mano širdies aorta visa sutrūkinėjusi. Diagnozė buvo aortos aneurizma – atsisluoksniavo stambiausios kraujagyslės visai prie širdies, kaip gydytojai tai vadina. Tuoj pat išvežė į Kauną operuoti“, – pasakoja D. Šukienė, jau septynerius metus krūtinėje nešiojanti stentus.

„Vaikams jau liepė ruoštis, – baisias akimirkas pamena moteris. – Bet viskas baigėsi „perkrovimu“. Dėl to ir teko sustoti.“

Pradžia su anūke

Atsigavusi po ligos, D. Šukienė dar bandė trumpai padirbėti ligoninės lifte. Darbo sutartis buvo terminuota ir netrukus vėl liko bedarbė su menka neįgalumo pašalpa.

„Keista, kaip per vieną dieną sveikas žmogus visam gyvenimui lieka neįgalus ir nieko nebegali. Sunkiai vaikštau, pradėjo skaudėti koją. Laimė, gyvenu su dukra ir anūke. Turiu gyvenimo draugą. Šitie žmonės dabar mano didžiausia parama, be jų būtų labai sunku“, – pripažįsta Danguolė.

Dėka dailei neabejingos anūkės Lukrecijos ir močiutė pabandė piešti. Pradinukė anūkė mokyklai ruošė savo piešinių parodėlę, o močiutė pasisiūlė padėti.

„Aš tik taisinėjau kai ką, bandžiau patarti ir supratau, kad piešimas – labai smagus užsiėmimas. Pačiai buvo keista, koks malonumas užplūdo“, – jausmą, kai vėl paėmė dažus ir teptuką į rankas, prisimena pašnekovė.

Susidomėjimą daile pajutusi D. Šukienė nusprendė bandyti piešti. Pirmiausia guašu tapė ant popieriaus, paskui internete ėmė ieškoti tapybos pamokų, profesionalų patarimų.

Vaikai mamai siuntė paveiksliukus, informacinę medžiagą, kad ji turėtų veiklos.

„Užsikabinau ir pradėjau aktyviai piešti. O iš pradžių juk nė nežinojau nuo ko pradėti“, – juokiasi dailės naujokė.

Dailės terapija, anot D. Šukienės, veikia kaip stebuklas sielai: pasimiršta visos ligos, rūpesčiai dėl jų ir dėl sudėtingos savo padėties. P. Židonio nuotr.

Dailės terapija, anot D. Šukienės, veikia kaip stebuklas sielai: pasimiršta visos ligos, rūpesčiai dėl jų ir dėl sudėtingos savo padėties. P. Židonio nuotr.

Pinigų malonumui negaili

Pagalbos D. Šukienė pirmiausia kreipėsi į dailės prekių parduotuvę Panevėžyje. Čia pamokyta nusipirko teptukų, dažų, drobės.

Danguolė pripažįsta: tokiam pomėgiui nemažai išleidžianti, bet dėl to nesigaili ir kalta nesijaučia.

„Kai kas ir pečiais pagūžčioja, kam man čia reikia, juk šitiek išlaidų – viskas brangu. Bet aš atkertu: nerūkau, negeriu, nevaikštau po grožio salonus, kavines. Kodėl turėčiau taupyti vieninteliam malonumui, kurį atradau?“– klausia piniaviškė.

Per trejus metus ji nutapė daugiau nei 30 paveikslų. Iki šiol tą daro ne per greičiausiai, bet D. Šukienė skiria daug laiko įgūdžiams tobulinti.

Saulėtą rytą atsisėda virtuvės kamputyje prie lango ir imasi darbo iki vakaro, kai fiziškai nebelieka jėgų.

„Niekada neinu piešti blogos nuotaikos, nes noriu į savo kūrinius sudėti tik geras emocijas“, – patikina Danguolė.

O dailės terapija, anot jos, veikia kaip stebuklas sielai: pasimiršta visos ligos, rūpesčiai dėl jų ir dėl sudėtingos savo padėties. O juk jaudulys ir nerimas labiausiai ir kenkia sveikatai.

Nesunkiai fiziškai dirbti jai nėra blogai kaip įtampa mintyse.

„Jei dar kas pasiūlytų nesunkaus darbo, tai eičiau. Dar nesu pensininkė, o pinigų reikia“, – prisipažįsta D. Šukienė.

Netikėtas dėmesys

Piniaviškė daugiausia jai netikėto dėmesio sulaukianti dėl kūrybos. Kelerius metus namuose kaupusi savo paveikslų kolekciją, autorė prieš porą mėnesių juos nusprendė ištraukti ir parodyti socialiniuose tinkluose.

Danguolė prisijungė prie meno mėgėjų grupės ir ėmė kelti savo darbus. Juos bendraminčiai greit pastebėjo ir negailėjo naujokei gerų žodžių.

Čia kraštietės darbus aptiko ir Bernatonių kultūros centro direktorė Giedrė Rameikienė. Pastaroji pasiūlė surengti D. Šukienės darbų parodą.

„Labai nedrąsu rodytis, dar tiek nepasitikiu savimi, labai jaudinuosi. O tokios emocijos man irgi ne į sveikatą“, – apie debiutą pasakoja piniaviškė.

Danguolė teigia nė nepagalvojusi, kad vieną dieną jos gyvenimas taip apsivers ir ji palinks į meną. Prie šitos srities Danguolė vis dar bando save pripratinti. Bet dabar jau pati pastebi, kad ranka žymiai labiau jos klauso nei pradžioje.

Ateityje D. Šukienė norėtų lankyti dailės pamokas ir išmokti tapyti portretus. Kol kas ji ryžtasi piešti vieną kitą gyvūną.

„Net medžių lapus anksčiau piešdavau drebindama teptuką, o dabar kaip tikras dailininkas tepu“, – juokiasi Danguolė.

Parduoti nekyla ranka

Minčių kūrybai D. Šukienė semiasi iš aplinkos, vaizdų, kuriuos pamato gyvai, knygose, internete. Tai esą būna tik pagrindas, o toliau jau dirba fantazija.

Jos šeima – ne tik didžiausias ramstis, bet ir kritikai. Niekas namuose nesiskundžia, jei piešimu užimta šeimininkė kitą kartą ko nepadaro buityje, bet jei ne taip kokį šešėlį prilipdo savo darbe, visada pastebi.

„Dukra irgi turi polinkį į grožį, estetiką – ji daro dekoratyvinį manikiūrą. Sūnus gyvena Utenoje, dirba prie mašinų remonto. O su anūke esame ir bendrų paveikslų nutapė“, – pasakoja piniaviškė.

Jai būtų gaila parduoti savo darbus, juk į juos sudėjo visą širdį. Jei kam ir padovanoja savo kūrinį, tokį pat sau nutapo iš naujo.

„Šitas žiemos vaizdas kažkodėl gražus vyrams, iš jų ne kartą esu sulaukusi prašymo tokį nupiešti“, – šypteli Danguolė.

Net artimiausi kaimynai iki šios vasaros nežinojo, kad buvusi prekybininkė paniro į meną. Ir pati vis nedrįso apie tai pasakoti.

Tačiau šiek tiek praskleidusi naują savo asmenybės širmą, D. Šukienė liautis neketina. Sakosi tapysianti, net jei naujiems darbams ir vietos namuose nebebūtų.

„Nesiekiu aukštumų, tapau tik savo malonumui. Dabar tam atiduodu visą save. Spalvų terapija mane lyg užliūliuoja – absoliutus nusiraminimas. Džiaugiuosi kiekviena akimirka, kad ir kokia trapi ji būtų“, – pabrėžia dėl ligos gyvenimą iš esmės pakeitusi Danguolė.

Be visa to, ji pradėjo kurti ir eiles. Šias taip pat dar labai nedrąsiai parodo bendraminčiams internete.

Galerija

 

Komentarai

  • Labai saviti, originalūs paveikslai

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų