I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Sulaukusi pensijos nėrė į naujus atradimus

Tik sulaukusi pensinio amžiaus panevėžietė surado savo pašaukimą ir talentą – pradėjo tapyti.

Dabar Irenos Šaduikytės paveikslai vertinami, eksponuojami parodose ir užsakomi meno gerbėjų.

Patikimas sargas

Nuobodulys, liūdesys, neviltis – tokie jausmai panevėžietės Irenos Šaduikytės nelanko. Ir ne todėl, kad ji būtų užsigrūdinusi „kietuolė“, išmokusi giliai slėpti ir užgniaužti nepageidaujamas būsenas. 82 metų I. Šaduikytė – tokia pati, kaip ir jos bendraamžės: ir pensija maža, ir jėgos nebe tokios, kokių norėtųsi.

Tačiau panevėžietė turi patikimą sargą, kaipmat visus negerus jausmus nuvejantį šalin. Tai jos mėgstamas užsiėmimas – tapyba. Dažai, drobė, teptukas, ir nei nuobodulio, nei nevilties nelieka.

„Nesuprantu, ką reiškia nervintis, graužtis, varyti save į depresiją. Man gyvenimas toks įdomus, toks spalvotas, kad džiaugiuosi kiekviena jo akimirka“, – tvirtina pensininkė.

I. Šaduikytė dabar jau žinoma tapytoja, tautodailininkė, savo spalvingais floristiniais natiurmortais, peizažais žavėjusi ne vienos parodos lankytojus. O dar ir gera sodininkė, pati nudirbanti visus darbus gražiausiais žiedais pasitinkančiame sode. Ir vis plečianti gėlynus, nes įsitikinusi, kad nedaug ką gražesnio žemėje surastum už šias Dievo ir gamtos dovanas – gėlių žiedus.

O kiek tų žiedų žiedelių tautodailininkės nutapyta! Tulpės ir narcizai, aguonos ir rugiagėlės, alyvos, rožės, saulėgrąžos, kalijos, petunijos… Darželiuose, pievose, vazose, puokštėse ar vienumoje savo grožį ir, regis, net kvapą skleidžiančios.

Paklausta, kad gal jau nebėra Lietuvoje augančios gėlės, kurios žavesys nebūtų jos perkeltas ant drobės, I. Šaduikytė tik šypsosi: „Oi, ne. Tikrai ne visos nutapytos. Gėlių įvairovė neišsemiama.“

Irena Šaduikytė visą gyvenimą žavisi gamtos grožiu ir jį stengiasi perteikti savo paveiksluose. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Amžius – naujiems atradimams

Su nerimu pensijos laukiantiesiems ir besibaiminantiesiems, kad su tuo amžiumi prasidės pats niūriausias, liūdniausias gyvenimo laikotarpis, I. Šaduikytė galėtų duoti gerų patarimų ir patikinimų, kad tada gyvenimas gali prasidėti iš naujo ir netgi dar įdomesnis.

„Ir aš pati, artėjant pensijai, nė nemaniau, kad pradėsiu tapyti ir surasiu dar kitokią savo gyvenimo pusę – šviesią, prasmingą“, – prisipažįsta panevėžietė.

Tiesa, tapus pensininke, teptukas jos rankose atsirado ne iš karto. Keletą metų būsimoji tautodailininkė globojo ir slaugė sunkiai sergančią motiną, tad rūpesčių ir darbo tuo metu turėjo daug.

Ir tik likusi viena, tuomet 64 metų būdama, pradėjo vis dažniau susimąstyti apie galimybę tapyti. Iki tol šio meno nesimokiusi, su daile nieko bendro neturėjusi ir ne per daug ja domėjusis, vieną kartą pasiryžo ir ėmėsi žygių svajonei įgyvendinti.

„Taip troškau tapyti, kad negalėjau nurimti. O pažįstami, sužinoję apie mano neįtikėtinus norus, matyt, galvojo, kad pradedu iš proto kraustytis“, – pamena I. Šaduikytė.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Savamokslė tapytoja

Pradžia nebuvo lengva – juk būsimoji tapytoja nežinojo, nuo ko pradėti. „Pirmiausia apgalvojau, kokios imtis technikos, nusprendžiau, kad labiausiai noriu tapyti aliejiniais dažais. Prisirinkau po remonto užsilikusių kartono lapų, juos supjaučiau ir svarsčiau, ką toliau reikėtų daryti“, – pasakoja menininkė.

Dailės būrelį tuomet lankiusi anūkė pamokė, kad tą lakštą, ant kurio norės tapyti, reikia paruošti – padengti gruntu, specialiomis priemonėmis.

Turguje įsigijusi ir grunto, ir dažų, ir teptukų, Irena vis dar nesuprato, ką daryti, kad pradėtų gimti išsvajoti paveikslai. Išmanančiųjų klausti nedrįso – bijojo apsijuokti.

Tautodailininkę išgelbėjo biblioteka. Ilgai tarp lentynų ieškojo reikalingų leidinių, paskui, parsinešusi namo, skaitė, studijavo, užsirašinėjo.

Pajutusi, kad jau pradeda po truputį perprasti techninius dalykus, ėmėsi darbo. Iš pradžių kopijavo patikusius paveikslėlius, atvirukus, bet greitai suprato, kad ne čia jos kelias – norėjosi ko nors savo, pažįstamo, matyto, išjausto.

Žinoma, ne viskas pavykdavo taip, kaip sumanyta. Ir teptukas nepaklusdavo, ir dažai užsispirdavo. Bet ranka po truputį lavėjo, mintys skaidrėjo, spalvos lengviau rasdavo savo vietas.

Taip gimė paveikslas po paveikslo, kol I. Šaduikytė išdrįso juos kitiems parodyti, o vėliau – ir parodas rengti.

Dabar savamokslės dailininkės namų sienas puošia daugiau kaip šimtas jos tapytų natiurmortų, peizažų, vaizdų. O dar kiek išdovanota, gimtinėn išvežta, parodose puikuojasi.

Dalyvaujanti Panevėžio krašto tautodailininkų veikloje I. Šaduikytė laukia ir šį rudenį Rokiškyje vyksiančios tradicinės parodos.

Tarp krašto tautodailininkų esanti bene vyriausia, tapytoja dėl to nė kiek nesijaudina, juk kiekvienam – savi metai.

Panevėžietės tautodailininkės paveiksluose – ir įsimintini tėviškės peizažai, ir Lietuvos, o ypač gimtosios Aukštaitijos, vaizdai. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Gamtos vaikas

Viskas, kas I. Šaduikytės paveiksluose pavaizduota, gimė, kaip pati tapytoja sako, iš natūros ir iš minties. Pro jos akis neprasprūsta į drobę perkelti tinkamas gamtos kampelis ar augalas. Pamato, apgalvoja – ir tapo.

„Kaime užaugusi esu gamtos vaikas. Viskas, ką tapau, yra tai, ką matau, mačiau, ką prisimenu. Abstrakcijų nekuriu – vaizduoju tik tikrovę“, – pasakoja tapytoja.

Ir jos darbų parodų pavadinimai apie tai byloja: „Neišgalvotos akimirkos“, „Dovanotos akimirkos“, „Tėvynės peizažai“ ir pan.

I. Šaduikytės parodos ne kartą rengtos ne tik Panevėžyje, bet ir jos gimtinėje – Rokiškio rajono Lukštų kaime.

Tolimus vaikystės, paauglystės metus prisiminusi menininkė pasakoja kolūkio laukuose dirbusi, neturėjusi galimybės mokytis.

Bet labai norėjo tapti siuvėja ir savo tikslą pasiekė, išmoko siūti, įsidarbino siuvykloje.

Toliau lemtis jai, kaip ir kiekvienam iš mūsų, brėžė savo pačios numatytus kelius ir posūkius. Netikėtai laikraštyje pamačiusi skelbimą, kad Rokiškyje rengiami chorvedžių kursai, Irena nusprendė save išbandyti šioje srityje. Ir įstojo, pradėjo mokytis.

O 1967 metais baigė studijas tuomečio Panevėžio muzikos technikumo Choro dirigavimo skyriuje. Kurį laiką dirbo Lukštų kultūros namuose, mokykloje. O 1974-aisiais persikėlė gyventi į Panevėžį, dirbo, čia ir sūnų užaugino.

Vėliausiai į I. Šaduikytės gyvenimą atėjusi tapyba buvo tarsi netikėta, tačiau meniška moters prigimtis, atrodo, pati diktavo šį pasirinkimą.

Juk kiek save mena, jai visada patiko gamta, jos grožis, menas, kūrybinė veikla.

„Visada žavėjausi ir iki šiol nepaliauju žavėtis gamta, jos didingais kūriniais“, – sako I. Šaduikytė.

Tad, matyt, neatsitiktinai ji pradėjo tuos gamtos kūrinius tapyti ir taip pratęsti jų grožio, žydėjimo, klestėjimo metą.

Dabar 82-uosius metus skaičiuojanti I. Šaduikytė pasakoja ir pati pensijos bijojusi, bet tik sulaukusi 64-erių atrado naują gyvenimo grožį – išmoko tapyti. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Pakitęs vaizdas

Pro Danutės gatvėje gyvenančios I. Šaduikytės kambario langą anksčiau buvo puikiai matyti iškilus Kristaus Karaliaus katedros bokštas. Kaskart pažvelgus jis žadindavo mintis išsaugoti šį didingą reginį ir drobėje.

Tad tik pradėjusi tapyti, o ir vėliau, ne kartą įamžino šį bokštą.

Dabar, medžiams užaugus, jų lajai suvešėjus, vaizdas pro langą kitoks – katedros bokštas vos matyti. Bet nutapytas ir buvęs, ir dabarties vaizdas.