Į Panevėžį atvykęs bene garsiausias Kolumbijos išeivis A. Mockus pasakojo, kad šešerius metus kurtas filmas apie jo mamą – biografija, kuri ir lietuviams padės geriau pažinti N. Šivickas, garsią menininkę, buvusią Panevėžio mergaičių gimnazijos auklėtinę. P. Židonio nuotr.

Sujungęs Lietuvą ir Kolumbiją

Sujungęs Lietuvą ir Kolumbiją

Daugiau kaip už dešimties tūkstančių kilometrų esantis triukšmingasis Kolumbijos megapolis Bogota ir Lietuva jau kelis dešimtmečius susieti nenutrūkstamais saitais. Kurį laiką gyvenusi Panevėžyje, nuo Antrojo pasaulinio karo baisumų į Kolumbiją pasitraukusi garsi menininkė Nijolė Šivickas ir jau svetur gimęs jos sūnus Antanas Mockus – pavyzdys, kad net ir didžiausi atstumai bei laikas negali ištrinti lietuviškos tapatybės.

Netikėti sugrįžimai

Buvęs Kolumbijos universiteto rektorius bei Bogotos meras, filosofas A. Mockus praėjusį savaitgalį viešėjo ir Panevėžyje, čia kino centre „Garsas“ pristatytas autobiografinis filmas apie garsiąją jo mamą „Nijolė“. Pati filmo herojė N. Šivickas grįžti į Panevėžį, kur 1940 m. vasarą, suėmus jos tėvą gydytoją Antaną, su motina persikėlė gyventi ir čia baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją, jau nebespėjo – eidama 97-uosius metus ji praėjusių metų rugsėjį mirė Kolumbijoje.

Pasak A. Mockaus, nors šešerius metus kurtas filmas – jo mamos ir jo paties biografija, tačiau kartu jis ir kiekvieną kviečia atrasti gyvenimo prasmę.

„Gyvenimas yra šventas. Jis vertingesnis už įvairias ideologijas. Kolumbijoje labai blogas dalykas yra žmogžudystės, bet dar blogesnis – savižudybės Lietuvoje. Gyvenimo prasmės reikia ieškoti visur, išeiti – lengviausias kelias“, – teigė A. Mockus.

Filosofas, matematikas bei politikas A. Mockus – antros kartos imigrantas, kartu su seserimi Ismena gimęs jau Kolumbijoje, tačiau puikiai kalbantis lietuviškai ir besidomintis tėvų šalies politika, kultūra, papročiais. Karo vėjų blaškoma jo mama Nijolė pabėgo į Vokietiją, ten studijavo Štutgarto valstybinėje meno akademijoje, ten susipažino ir su būsimu vyru – architektūros studentu Alfonsu Mockumi. Kai teko rinktis, kur toliau traukti, didelio pasirinkimo jie neturėjo. A. Mockus sunkiai sirgo tuberkulioze ir tik vienintelė Kolumbija sutiko suteikti jiems prieglobstį.

„Tėvų meilės istorija labai graži. Tėtis tuberkuliozės dispanseryje buvo beviltiškiausias ligonis, bet susipažinęs su mano mama sužydėjo kaip ta nepalaistyta gėlė“, – apie tarp tėvų užsimezgusią meilę kalbėjo A. Mockus.

Deja, ilgai pasidžiaugti vienas kitu A. Mockaus tėvams neteko – kai Antanui buvo vos keturiolika, tėtis žuvo lėktuvo katastrofoje. Ir mama Antaną kartu su seserimi užaugino viena. A. Mockus neslepia tarp jo ir mamos buvus itin stiprų ryšį.

„Su mama gyvenau net 42-ejus metus, su pirmąja žmona – trejus, o su dabartine – kiek Dievas duos“, – šypsosi filosofas.

Prieš blogį – menu

N. Šivickas, nors nemėgo net ir vaikams pasakoti apie gyvenimą, prabėgusį Lietuvoje, tačiau savo pavyzdžiu, atsidavimu kūrybai ir menui ugdė vaikų požiūrį į gyvenimą.

„Neabejoju, kad Antanas yra pats svarbiausias Nijolės sukurtas meno kūrinys“, – sakė filmo „Nijolė“ režisierius italas Sandro Bozzolo.

Augęs meno aplinkoje, ir tapęs Bogotos meru, taip pat dirbdamas rektoriumi Kolumbijos universitete A. Mockus ėmėsi netradicinių, net kiek teatrališkų priemonių. Jos davė stulbinamų rezultatų, nors vietos spauda ne kartą skandavo, kad jų meras išprotėjo. Kolumbiją ilgus dešimtmečius draskė pilietinis karas, narkotikų kartelių susirėmimai ir kasdieninis žiaurus nusikalstamumas, žmogų galėdavo nušauti tik todėl, kad netyčia pasipainiojo kelyje. Taip pat be galo daug žmonių žūdavo eismo įvykiuose. Tad vieną dieną Bogotos gyventojai gatvėse išvydo daug spalvingai išsidažiusių mimų, kurie spūstyse įstrigusiems vairuotojams kaip futbolo aikštėje rodė baltas arba raudonas korteles. Raudona spalva reiškė baudą, o balta – pagyrimą už mandagų ir drausmingą vairavimą. Dar kiti mimai vaizdavo, kaip elgiasi pėstieji – tokių, kurie į gatvę išbėga jau paskutinę minutę prieš atvažiuojančias mašinas, Kolumbijoje apstu. Ten, kur būta žmonių mirtimi pasibaigusių avarijų, mimai piešė žvaigždes, kad žmonės, matydami ištisus žvaigždynus, suprastų, kokia trapi gyvybė. Toks pilietinio sąmoningumo žaidimas tapo populiarus ir kituose šalies miestuose.

„Meniniai aktai sukelia emocijas, kurių poveikio jėga panaši į teroro aktų poveikį, tačiau turi esminį skirtumą – pirmųjų pasekmės yra teigiamos.“
A. Mockus

Mimų teatralizuotus pasirodymus A. Mockus nurodė perimti ir policijos pareigūnams. Beje, siekdamas skaidrinti policijos sistemą, jis atleido apie tris tūkstančius korumpuotų policininkų. Nors tai sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą, lietuvio politiko eksperimentai pasiteisino – žuvusiųjų keliuose per kelerius metus sumažėjo kone perpus.

Studentams – plikas užpakalis

Net dvi kadencijas Bogotos meru dirbęs A. Mockus ir pats nevengė tapti teatralizuotų pasirodymų dalimi. Viso pasaulio žiniasklaidą apskriejo vaizdai, kaip Bogotos meras, apsivilkęs supermeno kostiumą, vaduoja miestą nuo šiukšlių ir negerovių. O ragindamas miestiečius taupyti geriamąjį vandenį, nusifilmavo reklamoje, vaizduojančioje, kaip tinkamai praustis po dušu, taupant gamtos turtą. Socialinė reklama davė stulbinamų rezultatų – vandens suvartojimas Bogotoje sumažėjo net trečdaliu.

„Tokie veiksmai paveikia kur kas labiau negu žodžiai. Meniniai aktai sukelia emocijas, kurių poveikio jėga panaši į teroro aktų poveikį, tačiau turi esminį skirtumą – pirmųjų pasekmės yra teigiamos“, – mėgsta sakyti filosofas.

Menas tapo ginklu ir kalbant apie skaudžias Kolumbijos problemas. Prieš dvidešimt ketverius metus A. Mockus verkė prieš televizijos kameras, kai sužinojo, kad gauja, norėjusi apvogti jo vaikystės draugą lietuvį, jį nušovė. Nusikaltėliams ėmus siųsti grasinimus, meras surengė simbolines laidotuves, per kurias į karstą sudėjo savo apsaugininkų ginklus, o pats pasirodė viešumoje su neperšaunama liemene, iškirpęs širdies formos skylę ant krūtinės. Po to jis kreipėsi į gyventojus, siūlydamas dovanas už namuose laikomus ginklus.

Novatoriumi politikoje vadinamas buvęs Bogotos meras A. Mockus išgarsėjo teatrališku ir kiek iššaukiamu elgesiu bei sprendimais, tačiau jų rezultatai pranoko visus lūkesčius. P. Židonio nuotr.

Dar vienas daug visuomenės ir verslo pasipiktinimo sulaukęs A. Mockaus sprendimas – uždaryti visus barus ir restoranus jau nuo pirmos valandos nakties, mat daugiausia žmogžudysčių mieste įvykdoma būtent naktį. Nors toks žingsnis sulaukė priešiškumo, davė puikių rezultatų: užmuštųjų naktį, ypač savaitgaliais, sumažėjo vidutiniškai nuo 38 iki 18, o mirtinų sužalojimų per avarijas – nuo 16 iki 4. Tokį laimėjimą vainikavo dar vienas „hepeningas“ kapinėse – keli šimtai žmonių atsigulė į karstus, o paskui simboliškai iškilmingai iš jų prisikėlė.

Charizmatiškasis išeivis pripažįsta, kad kartais jo teatralizuotos akcijos balansuodavo ties plona riba. Kartą oponentui jis šliūkštelėjo į veidą stiklinę vandens. Pasak A. Mockaus, nors šis poelgis ir nebuvo gražus, tačiau parodė, kad galima kovoti ir be ginklų.

„Kai kuriuos radikalius veiksmus, provokacijas reikia naudoti labai atsargiai. Keletą kartų jutau, kad vos nepraradau visko, nes buvau labai arti šventvagystės“, – neslepia politikas.

Tačiau bene labiausiai A. Mockų išgarsino poelgis, kai savo studentams jis, nusimovęs kelnes, parodė užpakalį. Rektorius teisinosi, kad tai buvo vienintelis būdas sutramdyti triukšmaujantį ir jo nesiklausantį jaunimą. Nors po šio įvykio A. Mockus pasitraukė iš rektoriaus pareigų, tačiau parodė, kad su negerovėmis galima kovoti ir kitaip.

„Studentai pamatė taikos spalvą – baltą spalvą“, – šypsosi A. Mockus.

Tapatybės paieškos

Per dvi Bogotos mero kadencijas A. Mockui pavyko nuveikti išties daug. Jam pavyko suvaldyti nusikalstamumą, pagerinti paprastų Kolumbijos piliečių gyvenimą, pritraukti nemažų investicijų.

Pasak A. Mockaus, Bogotoje jis buvo savas, nors tiek išvaizda, tiek ir pavardė išdavė turint lietuviškas šaknis. Tačiau kolumbiečiai imigranto niekad neatstūmė, atvirkščiai, smalsiai domėjosi jo kilme. Nors bandymai tris kartus tapti Kolumbijos prezidentu nebuvo sėkmingi, dabar jis vienintelis Kolumbijos parlamentaras, turintis Lietuvos pilietybę. Išeivis iš Lietuvos įrodė, kad idealizmas, kilnūs tikslai ir drąsa gali pakeisti žmonių gyvenimus daug labiau nei tradicinė politika. 67-erių politikas neslepia sergantis Parkinsono liga, tačiau neketina jai pasiduoti ir toliau žada aktyviai darbuotis politiniame ir visuomeniniame gyvenime.

„Esu parlamente, nes žmonės manimi pasitiki. Teisingumas, aiškumas ir komunikacija – pagrindinės savybės, kurių reikia politikui. Ir, be abejo, žinoti savo vietą. Tik tada, kai atsiranda pasitikėjimas, galime kalbėti apie visuomeniškumą ir bendruomeniškumą“, – sakė A. Mockus.

Politiko novatoriaus mama N. Šivickas stebėdavosi, ko sūnus taip dažnai važiuoja į Lietuvą, kuri tarsi ir nėra jo šalis. A. Mockus prisipažįsta ir pats vis dar ieškantis atsakymo.

„Kas man yra Lietuva, labai sunkus klausimas. Tai tarsi svajonė, o kartu ir vieta, kur buvo suformuotas mano gyvenimo pagrindas“, – sako garsusis išeivis, pažadėjęs siekti, kad artimiausiu metu į Lietuvą atkeliautų ir mamos kūrybinis palikimas.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų