G. Kartano nuotr.

Sujungė meną ir technologijas

„Galerijos be stogo“ stendai Panevėžyje pastarosiomis dienomis tikrąją to žodžio prasme žydi. Nykias rudens dienas Respublikos gatvės praeiviams praskaidrino panevėžietė vizualinių menų kūrėja Ieva Repečkaitė, ant pilkų betono sienų perkėlusi vasarą.

Diplomuotos grafikos dizainerės Ievos Repečkaitės kurtomis iliustracijomis pilki betono stendai pasipuošė dar rugsėjo pradžioje. Menininkė norėjo, kad rudenėjantį miestą budintų ryškios spalvos ir puoštų vasariški gėlių motyvai.

I. Repečkaitė.

Išskirtinėmis idėjomis garsėjanti Ieva panevėžiečiams dovanojo galimybę ne tik pasigrožėti iš toli akį traukiančiais piešiniais, bet į juos integravo augmentinės realybės technologiją, dėl kurios galima grožėtis ne tik iliustracijomis, bet ir animacijomis.

„Tai – interaktyvi ekspozicija. Atsisiuntusieji programėlę galės išvysti, kaip „pabunda“ iliustracijos. Programėlė jau visai netrukus bus pasiekiama visiems“, – žada I. Repečkaitė.

Nusilenkė garsiai rašytojai

Projektą „Galerija be stogo“ jau antrus metus kuruoja panevėžiečių jaunuolių iniciatyva „Panevėžys Collective“, padedanti atrasti kūrybiškas miesto asmenybes.

Šitaip jie apleistą erdvę priešais J. Balčikonio gimnaziją, Respublikos gatvėje pavertė meno erdve po atviru dangumi. Prie šio išskirtinio projekto prisidėjo ir Panevėžio jaunimo organizacijų sąjunga „Apskritasis stalas“.

I. Repečkaitė pasiūlymo savo kūriniais užpildyti galerijos be stogo stendus buvo sulaukusi beveik prieš porą metų.
Tačiau tąkart nors menininkė įdėjo daug darbo į be galo įdomų sumanymą, visgi jis dienos šviesos neišvydo.

Ieva pasakoja norėjusi sudominti Panevėžį, sukurti jam kažką įsimintino ir prasmingo. Ieškant idėjų, jos dėmesį atkreipė šiam kraštui neeilinė data – 2021-ųjų kovo 18-ąją bene garsiausios krašto moters, rašytojos, visuomenininkės, pedagogės G. Petkevičaitės-Bitės 160-osios gimimo metinės.

„Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – ryški Panevėžio asmenybė, apie kurią daug girdėjau augdama, kaip ir kiekvienas panevėžietis. Nusprendžiau pagerbti šią asmenybę, jos kūrybą ir indėlį į miesto identitetą“, – sako Ieva.

Ieva neapsiriboja akį traukiančiais piešiniais, bet į juos integruoja augmentinės realybės technologiją, gerokai praplečiančią meno eksponavimo ribas. G. Kartano nuotr,

Laukia savo valandos

Visgi I. Repečkaitė prisipažįsta kėlusi sau per didelius lūkesčius. Norėjo iki 2021-ųjų galo sukurti ne tik iliustracijas, kurios papuoštų miestą, bet taip pat integruoti augmentuotos realybės technologiją į lauko ekspoziciją.

Tai būtų leidę žiūrovams savo telefonuose stebėti, kaip atgyja garsiosios rašytojos įkvėptos iliustracijos stenduose.
„Iliustracijos buvo sukurtos, bet nespėjau iki metų galo sukurti 3D animacijų ir programėlės. O metams baigiantis iliustracijų ciklas ,,G. Petkevičaitės-Bitės šešiasdešimtmetis“ tapo nebeaktualus“, – pasakoja Ieva.

Visgi iliustracijų, dedikuotų G. Petkevičaitei-Bitei, I. Repečkaitė tikrai nepamiršo ir jas saugo.

„Laukiu progos ar kito jubiliejaus, kada galėsiu jas panaudoti“, – visuomenei dar parodyti rašytojai dedikuotus kūrinius žada grafikos menininkė.
Ieva pasakoja pirmiausia sukūrusi iliustracijų eskizus ant popieriaus, tuomet ėmėsi 3D modelių. Kūrybos procesas truko apie du mėnesius, o pačių iliustracijų – mėnesį.

Įkvėpė „balčikoniečiai“

Prieš imdamasi istorinės Panevėžio asmenybės įkvėptų iliustracijų kūrimo, I. Repečkaitė atliko namų darbus. Skaitė rašytojos kūrinių, plačiau pasidomėjo jos biografija.

Didžiausią įspūdį Ievai padarė J. Balčikonio gimnazijos mokinių prisiminimai apie G. Petkevičaitę-Bitę.

„Kadangi pati esu „balčikonietė“, man tai – itin artima. Skaitant žymaus asmens biografiją, susiformuoja legendinis, idiliškas to žmogaus portretas. Dėl mokinių prisiminimų man atsiskleidė Bitės asmenybė, turėjusi stiprų ir griežtą charakterį“, – teigia I. Repečkaitė.

Ir rimtai, ir šmaikščiai

Šešis labiausiai įstrigusius G. Petkevičaitės-Bitės mokinių prisiminimus I. Repečkaitė ir iliustravo.

„Dauguma prisiminimų bylojo apie santūrią ir rimtą Bitės figūrą: „Klasė susikaupusi, nereikalaujanti jokių dirbtinių skatinimų, aktyvinimo priemonių, užvaldyta dėstytojos minčių“, „Jūs, vaikai, kai užaugsite, turėsite vėl iš naujo kovoti už laisvę“, – sakė ji. Tą dieną, kai ji apie Hymanso projektą kalbėjo“ „Saugokite savo išorinį grožį, bet šimtą kartų daugiau vidinį, nes tik už vidinį grožį žmogus yra gerbiamas“, – mokinių prisiminimus apie ryškiąją pedagogę cituoja I. Repečkaitė.

Buvo ir šmaikščių, kūrėjai šypseną sukėlusių prisiminimų.

„Propagavo kasas, reikalaudavo, kad mes nešiotume baltas apykakles. Sakydavom: „Panelė Petkevičaitė mus pjauna su tais baltais kalnieriukais.“ „Ji nusišypsojo, apsidairė klasėje, lyg sakydama, kad ir jūs blogai apsiavę – jūs irgi, kaip tas ančiukas, turėsite išaugti gulbe.“

O Ievos mėgstamiausias prisiminimas apie garsiąją rašytoją iš Onos Marcinkevičiūtės-Butkienės lūpų: „Petkevičaitė su (Julijonu Linde) Dobilu buvo artimi bičiuliai. Mes juokdavomės, kaip vaikšto Bitė su Dobilu koridoriumi. Vienas aukštas, kita, tą bitelė – jam iki juosmens.“

„Skaitydama šiuos prisiminimus, visą laiką šypsojausi. Jų šiluma, manau, atsispindėjo ir mano iliustracijose“, – sako I. Repečkaitė.

Ieva laukia tinkamos progos, kada visuomenei galės pristatyti rašytojai G. Petkevičaitei-Bitei skirtą meno projektą.

Apie vienatvę

O šių metų gegužę I. Repečkaitė Dailės akademijoje pristatė projektą „VOID“. Tai – interaktyvi dizaino platforma, siekianti atkreipti dėmesį į jaunimo vienatvės problemą.

Platforma sukuria laikinas, virtualias bendruomenes, prie kurių gali prisijungti bent kuris, užpildęs vienatvės skalės testą. Šias bendruomenes virtualiame pasaulyje simbolizuoja trimačiai namukai.

„Namai – šilumos, jaukumo, šeimos ir bendruomeniškumo simbolis. Todėl buvo pasirinktas kaip objektas, kuris užpildys virtualios bendruomenės erdvę“, – pasakoja Ieva.

Projektu I. Repečkaitė siekia vartotoją paskatinti susimąstyti apie savo ir šalia esančio žmogaus vienišumą, atkreipti dėmesį į jaunimo vienatvės problemą, pastūmėti jaunus žmones bendrauti ir kurti realias, o ne virtualias bendruomenes.

Vienišiausi – jaunuoliai

Idėja panagrinėti jauno žmogaus vienišumo problemą I. Repečkaitei kilo šnekučiuojantis su mama prie puodelio arbatos.

Jos mama užaugo mažame kaimelyje, kuriame visi vienas kitą pažinojo ir visi apie vienas kitą viską žinojo. Per šį pokalbį Ieva suprato, koks didelis skirtumas tarp tikros bendruomenės ir didelio draugų rato.
„Nors turiu artimų ir mylimų draugų, pajutau, kad man trūksta bendruomeniškumo toje aplinkoje, kurioje gyvenu. Manau, daugelis mano amžiaus žmonių jaučiasi taip pat“, – svarsto Ieva.

Anot jos, kai kalbama apie vienišumo problemą, dažniausiai akcentuojama, jog su tuo susiduria senjorai. Tačiau statistika rodo, kad tai – mitas.

„Daugelyje pažengusių valstybių vienišiausia žmonių grupė yra jaunimas nuo 16 iki 24 metų. Ši statistika nestebina, nes dauguma jaunimo gyvena modernioje, tačiau izoliuojančioje
visuomenėje“, – akcentuoja kūrėja.

Anot jos, šiame technologijų amžiuje jaunimas tampa vis labiau savarankiškas, tačiau bendruomenės poreikis ir bendravimo svarba niekur nedingsta. Jeigu šis poreikis nėra patenkinamas, gali kilti psichinės sveikatos problemų.
„Vienatvė – sudėtinga ir daugiasluoksnė emocija, kurią esame patyręs kiekvienas“, – sako Ieva, genialiai sujungusi meną, technologijas ir socialines problemas.

Šiais metais I. Repečkaitė užvėrė Vilniaus dailės akademijos duris. Baigusi studijas, Ieva jau dėlioja tolesnius kūrybinius planus.

Ji neabejoja, jog sies savo ateitį su technologijomis ir grafiniu dizainu.

„Mane žavi, ką naujausios technologijos ir menas gali kartu padaryti, kaip jie vienas kitą papildo. Liko tik nusibraižyti aiškų ateities planą ir susirašyti tikslus“, – šypsosi I. Repečkaitė.