Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariai Šiluvoje 1979-aisias. Kairėje – Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. GENOCIDO AUKŲ MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Sudavę viešą kirtį sovietų įvaizdžiui

Sudavę viešą kirtį sovietų įvaizdžiui

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/1978 metais įsteigtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas buvo svarbi pasipriešinimo judėjimo dalis, ne tik gynusi paprastus piliečius, bet ir rodžiusi pasauliui sovietinio režimo dviveidiškumą.

Aštuntąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį Lietuvoje jau buvo subrendęs disidentinis judėjimas. Viena svarbiausių antisovietinio pasipriešinimo krypčių tuo laiku tapo kunigų ir tikinčiųjų priešinimasis Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių suvaržymui.

Atvirai prieš sistemą

1978 metų lapkričio 13-ąją penki šalies dvasininkai – Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis, Vincas Vėlavičius ir Jonas Kauneckas – įsteigė komitetą, kovojusį su tikinčiųjų diskriminavimu ir apskritai žmonių teisių pažeidimais Lietuvoje.

Praėjus kiek daugiau nei savaitei, lapkričio 22-ąją, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai pristatė savo veiklą užsienio korespondentams. Tą įgyvendinti padėjo Maskvoje veikusi panaši organizacija – Krikščionių komitetas tikinčiųjų teisėms ginti.

Spaudos konferencija – žinoma, neoficiali, – vyko privačiame bute Maskvoje. Jos metu paskelbti ir pirmieji lietuviškojo Komiteto dokumentai.

Vos po kelių valandų pasaulio radijo stotys transliavo šią žinią.

Gūdžiu sovietmečiu tai buvo daugiau nei drąsus žingsnis. Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, įkurtas kaip vieša organizacija, veikė irgi viešai, visus dokumentus pasirašydavo konkretūs asmenys. Suvokdami, kuo rizikuoja, Komiteto nariai bei steigėjai – visi penki turėję vienodas teises ir vienodą atsakomybę – dar aiškiau suvokė atvirumo svarbą. Skaidrumas didino organizacijos ir jos skelbiamos informacijos patikimumą ir atėmė iš sovietų propagandos struktūrų galimybę lengvai išsiginti faktų, nes tie esą pateikti anonimiškai.

Žinios, kurias viešino Komiteto nariai, pasiekdavo užsienį, buvo spausdinamos Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje. Jose dominavo tik konkretūs faktai apie tikinčiųjų persekiojimą ir ryžtingas siekis užtikrinti, kad įstatymai atitiktų Sovietų Sąjungos tarptautinius įsipareigojimus, nes neretai jie prasilenkdavo net su jos pačios Konstitucija.

Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto 1978 metų lapkričio 13-osios – įsikūrimo dienos kreipimasis (dokumentas saugomas kunigo Alfonso Svarinsko baudžiamojoje byloje). LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO (LYA) nuotr.

Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto 1978 metų lapkričio 13-osios – įsikūrimo dienos kreipimasis (dokumentas saugomas kunigo Alfonso Svarinsko baudžiamojoje byloje). LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO (LYA) nuotr.

Kalbėjo skriaudžiamųjų vardu

Per kelerių metų veiklos laikotarpį Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas paskelbė daugiau nei penkias dešimtis įvairių dokumentų: protestų, reikalavimų, pranešimų apie Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių pažeidimus Lietuvoje. Rūpinosi organizacija ir žmogaus teisėmis – bendradarbiavo su Helsinkio grupe, kartu rengė bendrus dokumentus.

Vis dėlto vienu reikšmingiausių laikomas dokumentas, kuriuo reikalauta atšaukti 1976 metais patvirtintus Religinių susivienijimų nuostatus, prieštaravusius ne tik Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, bet ir Sovietų Sąjungos Konstitucijai. Jam pritarė didelė dalis šalies dvasininkų – daugiau nei pusė tūkstančio.

Vienas iš Komitetą įsteigusio penketo – Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas prisimena, jog idėja suburti tokią organizaciją pirmiausia užsidegė kunigas, dabar kardinolas Sigitas Tamkevičius.

„Negaliu sakyti, kad ši mintis tiesiai jam kilo, – patikslina dvasininkas. – Tiesiog Maskvoje Krikščionių komitetą tikinčiųjų teisėms ginti įsteigę disidentai kurstė jungtis prie jų.“

Galiausiai vis dėlto nuspręsta Lietuvoje steigti visiškai atskirą organizaciją. Pradžioje buvo S. Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, jungėsi Juozas Zdebskis, Vincentas Vėlavičius ir Jonas Kauneckas.

Komiteto narių nuotraukos, 1979-ųjų spalį paskelbtos Didžiosios Britanijos lietuvių laikraštyje „Europos lietuvis“. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO (LYA) nuotr.

Komiteto narių nuotraukos, 1979-ųjų spalį paskelbtos Didžiosios Britanijos lietuvių laikraštyje „Europos lietuvis“. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO (LYA) nuotr.

Prisibelsdavo į visas duris

Panevėžio vyskupas emeritas svarsto, kad jį prisijungti prie komiteto greičiausiai pakvietė Eucharistijos bičiulių dėka. J. Kauneckui kunigaujant Telšiuose, tokių buvo nemažas būrys, ir nestokojusių drąsos Žemaičių Kalvarijos atlaiduose nešti bažnytines vėliavas, dalyvauti didžiojoje procesijoje, kurios anuomet draustos.

Jo Eminencijos teigimu, Komitetas steigtas trokštant apie okupuotos Lietuvos problemas pradėti kalbėti viešai. Taip, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika buvo galingas ginklas su sovietų įvesta sistema, tačiau leidinys pogrindinis: nepatikrinsi, kas redaguoja. O Komiteto nariai net skelbė tikruosius savo adresus, kad visi, kam reikia, žinotų, kur ieškoti pagalbos.

„Į mus žmonės galėjo kreiptis viešai – kad juos skriaudžia, kad jų teises pažeidžia, – pasakoja J. Kauneckas. – Mes, gavę prašymus, kreipdavomės į atitinkamus valdžios organus.“

Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto raštai – iš viso daugiau nei pusšimtis – yra pasiekę ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitetą, ir Sovietų Sąjungos generalinį prokurorą, ir popiežių.

Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai – kunigai (iš kairės) Sigitas Tamkevičius, Vincentas Vėlavičius, Juozas Zdebskis, kunigas Alfonsas Svarinskas ir Jonas Kauneckas. 1978‒1979 metai. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO (LYA) nuotr.

Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai – kunigai (iš kairės) Sigitas Tamkevičius, Vincentas Vėlavičius, Juozas Zdebskis, kunigas Alfonsas Svarinskas ir Jonas Kauneckas. 1978‒1979 metai. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO (LYA) nuotr.

Demaskavo melą

J. Kauneckas sako kartais girdintis, jog yra laikomas Komiteto sekretoriumi, nes ant kai kurių to meto dokumentų jis taip iš tikrųjų įvardytas. Tačiau šias pareigas užimantis asmuo, sako, keisdavosi – kasmet sekretoriaudavo vis kitas Komiteto narys.

Per veiklos laiką, vyskupo emerito prisiminimais, sulaukta ne vieno skundo dėl pačių įvairiausių situacijų, kuriose buvo pamintos tikinčiųjų teisės. Pavyzdžiui, mokytoją atleido iš pareigų, nes kažkas ją pamatė bažnyčioje; kitam buvo nugriautas prie namų pasistatytas kryžius. Ir panašiai.

Kadangi Komitetas buvo paskelbęs, jog į jo narius galima kreiptis iš visos SSRS, tai sulaukdavo skundų ir iš kitų sovietinių respublikų tikinčiųjų. Tiesa, jų turinys buvo labai panašus kaip ir lietuvių..

Pasak Jo Eminencijos, sunku įvertinti, kiek žmonių anuomet pabijojo skųstis skriaudomis. Tie, kas kreipėsi į Komitetą, tikrai baimės nejautė, nors žinojo, jog vėliau dėl to beveik neabejotinai sulauks saugumo dėmesio.

J. Kauneckas pripažįsta: jų apeliacijos aukščiausioms sovietinėms instancijoms paprastai rezultatų neduodavo. Tik vienintelį kartą gautas atsakymas iš Sovietų Sąjungos generalinio prokuroro administracijos – ir tai simbolinis: pranešė, kad jiems adresuotą raštą persiuntė atgal, Lietuvos institucijoms.

Iš tų, suprantama, jokios žinios taip ir negauta.

„Mums neatsakydavo, – pripažįsta vyskupas emeritas. – Tik tiek, kad būdavo pagarsinami žmonių teisių pažeidimo faktai. Raštai pakliūdavo ir į Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką – jai būdavo papildoma medžiaga.“

Kadangi Kronika buvo verčiama į daugelį pasaulio kalbų, žinia plačiai pasklisdavo.

„Tos publikacijos sukrėtė pasaulį, – konstatuoja dvasininkas. – Sovietų Sąjunga demonstravo esanti demokratiškiausia pasaulio šalis, ir staiga išaiškėja, kokia ta „demokratija“, jeigu už įsitikinimus žmones persekioja…“

Lietuvos TSR prokuratūros 1983 metų gruodžio 29 dienos įspėjimas tuomet dar Telšių Romos katalikų bažnyčios-katedros vikarui kunigui Jonui Kauneckui už veiklą Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete, bendradarbiavimą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidime, antitarybinius pasisakymus pamoksluose. LYA nuotr.

Lietuvos TSR prokuratūros 1983 metų gruodžio 29 dienos įspėjimas tuomet dar Telšių Romos katalikų bažnyčios-katedros vikarui kunigui Jonui Kauneckui už veiklą Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete, bendradarbiavimą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidime, antitarybinius pasisakymus pamoksluose. LYA nuotr.

Gelbėjo sovietų spauda

Pasak J. Kaunecko, Komitetui, užsiimančiam tokia veikla, saugumo dėmesio ir grasinimų netrūko. 1982 metais S. Tamkevičius ir A. Svarinskas abu gavo prokuratūros įspėjimą, kad, jeigu nesiliaus, bus suimti.

„Mes visi penki važiuodavome į atlaidus arba Šiluvoje, arba Aušros vartuose, arba Pivašiūnuose, arba Žemaičių Kalvarijoje ir visi kartu aukodavome prie altoriaus šv. Mišias, – prisimena vyskupas emeritas. – 1982-aisiais S. Tamkevičius ir A. Svarinskas pasakė nebesakysiantys pamokslo, nes griežtai įspėti. Tuomet tą teko daryti man.“

Jo Eminencijai ir pačiam teko patirti tardymą. Kai 1983-iaisiais kunigo A. Svarinsko, o paskui ir S. Tamkevičiaus bylos vis dėlto atsidūrė teisme, J. Kauneckas kaskart po dešimt dienų buvo apklausiamas Lietuvos saugumo būstinėje.

„Vis svarstau, kodėl manęs nesuėmė, o juos nuteisė? – prisipažįsta dvasininkas. – Galbūt dėl to, kad jau po kunigų arešto buvo kilęs labai didelis atgarsis visame pasaulyje. Gal manė, kad užtenka dviejų, o tas – gal ne toks reikšmingas? Ką jis padarys?..“

Tikėtina, jog būsimąjį Panevėžio vyskupą išgelbėjo ir paties naudota taktika. Pasak dvasininko, ir A. Svarinsko, ir S. Tamkevičiaus teisme teko girdėti kaltinimus sovietų valdžios griovimu, jos šmeižimu.

„Klausiau ir galvojau: manęs tuo tai neapkaltinsite! Nes mano medžiaga, kuria rėmiausi, buvo sovietiniai laikraščiai – „Komjaunimo tiesa“, „Lietuvos pionierius“, „Tiesa“, kiti“, – pamena.

Jeigu, pavyzdžiui, „Komjaunimo tiesoje“ pasirodydavo straipsnis apie girtus komjaunuolius, prikrėtusius kažkokių eibių, dvasininkas citatą iš jo tiesiog papildydavo klausimu: „Jeigu tie jaunuoliai būtų ne komjaunuoliai, o tikintys, ar jie taip padarytų?“

„Kaip mane apkaltinsi valdžios šmeižtu, jeigu cituodavau sovietinę spaudą? Arba sovietinius rašytojus? Tai buvo mano ginklas“, – priduria J. Kauneckas.

„Kaip mane apkaltinsi valdžios šmeižtu, jeigu cituodavau sovietinę spaudą? Arba sovietinius rašytojus? Tai buvo mano ginklas.“

J. E. vyskupas emeritas J. Kauneckas

Perėjo į pogrindį

Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas viešai veikė apie šešerius metus. 1983 metų pradžioje įkalino A. Svarinską. Pastarojo teisme suėmė S. Tamkevičių ir vasaros pabaigoje jį taip pat nuteisė. Organizacija neteko iškart dviejų svarbių narių, įkūrėjų.

Kunigas V. Vėlavičius, pasak J. Kaunecko, tuo metu jau buvo gana garbaus amžiaus ir ligotas. O J. Zdebskį ilgą laiką persekiojo saugumas, nevengdamas visokių priemonių aktyviam kovotojui už tikinčiųjų teises nutildyti. 1986 metais dvasininkas įtartinomis aplinkybėmis žuvo automobilio avarijoje.

„Galima sakyti, kad faktiškai 1984-ieji buvo paskutiniai visavertės veiklos metai, ir mes jau pasirašydavome dokumentus nebe penkiese, o trise“, – sako vyskupas emeritas.

Nors dar prieš visus areštus į Komitetą buvo priimta naujų narių – kunigai Leonas Kalinauskas, Algimantas Keina, Kazimieras Žilys, Vaclovas Stakėnas, pasaulietis Vytautas Skuodis, netrukus pora naujokų pasitraukė. Likusiesiems sulaukus persekiojimo, organizacijos veikla nutrūko. Tačiau jos vietoje buvo sukurtas pogrindinis Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, kurio branduolį sudarė kunigai J. Zdebskis, Jonas Boruta, Petras Dumbliauskas, Gvidonas Dovidaitis, Antanas Gražulis. 1984–1986 metais jie paskelbė septynis dokumentus. Tiesa, jau pasirašytus slapyvardžiais ir tokios įtakos, kaip viešai veikusio Komiteto, nepadariusius.

Komentarai

  • Ekselencija – vyskupas, eminencija – kardinolas.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų