-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Mini vietovei prie Nevėžio, per šimtmečius išaugusiai į Aukštaitijos sostinę, pradžią davusio kunigaikščio Aleksandro akto surašymą. Senojoje Upytės žemėje įsikūrusiam, tarp miestelio ir miesto statuso ilgai balansavusiam Panevėžiui bėgantys šimtmečiai suteikė patirties ir solidumo, bet kartu jis išsaugojo jaunatvišką veržlumą ir ambicijas augti.
Esamų ir buvusių panevėžiečių, Aukštaitijos sostinę garsinančių iš toli bei joje gyvenančių, klausiame, ko jie palinkėtų Panevėžiui ir panevėžiečiams.
Panevėžyje vyskupo tarnystę atlieku jau septyneri metai. Jaučiu, kad Panevėžys tikrai tampa manuoju miestu.
Puikiai suvokiu, kad vietą, kurioje esi, turi ir vertinti, ir gerbti. Kai jaunystėje studijavau Italijoje, mes, į ją nuvykę lietuviai, buvome perspėti, kad mažiau ilgėtumės Lietuvos, netgi mažiau apie ją kalbėtume tarpusavy, nes taip patys sau užsikrausime naštą, bus sunku. Reikia įsigyventi į esamą aplinką, priimti jos kultūrą, papročius.
Kai tenka Panevėžį pristatyti kitų miestų ar kitų šalių žmonėms, aš remiuosi jo istorija. Pabrėžiu, kad Antrasis pasaulinis karas gerokai suniokojo šį, turtingą istoriją turintį miestą. Primenu panevėžiečių patirtas tremtis, Panevėžyje gyvenusių žydų sušaudymą. Žodį tariu apie režisierių Juozą Miltinį, šiame mieste sukūrusį išskirtinį teatrą.
Visos tautos ir visos vietovės, išgyvenusios sovietmetį, tapo pažymėtos to meto antspaudu, tarp jų ir Panevėžys. Štai kad ir tikrai puikus vyskupo Kazimiero Paltaroko vardu pavadintos gimnazijos pastatas, statytas kaip Panevėžio kunigų seminarija. Jis suprojektuotas taip, tarsi būtų sudarytas iš lietuviško simbolio – Gedimino stulpų. O sovietmečiu prie jo prilipdytas bendrabutis taip išdarkant pastato architektūrą.
Džiaugiuosi, kad nei karas, nei sovietiniai metai nesudarkė Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros, ji išliko autentiška, be to, ir architektūriniu požiūriu kitokia nei daugelis tuo pat metu Lietuvoje pastatytų šventovių.
Kol negyvenau Panevėžyje, apie jį girdėjau kaip apie pramonės miestą. Atvykęs čia darbuotis, tuo įsitikinau. Tiesa, man atvykus, nemažai sovietmečiu statytų įmonių nebeveikė, bet pamačiau daugiabučių mikrorajonus, kadaise skirtus apgyvendinti įmonių darbuotojams. Tipiškus sovietinius.
Kai tik apsigyvenau Panevėžyje, einant per miestą reikėjo gerai žiūrėti po kojomis, kad nesukluptum, nes šaligatviai buvo nelabai kokie. Bet per mano tarnystės metus tai, kas po kojomis, labai pasikeitė. Kokios gražios, sutvarkytos, lygios tapo miesto aikštės, geri šaligatviai!
Man tarnaujant Panevėžyje, ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį užgriuvo du nenumatyti dideli įvykiai. Vienas jų pandemija, antrasis – Rusijos Ukrainoje pradėtas karas. Ir abu tie įvykiai parodė, kad panevėžiečiai moka susitelkti, nori padėti kenčiantiems ir tai daro. Tai rodo, kad miesto visuomenė brandi, nestokojanti atjautos.
Tad Panevėžyje man ir brangiausia žmonių santykiai, sugyvenimas, bendrystė. O svarbu, kad žmonės gyventų Evangelijos vertybėmis, artėtų prie Viešpaties.
Sveikindamas su 520-uoju Panevėžio gimtadieniu, norėčiau miesto gyventojams palinkėti noro tarnauti vieni kitiems. Taip pat linkiu įdėti kuo daugiau širdies į darbus, kuriuos panevėžiečiai dirba, o svarbiausia – daryti juos gera valia.
Šią vasarą trumpam grįžęs į Panevėžį jo neatpažinau. Nuostabiai atsinaujinęs, šviesių spalvų, gražių žmonių, tikras europietiškas miestas. Kai kurie mano Briuselio draugai iš Vakarų Europos šalių, pamatę mano įkeltas nuotraukas socialiniuose tinkluose, pakomentavo, kad mano gimtasis miestas verčia net Briuselį pasitempti. Labai džiaugiuosi, kad Panevėžys vėl atranda pasitikėjimą savimi, kad žmonės grįžta į jį gyventi, kad tokie aktyvūs miesto alumnai ir kad panevėžiečiai tiki savo ateitimi. Be galo laukiu tos dienos, kai duris atvers Stasio Eidrigevičiaus menų centras ir kai šalia Panevėžio stos Rail Baltica traukiniai. Ir Panevėžys bus ta stotelė, kurioje norėsis ne tik įlipti, bet ir išlipti.
Su 520-uoju gimtadienu, mielas gimtasis mieste! Tikėk savimi ir toliau nestok stebinti!
