Esu kilęs iš Pasvalio rajono. Panevėžyje gyvenu nuo 1989-ųjų.
Linkėčiau, kad miestas išliktų toks kaip dabar: jaunatviškas, veržlus, atviras visoms pažiūroms, sugebantis būti šalies dėmesio centre – sporto, meno ar kitoje srityje.
Ir kad būdami bet kuriame pasaulio kampelyje galėtume su pasididžiavimu ištarti: „Aš iš Panevežia.“ Dar prisiminsiu garsųjį Rolandą Kazlą, kuris kadaise yra pasakęs: „Tegul įspiria arklys, man gražus Panevėžys.“
Rajono gyventojams miestas irgi labai svarbus. Ar Panevėžys, ar Panevėžio rajonas – tarp jų sienų nėra, viskas bendra: tarmė ta pati, maudomės tame pačiame vandenyje. Sakoma, kad į tą pačią upę neįbrisi, bet gali įbristi į Nevėžį Panevėžyje, gali įbristi ir Krekenavoje. Arba gali Piniavos pliaže į Lėvenį įbristi, o gali ir ties Skaistgiriais. Visi keliai veda į Romą, o iš Panevėžio rajono visi keliai veda į Panevėžį.
Miestiečiai valgo rajone užaugintą maistą: ir mėsytę, ir dešrytę, ir daržoves. Juokauju, kad miestas turėtų būti skolingas rajonui, juk dalis jo įsikūrė rajono žemėje. Kur dabar Rožynas, Smėlynės gatvė, anksčiau būta pievų ir ganyklų.