Uogynas maišuose. Pabandysime?

Pastaraisiais metais vis labiau populiarėja uogų auginimas ne žemėje, bet ant žemės.

Dideliuose ir stipriuose polipropileno maišuose, paprastai naudojamuose birioms medžiagoms gabenti ir laikyti. Bet ar toks būdas atsiperka?

Augančią maišininkystės maniją nesunku suprasti. Daugybė entuziastų mielai užsiimtų daržininkyste ar kaip šiuo atveju – uogininkyste, bet sklypas tam tiesiog per mažas. Arba jo visai nėra – tik namo kiemas.

Tokioje situacijoje didmaišiai – tikras išsigelbėjimas.

Jų struktūra austinė, tad gerai praleidžia orą ir vandenį (šis niekada neužsistovės), yra atspari ultravioletiniams spinduliams, chemiškai nereaguoja su trąšomis, gali išlaikyti rimtus mechaninius pažeidimus.

Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį į polipropileno tankį: daržininkauti tinka tik tie didmaišiai, kurių tankis didesnis nei 130 g kvadratiniam metrui.

Kokia iš to nauda?

Uogyno įsirengimas maišuose – ne tokia jau ir pamišėliška idėja. Tuo labiau – turinti pranašumų prieš tradicinius uogininkystės metodus.

Vienas svarbiausių iš tų pliusų – mobilumas. Didmaišius galima tampyti po visą sklypą parenkant optimalias apšvietimo sąlygas ir geresnę apsaugą nuo vėjų. Žiemą juos galima perkelti į patalpą. O vos prasidėjus šalčiams dar kuriam laikui pastatyti ištuštėjusiame šiltnamyje ir taip pratęsti derėjimo sezoną. Toks variantas idealiai tiktų remontantinėms avietėms, kurios ne visada spėja subrandinti antrąjį derlių.

Kitas ne ką mažesnis privalumas – visiška grunto sudėties kontrolė: iš ko jis sudarytas, kokio rūgštingumo ir drėgnumo, nes kai kurioms kultūroms tai ypač aktualu.

Štai šilauogėms, visi žinome, reikalingas rūgštus substratas, braškėms – lengva ir maistinga žemė.

Didmaišiuose galima sukurti idealias sąlygas kiekvienam augalui nesikliaunant dirvožemio kokybe sklype – jeigu tinkamo sodininkauti išvis yra.

Taip pat derliaus auginimas maišuose pastebimai sumažina riziką augalams užsikrėsti ligomis ir kenkėjais per dirvą, nes šaknų sistema būna izoliuota. Dėl to mažėja ir poreikis naudoti chemines kontrolės priemonės, tad derlius užauginamas ekologiškesnis. O jeigu koks uogų krūmas vis dėlto suserga, jis netampa užkrato šaltiniu, keliančiu grėsmę visai „plantacijai“.

Naudojant didmaišius atkrenta būtinybė kasmet sukasti žemę, ravėti ir atlikti kitą juodą darbą, neatsiejamą nuo tradicinio sodo, daržo ar uogyno.

Ir žemė, ir augalų šaknys polipropileno maišuose greičiau sušyla – tai paankstina vegetacijos pradžią, taigi ir derėjimas prasideda atitinkamai greičiau.

Vietos ekonomija – kitas svarus argumentas didmaišių naudai. Visai nedideliame plote galima sudėti daug maišų su skirtingomis kultūromis didinant ar mažinant jų tankumą.

Sutikite, kyla pagunda pabandyti sodininkauti net balkone?

Kokie to trūkumai

Nepaisant gausybės pranašumų, tokia technologija turi ir minusų. Pirmasis – tai kaina.

Ne tiek patys maišai, kiek kokybiškas substratas, laistymo sistema ir trąšos pareikalaus investicijų, ypač pradžioje.

Taip pat būtina reguliariai stebėti augintinių šaknų sistemos būklę, nes riboto tūrio maiše ji greičiau sensta.

Kitas niuansas – reguliaraus laistymo svarba. Skirtingai nei lauke, kur drėgmė išsilaiko ilgiau, iš bet kokios talpyklos vanduo išgarinamas greičiau, ypač karštomis dienomis. O tai reiškia, kad be automatizuotos laistymo sistemos ar nuolatinės žmogaus priežiūros išsiversti nepavyks.

Galiausiai augalams didmaišiuose žiemą reikalinga ypatinga apsauga, nes kaip visi žinome apie vazonus ir lovelius, mažuose induose šaknims didesnė grėsmė sušalti.

Jeigu šaltuoju metų laiku orai pasitaiko išties rūstūs, maišams būtina ieškoti priedangos – patalpoje arba šiltnamyje.

Na ir savaime suprantamas didmaišių trūkumas – ribotas tarnavimo laikas. Net ir labai tausojami per 4–5 metus susidėvi ir juos tenka pakeisti.

Kokioms uogoms tinka

Ne visos maišuose auginamos uogos gerai jausis taip suvaržytos. Tačiau šilauogės, braškės, avietės ir gervuogės paprastai tokioms sąlygoms neprieštarauja, todėl dažniausiai būtent jos ir pasirenkamos.

Šilauogės – pačios reikliausios. Kad normaliai vystytųsi, joms reikalingas rūgštus dirvožemis ir geras drenažas. Bet didmaišyje tą nesunku užtikrinti.

Yra nemažai šilauogių veislių, puikiausiai besijaučiančių maišuose. Tarp jų – ′Duke′, ′Bluecrop′, ′Bluetta′, ′North Country′, ′Chippewa′, taip pat balkoninės arba žemaūgės šilauogės: ′Aino′, ′Arto′, ′Alvar′, ′Jorma′, ′Hortblue Petite′, ′November Glow′.

Net ir turėdamos ribotus grunto išteklius jos gausiai dera. Svarbu tik užtikrinti krūmeliams rūgščią aplinką (pH 3,5–4,5) ir reguliariai laistyti.

Tačiau turėkite omenyje, kad daug šilauogių veislių nėra savidulkės, taigi sodinkite mažiausiai po du krūmus, žydinčius tuo pačiu metu. Esant kaimynui ne tik derlius būna gausesnis – gerėja ir uogų kokybė.

Braškės, ypač remontantinės, irgi puikiausiai jaučiasi maišuose. Tokiam uogynui labai tiks šios veislės: ′Albion′, ′Brighton′, ′Portola′, ′Geneva′, ′Queen Elizabeth II“. Jos dera kelis kartus per sezoną ir turi kompaktišką šaknų sistemą, todėl galima naudoti ir mažesnio tūrio maišus.

Avietės ir gervuogės – didesnio gabarito kultūros, ir maišų joms reikės didžiausių (pradedant nuo 30 litrų).

Geriausiai rinktis avietes ′Polka′, ′Hercules′, ′Polana′. Iš gervuogių didmaišiuose mielai augs bedyglės ′Loch Tay′, ′Natchez′, ′Thornfree′.

Kokią agrotechniką taikyti

Norint sėkmingai užsiveisti uogyną maišuose – o ir auginti juose kitas kultūras, – svarbu tinkamai paruošti substratą.

Kiekvienam augalui jis reikalingas vis kitoks. Tarkime, šilauogėms tai turėtų būti rūgščių durpių, nukritusių spyglių, smėlio ir perlito mišinys. Braškėms labiau tinka lengva žemė su kokosų pluoštu ir biohumusu. Na, o avietės ir gervuogės gerai augs ir paprastoje sodo žemėje, sumaišytoje su kompostu.

Visgi kai augalai įkurdinami riboto tūrio talpyklose, yra vienas bendras reikalavimas jiems visiems: gruntas privalo būti nesunkus, purus, gerai praleidžiantis orą ir vandenį.

Svarbu iš anksto apgalvoti ir drenažą. Tam maišo dugne beriamas keramzito, skaldos, plytų duženų arba rupaus smėlio sluoksnis (šilauogėms geriau pridėti eglės kankorėžių arba nubyrėjusių spyglių).

Maišuose turi būti angų vandens pertekliui nutekėti, antraip gali įsimesti šaknų puvinys.

Antras svarbus momentas, kurio privaloma paisyti visada, laistymas. Kadangi maiše substrato kiekis ribotas, jis greitai išdžiūva.

Ypač sausrai jautrios šilauogės, tad per karščius jas gali tekti laistyti ir kasdien.

Optimalus variantas – įsirengti lašelinio laistymo sistemą, pageidautina, dar su galimybe naudoti ją trąšoms. Nes tręšti augalus irgi teks reguliariai.

Trąšų sudėtis priklauso nuo vegetacijos periodo. Viskas kaip įprasta: pavasarį naudojamos azotinės, vasarą – kalio ir fosforo, rudenį – organinės arba kompleksinės mineralinės trąšos be azoto.

Tik šilauogėms tręšti derėtų įsigyti specialių kompleksinių trąšų.

Aktualus praktikuojant maišininkystę ir temperatūrų režimas bei apšvietimas.

Maišus galima pastatyti bet kurioje patogioje vietoje – net ant asfalto, žvyro, plytelių ar balkone. Ir nors svarbu, kad augalams visada užtektų saulės šviesos, reikia turėti omenyje, kad atėjus karščiams maišai gali perkaisti, ypač jeigu yra tamsūs. Todėl, jei tik yra galimybė, iš karto rinkitės juos šviesius, o tamsiems būtinai parūpinkite priedangą – kad šešėlis apsaugotų šaknų sistemą nuo perkaitimo.

Pasibaigus sezonui, turėsite pasirūpinti maišuose augančių augalų žiemojimu, kad šaknys nesušaltų.

Bene geriausias variantas – perkelti maišus į patalpą, kur ir viduržiemį temperatūra laikosi apie 0 laipsnių. Jeigu tokios galimybės nėra, bent sustumkite maišus vieną prie kito, kad liestųsi, ir išorinius apšiltinkite spunbondu, nukritusiais lapais, šiaudais, sausa žole ar pan.