Su buteliais – kelis kilometrus

Kone pusantrų metų veikianti užstato sistema dar prieinama ne visur. Kodėl tik po tiek laiko valdžia susigriebė, jog reikėtų įpareigoti ir miesteliuose esančias parduotuves priimti depozitinę tarą?

Užstato sistema Lietuvoje veikia jau bemaž pusantrų metų, tačiau ne visur dar yra prieinama. Kai kurių vietovių gyventojams, norintiems susigrąžinti depozitą, kartais tenka su tuščiais buteliais kulniuoti ne vieną kilometrą.

Situacija pasikeistų, jeigu valdžia įgyvendintų šiuo metu svarstomą galimybę įpareigoti ir miesteliuose esančias parduotuves priimti depozitinę tarą.

Pagal dabar galiojančią tvarką užstato sistemoje privalo dalyvauti visos be išimties kaimo krautuvėlės, tačiau miestelių parduotuvėms tai nėra privaloma. Kad tokia situacija ydinga, susigriebta beveik iš karto. Mat miesteliuose paprastai smulkių parduotuvėlių nestinga, o jei bendrasis plotas neviršija 90 kvadratinių metrų, jos gali nedalyvauti daugkartinių pakuočių sistemoje. Jei parduotuvės plotas neviršija 300 kvadratinių metrų – ir vienkartinių pakuočių sistemoje.

Tad miestelių gyventojai priversti vežti savo tarą kažkur kitur – kad ir į artimiausią kaimą, nes juose prekybos įstaigos tarą priimti privalo nepriklausomai nuo dydžio.

Nujaučia, kad prekybininkams nepatiks

Kad esama tvarka diskriminuoja miestelių gyventojus – tenykštės parduotuvės, nors ir mažos, neprivalo priimti depozitinę tarą, o to paties dydžio ar net smulkesnės kaimo krautuvėlės priverstos tai daryti, – skundžiamasi jau seniai. Skriaudžiamos jaučiasi ir pačios kaimo parduotuvės. Tad šios savaitės trečiadienį Vyriausybė patvirtino Aplinkos ministerijos parengtą išvadą dėl pasiūlymų tvarką keisti. Pagal ją užstato sistemoje turėtų dalyvauti daugiau mažų miestelių parduotuvių. Tiksliau, tos miestelių ir kaimų parduotuvės, kurių plotas yra didesnis kaip 50 kvadratinių metrų.

Įstatymo pataisą su kolegomis teikęs parlamentaras Aplinkos apsaugos komiteto narys Paulius Saudargas sako, kad teko susidurti su žmonių skundais, jog gyvenvietėse, neturinčiose kaimo statuso, žmonės priversti ieškoti, kur priduoti tarą. Taip esą ir gimė mintis spręsti šią problemą.

„Tai yra miestelis, bet nėra kaimas, nėra miestas, tad parduotuvės neįpareigotos iš žmonių supirkti depozitinę tarą“, – sako, kad kuriant depozito sistemą, buvo nueita būtent tokiu keliu, Seimo narys. Tačiau praktika parodė, kad kyla problemų, nes mieste mažesnėse parduotuvėse pakuotė gali būti ir nepriimama, bet čia – taromatų ir parduotuvių tinklas platus. Tačiau miesteliuose, kur gali būti ne viena parduotuvė, bet visos mažesnės nei numatyta kriterijuose, tai problema.

„Į mus kreipėsi žmonės, gyvenantys didesnėje už kaimą vietovėje, sakydami, kad keliolika ar net dešimtis kilometrų turi vežti tarą, kad galėtų ją priduoti“, – pasakoja P. Saudargas.

Jo teigimu, dėl panašių dalykų turėtų apsispręsti valdžia.

„Valdžia ne mūsų rankose, kaip nuspręs valdantieji, taip ir bus. Nematau, dėl ko čia reikėtų ietis laužyti. Mes pasiūlėme tokį variantą. Jis prekybininkams gal nelabai patinka, tas turbūt natūralu, bet žmonių lūkesčius, kurie neturi kur priduoti, tai išpildytų“, – sako, kad visada būna dvi pusės, jis.

Parlamentaro manymu, Vyriausybė turėtų paskaičiuoti, ar reikėtų depozitinius butelius priimti visoms miestelių parduotuvėms, ar tik tam tikro ploto.

Tenka gabenti už kelių kilometrų

Dauguma kalbintų Panevėžio rajono seniūnų teigė, kad problemų miesteliuose dėl užstato sistemoje dalyvaujančios taros nėra. Krekenavos seniūnas Vaidas Kaušakys tvirtina, kad vienoje miestelio parduotuvėje yra taromatas, kuriame galima priduoti tarą. Jo žiniomis, žmonės tarą atveža net iš Upytės ar Ramygalos. Upytiečiai, pasak šios seniūnijos seniūno Giedriaus Koženiausko, taip pat nejaučia nepatogumų.

Miestelių gyventojai skundžiasi, kad miestiečiams bepigu naudotis užstato sistema, kai taromatai įrengti kiekviename prekybos centre. Bet dar apmaudžiau, sako jie, jog tokios galimybės esama ir kaimuose. A. Bankauskaitės nuotr.

Miežiškiuose taip pat yra kur grąžinti depozitinę tarą. Seniūnas Albinas Jacevičius sako negirdėjęs žmonių skundų. O Ramygala buvo susidūrusi su problemomis. Ramygalos, turinčios miesto statusą, seniūnijos darbuotoja Laimutė Chirv sako, kad pas juos užstato sistemoje dalyvaujanti tara priimama vienoje, dideliam prekybos tinklui priklausančioje parduotuvėje. Tačiau kol joje buvo pastatytas taromatas, problemų turėta ir teko pavargti, kol jį išsikovojo. L. Chirv teigimu, ši parduotuvė nedidelė ir kasos visai šalia taromato, tad gal ir nėra patogu, bet didelių eilių teigė nepastebėjusi, o ir skundų negirdėjusi.

„Aš pati toje parduotuvėje apsiperku po darbo. Matau, kaip žmonės deda tarą. Būna, kad užstringa retkarčiais, tačiau visur taip būna. Tuoj pardavėja prieina, aptarnauja, nepasakyčiau, kad ten buvo labai didelių nesklandumų. Iš kelių žmonių girdėjau atsiliepimus, kad šalia kasos, o šalia stoja ir su maišais priduoti tarą, bet kad kažkas labai piktintųsi tuo, nepasitaikė“, – sako ji.

Ne taip pasisekė naujamiestiečiams.. Pradžioje turėję vieną parduotuvę, priimdavusią tarą, jau kurį laiką ją priduoti veža kas kur – nebepriima nė viena miestelio parduotuvė. Seniūnas Jonas Sankaitis sako, kad kvietėsi pas save prekybininkus kalbėtis ir didelių prieštaravimų esą neišgirdęs. Dabar atostogaujantis seniūnas tvirtina, kad po atostogų greičiausiai vėl bandys spręsti šią problemą, nelaukdamas pataisos.

„Žmonės neturi kur priduoti ir veža į kaimus, nes kaimuose priima, o miestelis – pamirštas. Tai labai didelis nepatogumas“, – sako ir pats priverstas vežti kitur tarą seniūnas.

Jo teigimu, miestelis nemažas – apie 800–900 gyventojų, tad greičiausiai ir taros susikaupia nemažai.

Naujamiestyje veikiančios UAB „Sodybėlė“ parduotuvės direktorė Gitana Zaviežienė sako, kad

parduotuvė nėra didelė, tad nėra galimybių priimti tarą.

„Per daug siauros apimtys, kad būtų galima užsiimti dviem veiklomis“, – sako ji ir paaiškina, kad tokiose patalpose nebūtų atitinkami nustatyti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimai.

Pasak direktorės, jų parduotuvė nesiekia ir 50 kvadratinių metrų.

Tiesa, būna visko, žmonės ir pyksta dėl tokio nepatogumo.

„Buvo susitikimas su seniūnu. Ką kitos parduotuvės galvoja, nežinau. Aš galiu tik už save atsakyti – per mažas plotas, kad būtų galima tai padaryti“, – sako ji.