Karsakiškis išsidėstęs abipus judraus kelio prie Lėvens. M. Garucko nuotr.

Strazdelio vardas – Karsakiškio garbė

Strazdelio vardas – Karsakiškio garbė

Šešiolika kilometrų nuo miesto nutolusio, abipus judraus kelio išsidėsčiusio Karsakiškio istorija įdomi, turtinga ir, krašto šviesuolių dėka, sudėta į knygą bei išsaugota ateinančioms kartoms

Ir ne kiškis, ir ne lapė

Karsakiškio, kaip ir Rokiškio, Trakiškio, Aukštakiškio ir kituose pavadinimuose slypintis žodis „kiškis“, atrodo, visiškai nieko nereiškia. Ne su ilgaausiu susijusi šių gyvenviečių pavadinimo kilmė.
Kaip ir dauguma pavadinimų, taip ir Karsakiškis atsirado pagal ten kadaise gyvenusių žmonių pavardes. Tik šiandien jau niekas nepasakys, kas buvo tie žmonės – šio kaimo įkūrėjai.
Lietuvoje yra ir daugiau vietovių, kurių pavadinimai susiję su Karsakų, Karsokų pavarde, kildinama iš tiurkų kalbos „korsak“ – stepių lapė.
Apie tai ir dar labai daug apie ką galima sužinoti atsivertus Karsakiškiui skirtą Elenos Klingienės sudarytą knygą „Tarp Žaliosios ir Lėvens“.

Panevėžio rajono bibliotekos Karsakiškio skyriaus darbuotoja Inga Iljinienė su visiems kraštiečiams brangia knyga. M. Garucko nuotr.

Karsakiškio bibliotekoje ir dabar, praėjus aštuoneriems metams po knygos išleidimo, žmonės jos vis dar kartais paprašo. Nors bene visi savuoju kraštu besidomintys ją jau perskaitę – kas įsigijo, kas iš bibliotekos ne po kartą ėmė.
Bibliotekininkė Inga Iljinienė sako, kad knyga supažindina ne tik su krašto istorija, jo žmonėmis, bet ir papročiais, tarme, gamta, etnografija, dvarais ir daugybe kitų įdomių dalykų.
Dvidešimt metų Karsakiškio mokykloje mokytoja dirbusi E. Klingienė ne kartą yra sakiusi, kad didžiausias knygos atsiradimo iniciatorius ir įkvėpėjas buvo šviesaus atminimo mokytojas Pranas Tamošiūnas.
Jis taip pat yra sudaręs ir išleidęs ne vieną leidinėlį apie Karsakiškį. I. Iljinienė tikina, jog šiam krašto šviesuoliui – didelė pagarba.
Jo rūpesčiu ir 1863 metų sukilimo kautynių dalyviams skirtas paminklas prie Karsakiškio atsirado, ir daug į praeitį galėjusių nugrimzti prisiminimų apie krašto žmones ir jų veiklą buvo užrašyta, išsaugota.
Karsakiškyje apsigyvenęs tuoj po Antrojo pasaulinio karo P. Tamošiūnas nuo pirmųjų dienų pradėjo domėtis krašto istorija, rinko ir užrašinėjo pasakojimus, prisiminimus.
Ir E. Klingienės sudarytoje knygoje, ir P. Tamošiūno pateikiamoje medžiagoje nemažai kalbama apie Karsakiškio pasididžiavimą, net per du kartus šiame krašte kunigavusį dvasininką ir poetą Antaną Strazdą (1760–1833).

„Pulkim ant kelių“

A. Strazdas buvo ypatingas, teisingas, atviras, meilę ir užuojautą paprastiems žmonėms skleidęs, su ponais nelabai sutardavęs žmogus.
Ilgus dešimtmečius po jo mirties apie kunigo poelgius, jo pasisakymus sklandė legendos ne tik Karsakiškio krašte, bet visur, kur jis gyveno ir dirbo – Subačiuje, Jurgiškyje, Šimonyse, Uoginiuose, Kupreliškyje, Diliuose, Pandėlyje, Pelyšose, Papiliuose, Kamajuose.

Galerija


Kas tuose pasakojimuose tiesa, kas ne visai, pasakyti sunku. Štai kad ir tas, knygoje tarmiškai užrašytas, iš senų žmonių kadaise girdėtas pasakojimas apie tai, jog kartą į kleboniją įėjęs Strazdelis lietuviškai pasisveikino su ten sėdėjusiais aukštais dvasininkais ir ponais.
Šie nė vienas nieko jam neatsakė.
Tuomet nuėjo Strazdelis į kampą, nuleido kelnes ir tupiasi, – suerzeliavo ponai: kas gi čia? O tuomet Strazdelis neva atsakęs: „Gražė pasisveikino, nieks neatsaka, ti pamanio, kad aš kur kūtėn papuolio, ne klebonijon.“
Seni žmonės remdamiesi senelių prisiminimais kadaise pasakojo, ir tie pasakojimai užrašyti buvo, kad kunigas A. Strazdas buvęs labai paprastas žmogus, neišdidus, pats mokėjo visus kaimo darbus dirbti – sklypelį pats suardavo ir apsėdavo. Mylėjo vaikus, lankė piemenėlius.
O pamokslus kartais atskirus sakydavo – vienus suaugusiesiems, kitus bernams, trečius mergoms.
Apie pirmąjį A. Strazdo kunigavimą Karsakiškyje skelbiama, jog 1792 metais atsisakęs tarnauti Subačiaus klebonui, jis pasisamdė dvaro kapelionu Karsakiškio dvarininkui F. Ivaškevičiui.
Bet neilgai tarnavo – 1796 metais išsikėlė į Viešintų apskritį.
Gal Karsakiškyje netiko labai prasta bažnyčia, tiesiog pašiūrė. O gal įgriso kivirčai su Subačiaus klebonu, mat Karsakiškis Subačiaus parapijai priklausė.
Tikrų A. Strazdo biografijos faktų turima mažai, todėl jis ir lietuvių literatūros istorijoje yra tapęs pusiau legendiniu asmeniu.
Gyvam esant išleistas tik vienas poezijos rinkinėlis „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814 m.), kurį sudaro devyni eilėraščiai ir dvi religinės giesmės. Daug neišleistų eilėraščių plačiai paplito tarp žmonių, virto liaudies dainomis.
Viena iš A. Strazdo giesmių – „Pulkim ant kelių“, prieš mišias Lietuvos bažnyčiose tebegiedama ir šiandien.

Daužė lazda

Antrą kartą į Karsakiškį A. Strazdas atsikėlė 1804 metais ir pradėjo dirbti pas naują dvaro savininką I. Petraševskį.
Buvo surašyta sutartis. Kuklus kunigas sutiko ir su mažesniu atlyginimu, ir su tuo, kad už praleistas mišias po 20 zlotų būtų atskaičiuota, atsisakė kai kurių teisių, ūkinių pastatų, miško kurui.
Svarbiausia jam buvo pono įsipareigojimas pastatyti ir įrengti naują bažnyčią Karsakiškyje.
Tik nei bažnyčios ponas statė, nei tos menkutės algos dvasininkui mokėjo. Užtat šis irgi nebuvo uolus mišių už pono giminę aukotojas – vietoj jų į medžioklę leisdavosi.
Tokie nesutarimai, be abejo, vedė prie rimtų konfliktų.

Karsakiškio bažnyčia.

P. Tamošiūno sudarytame leidinėlyje pateikiama informacija apie išlikusį 1805 metais A. Strazdo rašytą skundą Vilniaus vyskupui.
Skunde kunigas rašo, kad per Karsakiškio bajoro Varnauskio vaiko krikštynas I. Petraševskis tvojęs jam penkis kartus lazda, sulaužęs ranką ir bjauriai plūdęs už tai, kad buvo išdėstytos pono nedorybės.
„Galėjo užmušti, bet apgynė karsakiškiečiai – Senoliakas ir Ruseckas“, – rašė A. Strazdas.
Be to, skunde rašoma, kad ponas išvarė iš namų kunigo šeimininkę su vaikais, atėmęs jos daiktus pardavė, o pinigus pragėrė Karsakiškio karčemoje.
Po metų,1806-aisiais, A. Strazdas vėl rašo skundą, šį kartą Vilniaus konsistorijai. Skunde teigiama, kad ponas Petraševskis, įlindęs į bažnytėlę pro langą, išbarstė švenčiausiąjį sakramentą, išmetė lauk drabužius ir daiktus, po kelių dienų užgrobė ir bažnytėlei priklausiusį namą.
Tų skundų tyrimas užsitęsė. Matyt, suprasdamas, kad jo niekas nepalaiko, A. Strazdas pats apkūlė poną lazda, pagrasino jį nušauti ir tais pačiais 1806 metais visam laikui paliko Karsakiškį.

Strazdelio mokykla

Dabar apsilankęs kaimo centre prie bažnyčios pamatysi pirmą Karsakiškio rašytinio paminėjimo datą – 1777 metus įamžinusį paminklinį akmenį.
Iki 18 amžiaus šis kaimas vadinosi Palėvene. 1777 metų inventoriaus aprašyme palivarkas vadintas Karsakiškio ir Palėvenės vardais, tuo metu buvo Karsakiškio dvaras, kurį valdė Ivaškevičiai.
Vienas svarbiausių Karsakiškio statinių – Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. Tik tai ne ta, kurioje A. Strazdas kunigavo.
Šiuos laikus pasiekusi iš akmenų sumūryta Karsakiškio bažnyčia pastatyta 1888 metais, kunigaujant klebonui Leonui Skopui. Pirmąją 1803 metais pastatė dvarininkai Ivaškevičiai, ji vėliau sudegė.
Prie pat bažnyčios yra Karsakiškio Strazdelio pagrindinė mokykla, jos kieme – senas buvęs klebonijos pastatas.

Paminklas 1863 metų sukilėlių kautynėms atminti.

Pirmoji mokykla Karsakiškyje pradėjo veikti 1919 metais, ji buvo atidaryta dvarininkės Marijos Ordinčiūtės dvare. Vėliau mokykla buvo perkelta į parapijos salę – špitolę.
Mokyklos sukaupta istorinė medžiaga pasakoja, kad vienas pirmųjų mokytojų Balys Kašponis dieną dirbo mokykloje, o vakare mokė beraščius ir mažaraščius. Be to, B. Kašponis ėjo vargonininko pareigas Karsakiškio bažnyčioje. Be bažnytinio choro repertuaro, jis mokė liaudies dainų.
1946 metais mokyklos vedėju paskirtas buvęs Tiltagalių pradinės mokyklos vedėjas P. Tamošiūnas, žmogus, palikęs šio krašto gyvenime ryškų pėdsaką.
Tai, kad mes galime paimti į rankas knygą apie Karsakiškį, taip pat didelis ir jo nuopelnas.
Jo rūpesčiu 1961 metais mokykloje buvo įkurtas kraštotyros muziejus.
Šio mokytojo veikla buvo įvertinta, 1997 metais Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejaus proga už ilgametį ir sąžiningą darbą mokytojas P. Tamošiūnas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio medaliu.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų