Režisierė Dali Rust (Dalia Cibauskaitė) pasidalijo filmo kūrimo istorijos užkulisiais.

Stovinčioji ant tilto

Stovinčioji ant tilto

Sulig paskutinėmis mašinėle spausdinto eilėraščio eilutėmis baltame fone baigiasi žmogaus gyvenimas, regis, baigiasi ir filmas. Žiūrovai, vis dar skendintys tamsoje, tyliai lieka savo vietose. Po akimirkos lyg tvirto ir stipraus žmogaus ašaros balsu byra jau išėjusios filmo herojės žodžiai:

Baltas meilės Dangau,

Nepamiršk savo liūdinčio vaiko.

Aš labai pavargau,

Aš kritau nuo šuoliuojančio laiko.

Būki žaibu žaliu.

Aš priimsiu tą mirtiną kirtį.

Aš užgimt negaliu,

O negimus neleista numirti.

Yra filmų, po kurių peržiūros nesinori sakyti nieko. Viskas, kas geriausia gali nutikti tą akimirką, – tyla. Valandėlė su savimi. Kai galvoje besisukančios mintys, kūnu bėgiojantys šiurpuliukai taip aiškiai sugula į žodžiais nepasakomą žmogaus būties suvokimą. Lyg visas gyvenimas tilptų į 68 prasmingas minutes. Ausyse ritmiškai tebetaukši mašinėlės klavišai, rauda vienišo smuiko melodija, aidi filmo herojės balsas. Akyse – rasotas lango stiklas, didžiuliai, ryškūs žydinčių česnakų žiedai šalia pailsusiosios lovos, lėtai judanti lydinčiųjų į paskutinę kelionę procesija. Gerklėje – gniaužiasi nenusakomas ilgesys, širdyje – keistas išdidumas, tarsi žinojimas, kad kažkuo nusipelnei gyventi vienoje epochoje su stipriomis asmenybėmis. Toks jausmas, lyg stovėtum vidury tilto, jungiančio tavo realybę su tuo suvokimu. Tarsi tas tiltas jungtų du krantus tarp filmo herojės, poetės, prozininkės, dramaturgės, visuomenės veikėjos, signatarės, šviesaus atminimo Vidmantės Jasukaitytės ir filmo režisierės Dali Rust (Dalios Cibauskaitės), tarp gyvybės ir nebūties, tarp išminties ir atminties. Viskas šalia. Ir tikriausiai neatsitiktinai, juk ir pats filmas taip vadinasi – „Stovinčioji ant tilto“.

Meninės dokumentikos filme „Stovinčioji ant tilto“ keliaujama per kūrėjos, signatarės Vidmantės Jasukaitytės gyvenimo atradimus, sunkumus, džiaugsmus, ligas, netektis ir meilę Tėvynei, Žmogui, Dievui.

Tai vienos apysakos pavadinimas „Baladė apie stovinčiąją ant tilto“ iš pirmosios V. Jasukaitytės prozos knygos „Stebuklinga patvorių žolė“. Ir tikriausiai tai tiesiog jausmas. Taip, kaip intuityviai jaučia filmo režisierė ir visa kūrėjų komanda. Čia ir pati filmo struktūra, ir tartum atskiri paveikslai, meniški kadrai, ir jausminga poezija – kaip greta besidriekiančios paralelės, intuityviai atrandančios viena kitą, prisiderinančios, pritariančios, sustiprinančios. Šis filmas ne tik apie vieno žmogaus gyvenimą, apie jo talentus, siekius, tikslus, džiaugsmus ir rūpesčius, atmintį, buitį, laiką ir ligą. Jame gausu dokumentinių įvykių, faktų liudijimų, istorinių detalių. Daug kas pasakyta tarp eilučių – vaizdu, simbolių kalba. Galbūt todėl ir filmo režisierė, stovėdama žiūrovų akivaizdoje prieš peržiūrą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės -Bitės viešojoje bibliotekoje, daug nekalbėjo. Jos lūpose jautriai, jaukiai ir ramiai gyveno poezija.

Ir tik vėliau, jau po filmo, režisierė pasidalijo jo kūrimo istorijos užkulisiais. Apie ilgą turtingą pažintį su rašytoja, signatare Vidmante Jasukaityte, po keliolika metų trukusių lenktynių su nepagydoma liga į Amžinybę išėjusia 2018-ųjų liepą, jų bendrą kasdienybę ir kasdienybę su kamera, su dienos rūpesčiais ir džiaugsmais, su kartu buvusia liga. Apie aukso vertės patarimus, kuriuos gaudavusi iš V. Jasukaitytės, apie jos begalinį norą gyventi, kurti, dalintis. Ir sudėtingą laiką suvokiant, kad jau niekada nebesusitiksi.

„Dėkoju tau už tai, kad prisileidai, kad įsileidai. Ne tik į savo gyvenamas erdves, bet ir į savo slapčiausių minčių ir atviriausių jausmų pasaulį. Ir dėkoju Viešpačiui, kartodama tavo žodžius: „nesiguodžiu Tau šiandien, ne prašau, o dėkoju, nuoširdžiausiai dėkoju Tau už viską, ką leidai patirti, už visus atradimus ir praradimus, už kelius ir už klystkelius, už džiaugsmo akimirkas ir už netektis – už visus sunkumus, kuriuos sutikau Tau leidus. Labiausiai dėkoju Tau už blogį, kurio nuodą patyriau ir pažinau jo beširdiškumą.

Dėkoju Tau, mano Viešpatie, už draugų klastą, už visiškai nepažįstamų žmonių neapykantą, už melą, neištikimybę, kerštą, žiaurumą, patyčias – už viską, kas mane skriaudė, naikino, skaudino, vertė kentėti. Nes be to aš niekada nebūčiau supratusi, kad nieko nėra šiame pasaulyje, ko negalėčiau netekti, ir kad čia aš nepriklausau niekam, kaip ir niekas nepriklauso man.“ Dali Rust

Komentarai

  • Labi jautru ir gera skaityti. Dekui.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų