1921–1924 metais Panevėžio miesto taryboje darbavosi trylika vietos žydų bendruomenės narių. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Stoję nepriklausomos valstybės pusėn

Stoję nepriklausomos valstybės pusėn

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Žydų bendruomenės parama valstybės kūrimosi metu Lietuvai buvo itin svarbi – net jei ne visada ja pasinaudota.

XX amžiaus pirmoji pusė – laikas, kai kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė – buvo labai įtempta. Tai, kad šiame procese aktyviai dalyvavo ir šalies žydai, turėjo lemtingos reikšmės. Jų palaikymas padėjo siekti sostinės ir pietryčių Lietuvos susigrąžinimo, prisidėjo prie pergalės nepriklausomybės kovose, sprendžiant kitus ne ką mažiau svarbius valstybei klausimus.

Neliko svarbiausių stabdžių

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Algimantas Kasparavičius primena, kad XX amžiaus pradžioje tautinės mažumos – žydai, iš dalies gudai, vokiečiai, lenkai – į Lietuvos valstybingumą įsitraukė šiek tiek vėliau. Tam būta labai įvairių priežasčių, ir kiekviena tauta jų turėjo savų.

Kalbant apie žydus, jie, pasak istoriko, į valstybės statybą, o kartu politinį Lietuvos gyvenimą įsitraukė vėlų 1918-ųjų rudenį. Tuomet keli žydų atstovai buvo kooptuoti – tai yra įtraukti į Lietuvos valstybės tarybą.

Praktiškai tuo pačiu metu buvo sukurtas ir žydų reikalų ministro be portfelio institutas.

O iki tų metų lapkričio Lietuvos žydai, A. Kasparavičiaus vertinimu, atsargiai vertino valstybingumo idėją ir konkrečiai jos projektą.

„Nelabai tikėjo, kad Lietuvos valstybingumas gali būti realizuotas“, – paaiškina tokio delsimo motyvą istorikas. Pasak jo, žydai, ilgus šimtmečius gyvendami šioje geopolitinėje erdvėje, buvo įpratę mąstyti labai pragmatiškai.

„Ypač nuo XVIII amžiaus“, – patikslina A. Kasparavičius, kuomet mūsų regione dominavo ne lietuviška politinė mintis, o rusiška, vokiška, geriausiu atveju – lenkiška.

„Lietuvių politinis balsas, politinės ambicijos nors ir reiškėsi, bet nelabai daug ką reiškė. Tad į jas orientuotis buvo iš dalies pavojinga ir nepragmatiška“, – daro išvadą jis.

Tačiau kai 1918 metų lapkričio 11 dieną pasirašius galutines paliaubas baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, Vokietijoje įvyko revoliucija, Rusijoje taip pat buvo įvykusi revoliucija, tautinės mažumos pradėjo rimčiau vertinti Lietuvos valstybės projektą. Istoriko teigimu, jos tiesiog nebematė pagrindinių dviejų galimų stabdžių, kurie galėjo neleisti susiformuoti nacionaliniam lietuvių valstybingumui.

Rinkosi tarp lenkiško ir lietuviško

A. Kasparavičius priminė, kad tuo metu buvo ir lenkiško valstybingumo idėja.

Pietryčių Lietuvos, Vilniaus litvakai lenkiško valstybingumo bijojo labiau nei lietuviško. Žmones gąsdino XIX amžiuje vykę antisemitiniai proveržiai – Ukrainoje, Lenkijoje jie buvo gerokai ryškesni nei Lietuvoje.

„Palyginti su kaimynais, Lietuvoje buvo santykinai ramiausias užutėkis“, – patvirtina daktaras, kurio teigimu, nors lietuvių ir žydų santykiai nebuvo itin glaudūs, taip aiškiai išreikšto antisemitizmo irgi nebūta.

„Nepaisant to, kad abi tautos net nuo Gedimino laikų, kai pakvietė žydų pirklius ir amatininkus į Vilnių, gyveno petys į petį kelis šimtmečius, kultūrinio bendrumo, platesnio bendradarbiavimo iš esmės nebuvo. Jeigu ir buvo, tai labai siauras ir nežymus“, – pasakoja istorikas.

Jo teigimu, lietuviai gyveno daugiausia kaimuose, savo bendruomenėse, o žydai – taip pat uždarai miesteliuose, savuosiuose štetluose. Abiejų tautų atstovai susiliesdavo dažniausiai per prekybą, turgus, tad bendravimas buvo labiau ekonominis nei koks nors kitos. Ir nors Lietuvoje taip pat pasitaikė pogromų – per abu XIX amžiaus sukilimus, 1905 metais, kai Rusijoje vyko revoliucija, vienas kitas ir vėliau, – jie nebuvo tokie masiški ir žiaurūs, kaip Lenkijoje.

Svarbu, A. Kasparavičiaus manymu, ir tai, kad tuo pačiu metu, kai kūrėsi Lietuvos valstybė, Lenkijos politinis elitas nebuvo linkęs toleruoti mūsų valstybingumo. Lietuvą jis matė tik kaip integralią būsimos Lenkijos valstybės dalį.

„Tokiame kontekste žydai turėjo apsispręsti, paremti lenkus arba lietuvius“, – konstatuoja istorikas.

Ir nors gan nemenka bendruomenės dalis visgi palaikė lenkų valstybingumą, kritinės daugumos pasirinkimas teko lietuvių naudai.

„Dar ir dėl to, kad lietuviai – mažesnė nacija, o mažesnė nacija spinduliuoja mažesnį, nuosaikesnį nacionalizmą“, – aiškina, kodėl žydams buvo labiau priimtinas lietuviškas valstybingumas, istorikas.

Istoriniu požiūriu, žydų parama Lietuvai susigrąžinant Vilnių buvo itin reikšminga. Jie tapo ta kritine mase, leidusia legitimizuoti lietuvių politines pretenzijas į sostinę. LCVA nuotr.

Istoriniu požiūriu, žydų parama Lietuvai susigrąžinant Vilnių buvo itin reikšminga. Jie tapo ta kritine mase, leidusia legitimizuoti lietuvių politines pretenzijas į sostinę. LCVA nuotr.

Siūlė be kovos nesitraukti

A. Kasparavičiaus teigimu, sugriuvus dviem imperijoms milžinėms – rusų ir vokiečių, prasidėjo labai sparti žydų integracija į Lietuvos valstybingumą. Kaip minėta, 1918 metų lapkritį žydų atstovai įtraukti į Valstybės tarybą, netrukus įsteigtas žydų reikalų ministro be portfelio institutas, o 1919-ųjų pradžioje savanorių gretose atsirado pirmieji kariai žydai.

Įdomūs, pasak istoriko, įvykiai klostėsi 1918 metų pabaigoje – savaitę tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Tuo metu Lietuvos Vyriausybė veikė dar Vilniuje, o sostinėje tuo metu formavosi alternatyvi lenkų administracija. Kilo dilema, kaip elgtis toliau, ypač po 29-osios dienos, kai Lenkija paskelbė čia sukurianti savo administraciją ir iš vokiečių perimanti valdžią.

„Jie lietuvius matė kaip paribio jėgą – nelabai reikšmingą, neginkluotą, neįtakingą. Kita vertus, tuo pačiu metu Daugpilyje jau stovėjo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko bolševikai, kurie rengėsi žygiui į Vilnių“, – pasakoja daktaras A. Kasparavičius.

Susiklosčius tokiai situacijai, Vilniaus, pietryčių Lietuvos žydų veiksnys tapo labai svarus. Juk jie šiame regione sudarė labai didelę gyventojų dalį – Vilniuje maždaug pusę.

„1918 metų pabaigoje žydų procentas pietryčių Lietuvoje, manyčiau, irgi buvo gana ženklus, – svarsto istorikas. – Nes miesteliai didžiąja dalimi nuo 50 iki 60 ar 70 procentų buvo apgyvendinti žydų tautybės žmonių.“

Tad Mykolo Sleževičiaus Vyriausybėje kilus diskusijai, ką daryti toliau, kai lenkai perima Vilniuje valdžią ir kyla bolševikų grėsmė, o Lietuvos kariuomenė – dar tik kuriasi, neturi ginklų, buvo svarstoma ginti sostinę ar pasitraukti.

„Žydų politikai, tuo metu dalyvavę tiek Vyriausybės, tiek Valstybės tarybos veikloje, bent 1918 metų pabaigoje siūlė be kovos nesitraukti iš Vilniaus, – sako A. Kasparavičius. – Dar daugiau: sakė, kad Vyriausybei sutikus, galėtų per keletą dienų pakviesti prie ginklo žydų jaunimą – nuo kelių šimtų iki galbūt tūkstančio, kuris organizuotų prolietuvišką žydų miliciją ginti Vilnių.“

Visgi, istoriko teigimu, Vyriausybė ir pats premjeras M. Sleževičius nebuvo labai linkę pasitikėti žydų politikais. Taigi nepaisant to, kad šis klausimas svarstytas net keliuose posėdžiuose, taip ir nebuvo priimtas.

„Žydų politikai, tuo metu dalyvavę tiek Vyriausybės, tiek Valstybės tarybos veikloje, bent 1918 metų pabaigoje siūlė be kovos nesitraukti iš Vilniaus.“

Dakaras A. Kasparavičius

Pakako mažiau nei metų

„Žydai pasiūlė savo paslaugas Vyriausybei, bet Vyriausybė taip ir nepriėmė sprendimo. Kaip žinome, Vyriausybė praktiškai 1919 metų sausio 1 dieną be kovos pasitraukė iš Vilniaus į Kauną“, – apibendrina tuometes pasekmes daktaras A. Kasparavičius.

Jo įsitikinimu, žydų siūlymas buvo gana svarbus. Iškėlę ginkluotos jėgos idėją, jie aiškiai parodė, kad pasiryžę ne vien politinėmis kalbomis paremti Lietuvos valstybingumą.

„Toji jėga turbūt nebūtų buvusi labai didelė, bet žmonės buvo pasiryžę ginklu kovoti už Lietuvos valstybę“, – pabrėžia A. Kasparavičius.

Tad kas gi stabdė Lietuvos Vyriausybę? Pašnekovo manymu, Vyriausybės nariai iš principo nelabai pasitikėjo tautinėmis mažumomis, tarp jų ir žydais. Greičiausiai manyta, kad ginkluoti žmonės kritiniu momentu galėjo pereiti į bolševikų pusę.

Bet patriotiškai nusiteikę žydai, kurie buvo pasiryžę stoti į ginkluotus milicijos būrius, kartu su Vyriausybe traukėsi į Kauną ir čia stojo į besiformuojančią Lietuvos kariuomenę savanoriais.

1919-ųjų pavasarį jau buvo ir pavienių žydų savanorių, ir atskirų žydų savanorių būrių.

Kaip greitai žydai integravosi į Lietuvos kariuomenę, geriausiai, anot A. Kasparavičiaus, atspindi toks faktas.

„Jau 1919 metų vasarą Vyriausybėje kilo rimtos diskusijos dėl to, kad Lietuvos karo mokykloje kilo poreikis įvesti tam tikras paskaitas rusų arba jidiš kalba“, – primena jis.

Kadangi klausimas pasiekė net Vyriausybę, žydų tautybės kadetų buvo net penki ir net ne dešimt, o gerokai daugiau, paaiškina istorikas. Kalbėta apie kelis šimtus jaunų vyrų, kurie neturėjo galimybės dalyvauti mokymuose, nes nemokėjo lietuviškai.

Daktaro A. Kasparavičiaus vertinimu, tai rodo ne tik žydų įsitraukimo į valstybės kūrimą mastą, bet ir dinamiką. 1918-ųjų spalį nedalyvavę Lietuvos valstybės kūrime, mažiau nei po metų – 1919-ųjų liepą – suformavo tokias patriotų gretas, kad kilo klausimas dėl karininkų ir puskarininkių mokymo proceso organizavimo.

„Ankstyvajame Lietuvos valstybės etape jie labai sparčiai integravosi į Lietuvos valstybės statybą“, – įvertina istorikas, pridurdamas, jog tąsyk Vyriausybė irgi išreiškė tarsi tam tikrą pasitikėjimą atsakiusi, kad kuriasi Lietuvos valstybė ir laikomasi vieningos valstybinės kalbos politikos, o žmonės turės išmokti lietuviškai.

Šimšonas Rozenbaumas buvo vienas žinomiausių tarp savo tautiečių politinis bei visuomenės veikėjas, užėmęs tiek vyriausybinius, tiek diplomatinius postus. LCVA nuotr.

Šimšonas Rozenbaumas buvo vienas žinomiausių tarp savo tautiečių politinis bei visuomenės veikėjas, užėmęs tiek vyriausybinius, tiek diplomatinius postus. LCVA nuotr.

Reikšmingas balsas

Svarūs žydų nuopelnai buvo ir diplomatijos srityje. Jų atstovai dalyvavo Lietuvos delegacijoje, vykusioje į Paryžiaus taikos konferenciją, kur 1919-aisiais Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai tarėsi dėl taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygų.

„Visi puikiai suprato, kad neįtraukus žydų atstovų, lietuvių pretenzijos į pietryčių Lietuvą ir į Vilnių, kuriame beveik pusė gyventojų buvo žydai, praktiškai neturi jokios atramos“, – sako A. Kasparavičius.

Taip delegacijoje atsidūrė žymi žydų sionistų figūra Šimšonas Rozenbaumas, tų metų pavasarį ir vasarą Paryžiuje padėjęs populiarinti Lietuvos valstybės – demokratiškos ir gerbiančios tautinių mažumų teises – idėją.

„Tiesą sakant, tai ir įvyko, – priduria istorikas. – 1919 metų vasarą lietuvių delegacija su Paryžiaus taikos konferencijos lyderiais pasirašė deklaraciją, jog atsikurianti valstybė įsipareigoja gerbti žydų tautinės mažumos pilietines teises ir suteikti plačią kultūrinę, kalbinę ir politinę autonomiją. Paryžiaus taikos konferencijoje duoti pažadai atsispindi ir 1922 metų Lietuvos konstitucijoje, kurioje buvo straipsnis, kad tautinės mažumos turi teisę į kultūrinę ir politinę autonomiją.“

Kita svarbi delegacija – taikos deryboms su Sovietų Rusija – irgi įtraukė žydų atstovus. Jie abiem atvejais Lietuvos valstybei pirmiausia buvo reikalingi dėl to, kad demonstravo, jog atsikurianti Lietuva sugeba vesti politinį dialogą su tautinėmis mažumomis, formuoja ne kažkokią autoritarinę, o demokratinę politiką.

„Kitas svarbus momentas buvo kova su lenkais dėl teritorinių pretenzijų. Šiuo atveju žydų veiksnys buvo neišpasakytai svarbus“, – teigia A. Kasparavičius.

Pasak jo, tik politinis žydų prielankumas Lietuvos valstybingumo idėjai lietuviams leido abejose derybose pretenduoti į pietrytines teritorijas ir sostinę. Tuo laiku, remiantis skirtingais skaičiavimais, idealiausiu atveju Vilniuje tik kas dešimtas žmogus buvo lietuvis.

„Kaip pretenduoti į sostinę, jeigu realiai gal tik 5–6 procentai gyventojų buvo lietuviai? – retoriškai klausia daktaras A. Kasparavičius. – Žydai sudarė apie pusę gyventojų, tad sudėjus kartu su lietuviais, pretenzijos į Vilnių jau buvo pakankamai pasvertos, pakankamai solidžios, argumentuotos. Galbūt net galima sakyti, kad vykstant globaliam ginčui su lenkais, žydai labai akivaizdžiai padėjo legitimizuoti arba įteisinti lietuvių politines pretenzijas į Vilnių ir pietryčių Lietuvą.“

Sprendė miesto reikalus

Žydai tarpukariu dirbo ir Seimuose. Vienuose jų buvo daugiau, kituose – mažiau, tačiau šios bendruomenės atstovai parlamente vidutiniškai užimdavo po 5–6 vietas.

Panevėžio miesto tarybose tarpukariu jų atstovų taip pat būta. Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko duomenimis, 1919–1921metais miesto taryboje buvo 14 žydų, 1921–1924 metais – 13, 1924–1931 metais – 16, 1931–1934 metais – 7, 1934–1940 metais – 6.

Žinoma, kad 1934 metų Panevėžio miesto savivaldybėje dirbo 78 tarnautojai, iš jų 71 lietuvis, 4 žydai, 2 lenkai ir vienas latvis.

Be to, pasak D. Pilkausko, remiantis spauda, 1933 metų balandį Panevėžio didžiojoje sinagogoje žydų bendruomenės nariai surengė du protesto susirinkimus prieš Vokietijoje įvykdytus išpuolius prieš jų tautiečius. Tuomet naciai ėmėsi tokių priemonių kaip žydų parduotuvių ir kitų jų verslų boikotas, uždraudė ne arijų rasės žmonėms dirbti teisinį darbą…

Kiek žinoma, pirmajame susirinkime buvo priimta rezoliucija boikotuoti vokiečių prekes, filmus, mokyklas. Tad žydų verslininkai atšaukinėjo užsakymus. Antrajame susirinkime dalyvavo daugiau nei 100 žydų bendruomenės atstovų.

Tarpukario spaudoje galima rasti ir kitų istorijos atspindžių. Kaip kad 1940 metais, kai Lietuva šventė savo nepriklausomybės 22-ąją sukaktį.

„Europoje siaučia baisus karas, nyksta per daugelį metų sukurtos valstybės, tautos netenka savo laisvės, graudūs žmonių dejavimai aidi iš vargo ir skausmo suspaustų širdžių. Turime dėkoti Dievui, kad Lietuva lyg kokia rami sala audringoje jūroje ir žiauraus karo nebuvo paliesta. Mes 22 Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvių proga turime ypatingos laimės pasidžiaugti atgautąja Lietuvos istorine sostine Vilniumi“, – rašė tuomet diplomatas M. Karnauskas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų