-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Fotografas, kultūros kritikas Remigijus Venckus sako, kad nuotraukų, kuriose vaizduojamas nuogas kūnas, galima rasti kiekvienos šeimos albume, tačiau dažniausiai jos būna giliai užslėptos. Tačiau profesionaliems menininkams apnuoginto vyro atvaizdas neretai tarnauja kaip priemonė išsakyti kritiką visuomenei.
Pasak R. Venckaus, nuogybės lietuvių akis ypač bado, mat nemažai žmonių iki šiol kankinami įvairių sovietinių ir postsovietinių baimių, kurios neturi nieko bendro su pakitusia pasaulio tikrove. Menininkas pirmąją vyriškų aktų ekspoziciją Panevėžio fotografijos galerijoje surengė dar 2009 metais. Tą kartą paroda vadinosi „Tarp mūsų vyrų”.
Lyrinėse, estetiškose kompozicijose įamžinti nuogi vyrų kūnai paskatino įvairių reakcijų populiariojoje Lietuvos spaudoje. Kitą savaitę panevėžiečiai R. Venckaus kūrybą turės progą įvertinti dar kartą, kadangi menininkas sugrįžta su paroda „Iš vaikinų gyvenimo“.
Jis tiki, kad visuomenė aktų fotografijai šiuo metu pasiruošusi labiau nei tą kartą, kai pirmuosius kūrinius demonstravo Panevėžyje.
„Nors visada bus nepasiruošusių ir nenorinčių pasiruošti. Manau, kad fotografija yra puiki priemonė ne tik apnuoginanti tikrovę, visuomenės žaizdas, įtikėjimą mitais, bet ir galinti kurti dialogą arba suburti žmones bendruomeniniam tikslui“, – pabrėžė kūrėjas.
R.Venckus nebijo prisipažinti, jog jo kuriamos vyrų aktų fotografijos yra žiūrovo erzinimas, todėl to jis siekia ir rengdamas parodą Panevėžyje.
Fotografas, kultūros kritikas Remigijus Venckus sako, kad nuotraukų, kuriose vaizduojamas nuogas kūnas, galima rasti kiekvienos šeimos albume, tačiau dažniausiai jos būna giliai užslėptos
Fotografas neslepia, kad apie savo kūrybą jam tenka išgirsti įvairių komentarų, tačiau į visus juos numoja ranka.
„Teko girdėti pasipiktinimų tiek dėl nuogų vyriškų kūnų įamžintų nuotraukose, tiek dėl apšviestų ir nenudailintų juostos atspaudų, primenančių fotografavimo broką“, – „Sekundei“ sakė R. Svenckus.
Jis įsitikininęs, kad komentarai atskleidžia žmonių baimę bei įtikėjimą įvairiais mitais ir legendomis. Pasak R. Venckaus, kuo mažiau apsišvietęs žiūrovas, tuo labiau jis linkęs teisti menininką ir piktintis jo kūryba. Tačiau fotografui tokie žmonės ir jų reakcijos yra tarsi penas.
Daugiausiai neigiamų emocijų jis sulaukia tuomet, kai kuria ironiškus ir gana natūralistinius atvaizdus.
„Kartais susidaro įspūdis, jog būdamas pats nepatenkintas savo kūnu ir neturėdamas valios arba galimybės jį patobulinti žmogus ryžtasi kritikuoti kito kūną lyg daiktą be jausmų, be istorijos ir be nuosavo gyvenimo. Tačiau tai man, kaip kūrėjui, tik į naudą, nes kyla dar daugiau idėjų“, – ryžtingai kalbėjo fotografas.
R.Venckaus kuriamus aktus išdrįsta įsileisti vos viena kita meno galerija. Jos esą tokiu būdu rūpinasi savo reputacija.
„Kartais galerijų kuratoriai man primena davatkas. Jie pataikauja savo steigėjams, vartotojams ir pirkėjams. Jie cackinasi, kad tik viskas būtų tvarkinga, gražu ir teisinga“, – kritikos strėlių negailėjo fotomenininkas.
Jis pats pirmenybę teikia meno kūriniams, kurie išdrįsta meluoti, abejoti, klaidinti, išvesti iš kantrybės.
R.Venckus atskleidžia, kad fotografija savo kilme tampriai susijusi su daile, nes vadovaujantis dailei būdingais vaizdavimo metodais buvo formuojama savita fotografijos kalba. Vaizduojamosios dailės istorija atskleidžia, kad vyrai kurį laiką iš kūrėjų arenos buvo visiškai išstūmusi moterį. Tik prasidėjus feminizmui moterys tapo girdimos.
„Jei moteris ilgą laiką negalėjo reikštis politikoje, negalėjo būti universiteto rektore ar valstybės galva, tuomet lengviausias kelias prabilti buvo literatūros kalba. Toks išsilaisvinimas prasidėjo ir dailės srityje“, – istorijos žiniomis dalinosi fotografas.
R.Venckus fotografijos meną vadina per daug natūralistiniu ir dokumentuojančiu aplinką, todėl nuotraukose matomas nuogas kūnas dar labiau provokuoja žiūrovą.
Meinininkas pro fotoaparato objektyvą yra žvelgęs ir į moters kūną. Jo akimis, dailiosios lyties kūno anatomija yra švelni, linijos lenktos, formos apvalios. R. Venckus pastebi, jog į vyro kūną pažvelgus kaip į žemėlapį, tai jis primena kalnagūbrius, randuotas plynaukštes, grublėtą ir erozijos paveiktą dirvožemį.
„Vyro kūnas, kaip medžiaga, leidžia atskleisti sudėtingesnius ir netradicinius kultūros naratyvus“, – filosofiškai kalbėjo fotografas.
R.Venckaus kelias į fotografiją buvęs labai vingiuotas. Tapti žinomu fotografu jis niekuomet nesiekęs, o duoną labiau norėjęs valgyti iš meno kritikos. Tačiau šiandien menininkas jaučiasi susituokęs su fotografija.
Dėstytojaujant Šiaulių universitete, jo videomeno paskaitas lankė panevėžietė fotomenininkė Edita Voverytė. Mergina pamačiusi jo nuotraukas, paskatino nenustoti kurti ir tarpininkavo rengiant pirmąją parodą Panevėžyje. Fotografas taip pat dėkingas ir žinomai Panevėžio fotomenininkei Marijai Šileikaitei-Čičirkienei, su kurios sūnumi kartu studijavo grafiką.
„Būtent ji mane priėmė į Panevėžio fotomenininkų šeimą. Pradėjau lankytis parodose, rašyti katalogų kritinius įvadus, straipsnius, pristatinėjau parodas ir net rengiau savo fotografijų ekspozicijas Panevėžio fotografijos galerijoje“, – „Sekundei“ pasakojo meno kritikas.
Jis prisipažįsta, jog nuogas kūnas jam niekada nekėlė baimės ir pasipriešinimo. Į nuogumą žiūri tarsi į medžiagą darbui.
„Studijuojant grafiką reikėjo daug gilintis į žmogaus anatomiją. Reikėjo piešti įvairaus amžiaus ir lyties nuogus kūnus. O kai studijavau Portugalijoje, tai ten vos ne kasdien piešdavome vis kitą modelį: senutę, jaunuolį, nėščią moterį, vaiką ir panašiai. Kiekvieną dieną prieš save matydavome kūnus“, – atskleidė R. Venckus.
Pirmosios R. Venckaus vyriškų aktų fotografijos buvo pavadintos „Meilė“. Nuotraukose buvo užfiksuoti du ant lovos sėdintys nuogi vyrai vienas kitam ant kelių laikantys rankas. Jos buvo sukurtos 2007 metais, todėl jų eksponavimas sukėlė daug diskusijų.
„Labai paprastos ir gana primityviai sukurtos asociacijos kėlė sumaištį ir apkalbas. Manau, kad tą kartą net nebuvo labai svarbu ar kūnai nuogi, ar uždengti rūbais. Rankos ant kelių pasakojo tai apie ką visi anuomet drįso kalbėti tik pašnibždomis“, – atviravo fotografas.
Jis atskleidžia, kad prisikalbinti vyrą pozuoti daug lengviau nei moterį. Jie taip pat esą drąsesni prieš objektyvą, mat kitapus aparato irgi vyras, fotografas. Dažnai R. Venckaus meninius sumanymus padeda išpildyti draugai, pažįstami, kurie menininku pasitiki ir žino, kad jų tapatybės nebus atskleistos.
Tačiau atsiranda ir tokių pozuotojų, kurie fotografą susiranda patys. Jiems dažniausiai rūpi, kokią kompoziciją ketina sukurti R. Venckus. Tačiau menininkas išankstinio plano niekuomet neturi.
„Tikriausiai todėl, kad aktų fotosesija kartais trunka net keturias ar penkias valandas. Savo modelius išnaudoju kiek įmanoma“, – šypsosi pašnekovas.
R.Venckaus kuriamos aktų fotografijos yra kelių tipų. Vienos fotografuojamos fotostudijoje, o kitos – natūralioje, buitinėje aplinkoje.
„Didžiausias malonumas fotografuoti iš anksto neparuoštoje aplinkoje. Ten, kur gyvenama, miegama, valgoma, švenčiama ir liūdima. Atrodo, kad patys pasakojimai gimsta iš buitinės aplinkos ir savaime įgauna ironijos prieskonį“, – darbo užkulisius atskleidė fotografas.
