Stebuklo beieškant

Turbūt visi sergantys mirtinomis ligomis ieško stebuklo. Pas gydytojus, burtininkus, žolelių rinkėjus, internete. Tie, kas nebeieško, nori mirties. Lengvos ir neskausmingos, kai baisu išeiti, bet nesinori ir pasilikti. Aš mirti nenorėjau, todėl pasileidau ieškoti stebuklo.

Kai gėriau, irgi ieškojau, net per prievartą mama vežiojo po šventas vietas.

Nežinia, ar dėl to, ar dėl didelio noro, bet stebuklas įvyko.

Todėl pasiklioviau ta pačia schema – važiuoti arčiau Dievo. Tiksliau – arčiau Švč. Marijos.

Tas pirmas vėžio diagnozės neigimas praėjo, savęs gailėjimas išsisėmė ir aš vienas išvažiavau į Šiluvą, kur Švč. Mergelė Marija pasirodė ir ligoniai melsdamiesi pagyja.

Pagijusiųjų procentas gal ir nedidelis, bet kai už peties stovi giltinė, kabiniesi už visko, kad tik gyventum.

Nuvažiavau darbo dienos viduryje, žmonių nebuvo nei didžiojoje Šiluvos aikštėje, nei mažoje koplyčioje. Labai apsidžiaugiau, nes buvo gėda dėl savo silpnumo, keliais ėjimo aplink altorėlį ir akmenį, ant kurio, kaip sako metraščiai, 1608 metais stovėjo Jėzaus motina.

Apsižvalgiau ir porą kartų apėjau keliais tą šventą vietą.

Keliai skaudėjo, velniuko ar kitos proto dalies mintis vis šnabždėjo į ausį:

– Na pažiūrėk, kaip tu kvailai atrodai. Dar ant akmens atsisėsk, tai jau visai su galva susipyksi.

– Kokia gera mintis, – pagalvojau. – Kažkur skaičiau, kad žmonės prideda sergančią vietą prie stebuklo ir geriau suveikia.

Bėda, kad prieš važiuodamas nepasižiūrėjau, kur ta prostata yra.

Kažkur apačioje, bet ar iš priekio, ar iš užpakalio glausti prie akmens? Pasinaudoti internetu buvo nejauku prieš Švč. Mariją.

Atrodė, tuoj nuskambės moteriškas, bet piktas balsas:

– Atėjai melstis ar internete landžiot?

Pasitikėjau intuicija ir iš pradžių priguliau priekine dalimi ant stebuklingo akmens.

Akmuo šaltas, du ne velykiniai dalykėliai iš šalčio ir baimės susitraukė.

Supratau, kad ir šlapimo pūslės uždegimą gausiu. Bet reikėjo kažkaip stebuklą įtvirtinti. Sugalvojau dar ant akmens atsisėsti, kad ir per užpakalį (labai atsiprašau) geroji stebuklo energija ateitų. Taigi sakiau, kad neaišku, kuriuo keliu arčiau iki naviko.

Išėjau į lauką, apsižvalgiau, niekas neateina. Įėjęs dar kartą persižegnojau, sumurmėjau:

– Nepykit, bet labai reikia… – ir atsisėdau.

Sėdžiu, akmuo šaltas.

Už koplyčios lango +30.

Bet mintys blogos užplūdo, kad į šventą vietą su savo užpakaliu lendu, tai greit atsistojau ir ramiai, tarsi nieko nebuvo, išėjau.

Stebuklo laukiau keletą savaičių, po to užmiršau ir atsidaviau gydytojams. Turbūt per juos tas stebuklas ir atėjo.

Šiuo metu man remisija ir nebeieškau stebuklų, o tik ryte ir vakare padėkoju Dievui ir jo Motinai, kad pakentė mano išsidirbinėjimus.

Ligos baimės akys didelės.

Ne iš blogos valios, tik beieškant stebuklo.